Istorijos

2021.01.06 19:10

Emigrantas nori reabilituoti darbo fabrike įvaizdį: turiu kelis automobilius, bet kiti perka „Lamborghini“

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.01.06 19:10

Tūkstančiai lietuvių į Bostoną, miestą Anglijos vidurio Linkolnšyro grafystėje, atvyksta ieškoti geriau apmokamo darbo fabrikuose. Vedinas to paties iš Didžiasalio čia persikraustė ir Valentinas. „Nebūčiau niekur emigravęs, bet privertė liūdna patirtis“, – dabar sako jis.

„Smarvė baisi. Su laiku – taip, pripranti, bet grįžti namo, nusirengi ir į kokį maišą įsidedi drabužius, kad nejaustum. Kitą dieną tau vėl reikia į darbą, tuos drabužius turi vėl apsirengt. Kai tik atidarai maišą – toks šlykštus kvapas, iš pat ryto jau pykina. Bet ką padarysi, reikėjo dirbt“, – su LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“ pasidalintą pasakojimą pradeda Valentinas Garšanovas.

Valytoju Anglijoje dirbantis Valentinas sako uždirbantis tiek, kad gali išpildyti visas vaikystės svajones

Tai – prisiminimas apie jau buvusią darbovietę. Anglijos fabrikuose pašnekovas dirba penkerius metus, o į svečią šalį atvyko iš Didžiasalio, esančio Ignalinos rajone. Atvyko, nes labai reikėjo pinigų.

„Gyvenau su tėvais, baigiau profesinę mokyklą. Buvo labai sunku su pinigais. Man reikėjo išsilaikyti sunkvežimio teises. Norėjau būt sunkvežimio tarptautinio krovinių pervežimo vairuotoju“, – tuometines svajones prisimena V. Garšanovas.

Visgi kad užsidirbtų, įsidarbinti teko medžio anglies gamykloje. „Juodas darbas“ – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

„Ten nuolat kvėpuoji tom smalkėm, sugrįžti namo visas juodas nuo tų smalkių, darbas labai sunkus. Reikia metalinius konteinerius vartyt, įverst į konvejerį, kur viską surūšiuoja, nuolat tikrinti temperatūrą, po to likusias anglis reikia surinkti tiesiai į maišus. Visos tos dulkės sukyla, tu jom kvėpuoji, respiratoriai nepadeda. Atidirbau mėnesį, mane atleido ir net nesumokėjo“, – sakė pašnekovas.

Tuomet geriausia išeitimi pasirodė emigracija, o vienas draugų jau gyveno Anglijoje. Į jį Valentinas ir kreipėsi. „Jis mane pačią pirmą dieną atvežė į agentūrą ir sako: jeigu tau agentūroj siūlys kokį darbą, nesvarbu, koks darbas, svarbu paimt – kai užsidirbsi, tada jau galėsi galvoti kažką keisti“, – prisimena pašnekovas.

Pirmasis darbas užsienyje buvo fabrike, kuriame rūšiuoti, apdirbti ir pakuoti česnakai. Valentinas sako iš pradžių stebėjęsis, kokių keistų, niekada negirdėtų pareigų ir funkcijų yra Anglijos fabrikuose. Būtent nuo tų keisčiausių ir nemaloniausių dažniausia ir pradeda emigrantai. Pasak jo, visi naujokai, jeigu tik neturi stipraus užnugario, eina ilgą kelią, kol atranda širdžiai artimesnius darbus.

Po ilgų ieškojimų Valentinas sako pagaliau radęs vietą, kuri jam nuoširdžiai patinka. Jis nori paneigti gajų įsitikinimą, kad dirbti fabrikuose yra blogai ir sunku. Didžiuliame sumuštinių fabrike vaikinas yra naktinės pamainos valytojas. Nors skamba sunkiai, jis sako, kad nepersidirba ir gerai uždirba. Tiek, kad galėtų išpildyti savo vaikystės svajones.

„Per porą metų nusipirkau 2 automobilius ir 2 motociklus“, – laidai sakė Valentinas. – Kadangi esu gavęs (baudų) už greičio viršijimą, mano draudimas labai pabrango, dėl to nusipirkau pigesnį, kur mažiau mokėt už draudimą reikia“.

Valentinas prisipažįsta, kad nesitaupo ateičiai, kaip dauguma fabrike dirbančių kolegų iš Lietuvos, o tiesiog gyvena šia diena. Ko užsigeidžia – ima ir nusiperka daug negalvodamas. Per penkerius metus Anglijoje jis skaičiuoja pakeitęs šešis ar septynis automobilius, o geriausiai jaučiasi prie motociklo vairo.

Bostonas ir jo apylinkės – pramoninė zona su daugybe fabrikų, sandėlių, gamybinių angarų. Čia atvyksta ir laimės ieškotojai iš Lietuvos. Norint įsidarbinti nėra jokių didelių reikalavimų, dauguma nemoka anglų kalbos. Tačiau ir uždirba, palyginti su tais, kurie gyvena Londone, kur kas mažiau. Valentinas sako, kad Bostone – nuoširdesni lietuviai, kurie nenori tapti turtuoliais, o tiesiog stengiasi uždirbti pragyvenimui.

„Tos pareigos – valytojas, nėra tokios baisios, kaip skamba. Tai nėra labai sunkus darbas. Iš pradžių atėjau dirbt į tą fabriką kaip linijos darbuotojas. Stovėjau prie linijos ir sukau tuos vadinamuosius wrapsus – suktinukus. Po 12 val. juos sukdavau ir mačiau, kaip tie valytojai dirba. Kartais, kai mes išeinam, jiems reikia pasistengti kuo greičiau, jie turi surinkti tas linijas, bet kartu tas sunkus darbas kompensuojamas ir poilsiu, nes kai linijos grįžta prie darbo, tu vaikštai, stebi, ar ant grindų nesimėto šiukšlės. Viskas. Kas 2–3 valandas privalai užpilti chemikalus“, – darbą apibūdino V. Garšanovas.

Pasirinkęs būti valytoju Valentinas nori pataisyti šių pareigų reputaciją ir aiškina, kad nuo to, ką fabrike darai, atlyginimas ženkliai nekinta. „Kiek daugiau nei minimumas“, – paklaustas, kiek dabar uždirba, atsako jis. Buhalterija nesudėtinga: per mėnesį lietuvis dirba apie 160 valandų, o už valandą gauna beveik 9 svarus.

Pastarasis jo pirkinys – 2015 m. gamybos automobilis, kurį vaikinas įgijo išsimokėtinai. Valentinas patikina, kad kai kurie kolegos sau leidžia dar daugiau.

„Kai kurie žmonės dirba fabrike, bet jie pasiima, pavyzdžiui, „Lamborghini“. Jau galvojau, kad aš čia persistengiau su šita mašina, bet kai kai kurie žmonės, dirbdami fabrike, pasiima „Lamborghini“, tai to nesuprantu“, – sako pašnekovas.

Ir tai – ne fabriko direktorius, priduria Valentinas. „Ne, paprastas linijos darbuotojas, bet žmogus visą savo algą atiduoda mašinai“, – sako jis.

Daug fabrikų darbininkų Bostone varžosi, kieno transporto priemonės geresnės ir gražesnės. Tačiau Valentinas sako, kad užuot konkuravęs su kolegomis renkasi pasivažinėjimus po apylinkes, tiesa, ne visos kelionės baigiasi gražiai. Pavyzdžiui, kritęs nuo motociklo yra išsinarinęs raktikaulį.

Valentinas sako, kad Bostone fabrikuose dirbantys žmonės dažnai pamiršta asmeninį gyvenimą ir visą energiją skiria tik darbui. Galiausiai prasideda vienatvės problemos. Kad vienam nebūtų labai liūdna, Valentinas rado būdą, kaip praskaidrinti dienas – jis ėmė piešti.

„Moku piešt portretus, piešiu juos pagal nuotaiką. (...) Piešiu ne tada, kai esu laimingas, bet tada, kai man liūdna arba esu neutralios būsenos. Kai minčių visiškai nėra, sėdi ir pieši“, – pasakoja emigrantas.

Vis dažniau apie darbus jis sako girdintis gražių atsiliepimų, Valentinas netgi užsimena, kad ateityje norėtų nustoti dirbti fabrikuose ir pamėginti gyventi iš meno. Iš piešinių jau šiek tiek pavyksta užsidirbti ir dabar.

„Draugas padėjo, jis susipažino su žmogum, kuris darė maikutes. Draugas norėjo, kad aš irgi tuo pradėčiau užsiimt, nes turiu tą menišką gyslelę.Tas pats piešimas, tik pieši kompiuteriu ir viską išreiški ant maikutės. Laikui bėgant išmokau ir pradėjau pats tuo užsiimti“, – kalbėjo Valentinas.

Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.