Istorijos

2021.01.31 11:23

Prieš 5 metus Angliją į tėvynę iškeitusi Agnė tokio sprendimo nesigaili: grįžimo laukiau kaip išganymo

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.01.31 11:23

Prieš 5-erius metus iš emigracijos grįžusi Agnė Kiverė sako, jog visada gyveno su mintimi, kad anksčiau ar vėliau parvyks į tėvynę. Dabar gimtajame Kaune ji džiaugiasi nuosavu verslu ir galimybe bet kada aplankyti artimuosius. Tiesa, ir emigracijoje praleistus metus prisimena su šypsena. Būtent ten mažais žingsniais ėmė kurtis ateitį ir suprato, kas svarbiausia. „Metai po metų atsirado supratimas, kokia brangi mums Lietuva, tėvai, artimieji, tėčio kepami bulviniai blynai ar grybų kvapas miške“, – portalui LRT.lt sako A. Kiverė.

Išskrido į nežinią

Prieš išvykdama į Jungtinę Karalystę Agnė Lietuvoje baigė filologijos studijas, spėjo pasidarbuoti mamos gėlių salone, pardavėja restorane ir netgi turėjo nuosavą verslą – kepyklėlę. Tačiau netrukus susipažinusi su dabartiniu vyru ėmė vis dažniau pagalvoti apie pokyčius. Kaip pasakoja lietuvė, į Angliją nuvedė draugės paskatinimai.

„Mano dabartinis vyras – kirpėjas. Kai pradėjome draugauti, jis buvo apleidęs savo aistrą kirpti, bet aš vis skatinau eiti pasitobulinti ir nepaleisti šios aistros. Tada kaip tik viena mūsų draugė buvo grįžusi iš Anglijos ir pradėjo mus kalbinti atvykti, sakyti, koks geras kirpėjo darbas ir kaip galima užsidirbti“, – prisimena pašnekovė.

Draugės raginimai ir pažadas padėti galiausiai įtikino porą. Nusipirkę bilietus, kaip sako Agnė, juodu išskrido į nežinią. Tiesa, gyvenamąja vieta jau buvo pasirūpinta – tą padarė taip pat į Jungtinę Karalystę (JK) išsiruošę pažįstami. Lietuviai naujam gyvenimo etapui pasirinko Lidsą.

„Neturėjome nieko. Atvykome kiekvienas su lagaminu, kuriame turėjo tilpti ne tik drabužiai, bet ir būtiniausi daiktai. Nuomojamame name nebuvo nieko: nei keptuvių, nei puodų, nei pagalvių. Gyvenome kambarėlyje, pro kurio langus tiesiogine žodžio prasme švilpė vėjas. Bet sukandome dantis – juk taip nesitęs amžinai“, – pasakoja pašnekovė.

Įsitvirtinti lengva nebuvo

Agnės vyrui pavyko susirasti vietą lietuvių kirpykloje. Deja, žmonės nepasitikėjo nauju kirpėju, todėl jis sulaukdavo vos kelių klientų per dieną, sako lietuvė. Ji pati prisimena išsiuntusi šimtus gyvenimo aprašymų, tačiau negavusi jokio atsakymo.

„Darbo neturėjau, namai buvo šalti, rajonas baisus, su kambariokais pradėjome pyktis dėl elementarios tvarkos palaikymo“, – prisimena ji.

Netrukus porai pasitaikė galimybė persikelti pas pažįstamus lietuvius, kurie nuomojosi didelį namą viename pavojingiausių rajonų. Tiesa, pašnekovė pabrėžia, kad jų gatvė buvo rami ir saugi. Drauge su jais gyveno dar 5 tautiečiai. Agnė tikina – persikrausčius į naujus namus gyvenimas JK tapo bent kiek mielesnis, nors ir kamavo stiprus artimųjų ilgesys.

Bėgant laikui pora po truputį prisijaukino nepažįstamą šalį: Agnės vyrui ėmė geriau sektis darbe, o ir jai pavyko įsidarbinti internetinės prekybos fabrike. Lietuvė prisimena, kad abiem tekdavo keltis labai anksti, nes darbas prasidėdavo 5-ą ar 6-ą ryto, bet po jo likdavo daug laisvo laiko.

Tačiau per ketverius su puse emigracijoje praleistų metų jie neturėjo galimybės per šventes ar vasarą grįžti į Lietuvą – tuo metu būdavo pats darbymetis, o ir bilietų kainos pakildavo. Agnė prisimena, kad sunkiausia būdavo per šventes.

„Gaudavome iš tėvelių siuntinius su skaniausiomis uogienėmis, medumi, kvapniomis dešromis ir šiltomis kojinėmis – tada jau būdavo ašarų pakalnės“, – sako pašnekovė.

„Grįžimo laukiau kaip išganymo“

Ji pabrėžia, jog nuo pradžių JK gyveno su mintimi, kad kada nors tikrai grįš į Lietuvą. Rimtesnių pasvarstymų dėti tašką Anglijoje kilo po vestuvių.

Agnė su kolege pradėjo svajoti apie vestuvių dekoravimo verslą tėvynėje. Nors planavo dar keleriems metams pasilikti Anglijoje, viskas susidėliojo tarsi savaime: Agnės mama netrukus rado porai patinkantį būstą, juodu sužinojo, kad taps tėvais.

„Grįžimo laukiau kaip išganymo. Nors Anglija jau tapo sava, darbe jaučiausi regresuojanti. Kiekvienas rytas buvo sunkus, nes nemėgstamas, monotoniškas darbas smukdė. Visada save drąsinau – tai laikina. Tad grįžimas man reiškė naują pradžią“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Agnė pripažįsta, kad sužinoję apie jų sprendimą daugelis klausė, ką gi juodu veiks Lietuvoje. Juk JK turėjo patogų gyvenimą: buvo įsikūrę bute šalia centro, pinigų pakakdavo ne tik pragyvenimui, bet ir kelionėms, o ir santaupoms likdavo.

Iškart ėmėsi verslo

Vis dėlto lietuvė sako, kad sužinojusi, jog laukiasi, nė minutės nedvejojo, kur norėtų auginti dukrytę. Visas baimes išsklaidė tėvų palaikymas ir susidėliotas planas. Su vyru Agnė grįžo į jos gimtąjį Kauną ir jau netrukus ėmėsi nuosavo verslo.

„Nebuvo laiko galvoti, kad kas nors negerai. Nors daug kas sako: žmonės pikti, nesišypso, nesisveikina. Taip, tas jaučiama grįžus iš svetur, bet aš pati visada būdama su šypsena, plepi stengiausi nekreipti dėmesio, o dar ir pajuokauti: na, nebūkit toks be nuotaikos, juk viskas gerai!

Aš tiek besilaukdama, tiek jau gimus dukrytei pradėjau suktis vestuvių rinkoje. Su trijų mėnesių kūdikiu puošiau pirmąsias savo oficialias vestuves. Labai daug padėjo tėvai, vis pažiūrėdavo dukrą, nes turėjome daug susitikimų, daug vestuvių“, – pažymi Agnė.

Pašnekovė sako, kad mintis imtis su vestuvėmis susijusio verslo kilo po savų ir draugės vestuvių. Kadangi mama turėjo gėlių saloną, pasirūpino šventės dekoru. Netrukus jos su drauge nemokamai papuošė dar kelių draugių vestuves, o po kiek laiko užsakymų ėmė daugėti.

„Jei atvirai, nelabai suprantu, kaip mums pavyko. Mes nieko, be savo suplanuotų vestuvių, nežinojome. Turėjome prisipirkusios narvelių, auksinių rėmelių, dar visokių nesąmonių ir turėjome stiprias floristes. Iš pradžių mūsų kaina buvo juokinga, gal 200 eurų, bet mūsų tikslas buvo papuošti kuo daugiau vestuvių ir prisirinkti kuo gražesnių nuotraukų. Taigi pirmą sezoną turėjome 22 vestuves. Su kiekvienais metais skaičius augo, augo ir mūsų kaina.

Projektai darėsi vis drąsesni, išskirtiniai. Atsirado pora, kuri panoro, kad suplanuotume jų vestuves. Kadangi buvome papuošusios tikrai daug vestuvių ir daug žinojome, apsiėmėme suplanuoti vestuves per keturis mėnesius. Nuo to laiko pradėjome ne tik puošti, bet ir planuoti“, – apie verslą pasakoja Agnė.

Angliją prisimena su šypsena

Net ir prabėgus 5 metams po sugrįžimo Agnė tikina – tokiu sprendimu vis dar džiaugiasi. Lietuvoje tiek ji, tiek vyras dirba savo svajonių darbą, užsiima labdara, pramogauja, gali bet kada pasimatyti su artimaisiais ir draugais.

„Geriausia, kad netikėtai sugalvoję sėdame į mašiną ir lekiame pas tėvus kugelio ar tiesiog kavos. Didžiausia laimė, kad dukra vis zirzia, kaip pasiilgo senelio ar močiutės, ir kad galime bet kada juos aplankyti“, – sako pašnekovė.

Tiesa, moteris su šypsena prisimena ir gyvenimo etapą Anglijoje. Sako, kad ten įgijo drąsos, ryžto, užsispyrimo, mažais žingsniais kūrėsi ateitį, pradėjo kitaip vertinti Lietuvą ir suprato, kas svarbiausia.

„Buvo sunkumų, nevilties dienų, bet mus išmokė, kad jei nepakelsi užpakalio, už tave niekas nieko nepadarys. Taip, mums pasisekė, kad atsirado draugų, kurie mus priėmė jaukiai gyventi, bet visur reikėjo eiti patiems, kalbėti ta siaubingai laužyta anglų kalba ir rasti darbą. Drebėdama eidavau į banką, skambindavau aiškintis dėl mokesčių ar kitų dalykų.

Turėjome tikslą, tad išmokome susiimti ir taupyti. Ir, žinoma, kas mano galva svarbiausia, tai suvokimas, kokie yra brangūs namai ir šeima. Buvo daug ašarų, kaip pasiilgau tėvų, sesės, brolio. Gelbėjo tai, kad šalia turėjau savo žmogų, kuris visada guodė ir drąsino. Metai po metų atsirado supratimas, kokia brangi mums yra Lietuva, tėvai, artimieji, tėčio kepami bulviniai blynai ar grybų kvapas miške. Kol nebuvau išvykusi, nevertinau“, – pripažįsta Agnė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.