Istorijos

2020.12.13 10:34

Nesaulėta pradžia Ispanijoje – lietuvis verslininkas iš pradžių miegojo automobilyje ir neturėjo pinigų maistui

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.12.13 10:34

Ispanija dažnam pirmiausia asocijuojasi su atsipalaidavimu ir atostogomis – šilta Viduržemio jūra, smėlėti paplūdimiai ir skanus maistas. Tačiau atostogų simboliu ši šalis yra ne visiems, kai kurie lietuviai čia dirba taip sunkiai, kad nemato nei jūros, nei paplūdimių, nei restoranų. Dabar Tomas Margys – verslininkas, turistams nuomojantis automobilius. Tačiau tam, kad galėtų dirbti sau, prireikė laiko ir energijos. O energijos nebuvo, nes kurį laiką nė nebuvo ko valgyti.

„Dirbau Lietuvoje, o buvusi žmona dirbo Vokietijoje. Ji grįžo trijų mėnesių atostogų į Lietuvą, paskui nusprendėme, kad reikia gyventi vienoje vietoje. Žmona nenorėjo gyventi Lietuvoje, o aš nenorėjau gyventi Vokietijoje be kalbos, todėl nusprendėme vykti į Ispaniją, nes gavome pasiūlymą dirbti“, – prieš 11 metų priimtą sprendimą išvykti LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ prisiminė T. Margys.

(Ne)emigrantai. Sunkus Tomo įsitvirtinimas Ispanijoje, Kristinos restoranas Bergene ir į Lietuvą grįžę Žygis ir Evelina

Netrukus paaiškėjo, kad žadėto darbo nebėra, o lagaminai buvo sukrauti, todėl pora išvyko bent atostogų. Tomas prisimena buvęs sužavėtas, o netrukus jau gundėsi galimybėmis čia pasilikti dirbti.

„Visi pasakoja, kad užsienyje galima daugiau uždirbti negu Lietuvoje. Daug kas iš bendradarbių buvo išvykę į Norvegiją, Švediją, aš irgi bandžiau, CV pateikiau, bet ten nebuvo jokio pasiūlymo. Pamaniau, pabandysiu kitoje šalyje, kur nesu buvęs“, – sakė Tomas, iki tol keliavęs tik į kaimynines šalis – Latviją ir Kaliningrado sritį.

„Darbas turėjo būti prie dažymo, prie apdailos arba prie vaisių. Aš to žmogaus nepažinojau, labiau žmona pažinojo“, – sakė pašnekovas.

Buvo spalio pabaiga. Orai Lietuvoje darganoti, taigi Tomas su žmona nusprendė ilgiau pabūti Ispanijoje. Manė, kad jeigu neras darbo, bent paatostogaus. O išėjo viskas taip, kad tokių atostogų niekam nelinkėtų.

„Turėjom pasiruošę rūbų, kompiuterį, telefonus, kažkiek pinigų pasiėmę pragyventi, kad bent mėnesiui užtektų. Visi daiktai lagaminuose bagažinėje. Atkeliavom, iš pradžių pradėjau internete ieškoti darbo per lietuviškus puslapius, nes tik kažkiek mokėjau anglų kalbą iš mokyklos laikų ir lietuvių, daugiau jokios kalbos nemokėjau. Pamatėm, kad daugiausia darbo pasiūlymų – prie vaisių Valensijos regione.

Paskambinom vienu numeriu, susipažinom su tokia moterimi lietuvaite. Ji mums nurodė ukrainietį, kuris ieškojo darbuotojų prie vaisių. Ji mus laikinai ir apgyvendino. Paskui pas jį išėjom gyventi, turėjo vietos mums apsistoti. Dirbom pas jį, rinkome mandarinus tris savaites, paskui baigėsi darbai, mums liepė vykti į Sevilijos miestą. Pasakė, kad ten po dviejų savaičių, po savaitės bus darbo. Mums davė tašką žemėlapyje ir išvažiavom darbo ieškoti į Seviliją“, – pasakojo Tomas.

Ispanija – rojus tiems, kas turi pinigų, o kitiems reikia stengtis. Dabar kainos Valensijos regione panašios kaip Vilniuje, kai kas netgi pigiau. Nesunku rasti vietų, kur mažą bokalą alaus išgerti galima už 2 eurus, o puodelį gardžios kavos – vos už eurą, kai kurie drabužiai taip pat pigesni. Tačiau prieš 11 metų Ispanija lietuviams pigi nebuvo, gyventi čia iš lietuviško atlyginimo ar santaupų buvo sunkiai įmanoma. Sevilijos mieste Tomas su žmona pateko į apgavikų spąstus, o pinigai jau buvo besibaigiantys.

„Nepasisekė mums tame Sevilijos regione. Nuvažiavome į buvusį viešbutuką, mums ten liepė apsistoti. Ten toks mažas kambariukas ir trys sienos, prie kiekvienos sustatytos dviejų aukštų lovos. Vieno žmogaus galva baigiasi, kito žmogaus kojos jau. Mums net nesinorėjo ten miegoti, todėl geriau pasilikome ten nusimaudyti, o miegodavome mašinoje, nes ten šlykštu buvo“, – kalbėjo Tomas.

„Lietuvoje buvome normalūs žmonės, o Ispanijoje – niekas“, – emigracijos pradžią prisimena vyras.

„Kol laukėme darbo pradžios, išvykom į Portugaliją pailsėti prie Atlanto vandenyno. Praėjo savaitė, antra ir nieks nieko nesiūlė, taip ir liko. Žiūrim, kad baigiasi pinigai. Labai mažai pinigų turėjom, net neturėjom ko valgyti. Prisiatostogavom“, – juokais, bet ir rimtai sako Tomas.

Pinigai ištirpo akimirksniu, o esi už 4 tūkst. kilometrų nuo namų. Nei draugų, nei pažįstamų – Tomas su žmona turėjo tik drabužių, automobilį ir vienas kitą. Kalbos nemokėjo, o tai stipriai apsunkino darbo paieškas. Ir dabar Ispanijoje angliškai susikalbėti pavyks ne visur: prie jūros, turistinėse vietose didelių problemų nebus, tačiau įsidarbinti ne aptarnavimo srityje – bergždžia.

„Pamatėm, kad iš parduotuvės neša į šiukšlines maistą, kurio galiojimas baigiasi. Mes paprašėm to maisto, iš to ir maitinomės kurį laiką. Paskui pamatėme, kad nebegalime taip tęsti, arba turime kokiu nors būdu grįžti į Lietuvą, arba skubiai ieškotis darbo.

Tai pačiai moteriai paskambinom, ji paskui rado dar pas vienus lietuvaičius skinti apelsinus. Ten mums sekėsi normaliai – sumokėjo pinigus, o tas ukrainietis taip ir liko nesumokėjęs algos už tris savaites. Dar už tuos numerius paprašė 400 eurų, o jie kainuoja 10 eurų“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakojo Tomas.

Šiek tiek pinigų lietuviai dar turėjo, bet juos laikė giliausioje lagamino kišenėje, nes suprato: dabar yra blogai, bet gali būti dar blogiau. Gali būti taip, kad norės grįžti į Lietuvą, bet neturės už ką įsipilti benzino.

Darbas žemės ūkyje Ispanijoje laikomas vienu sunkiausių. Ar tai apelsinų laukas, ar pomidorų šiltnamis, ar alyvuogės – alga maža, o dirbti tektų daug. Kartais – kepinant žvėriškam karščiui. Didžiausia temperatūra, kada nors užfiksuota Valensijos regione, – net 43 laipsniai, vasaromis termometro stulpeliai visada pakyla iki 32.

„Kitame darbe, prie apelsinų, jau pas lietuvius dirbome. Ten buvo lietuviai arba rusakalbiai. Skynėme apelsinus, paskui jau ta alga mus tenkino, atsigavom, taip ir pratempėm beveik metus Valensijoje. Po to gavom pasiūlymą iš to paties žmogaus, kuris sakė, kad nebebus darbo. Tas pats žmogus čia, vietoje, mums pasiūlė darbą ir mes jau su visais lagaminais atsikraustėm“, – sakė T. Margys.

Dabar jis gyvena Torevjechos miestelyje prie jūros, kuris garsėja dirbtiniais smėlio paplūdimiais. O lietuviai jį žino dėl pigaus nekilnojamojo turto – butą čia galima įsigyti kad ir už 40 tūkst. eurų. Prabangos negausite, užtat gyvensite prie jūros. Bet čia atvažiavusiam Tomui ne jūra rūpėjo.

„Čia irgi iš pradžių skynėm citrinas, jau alga buvo geresnė. Dar dirbau šiek tiek su baldais, vienur, kitur vežiojau. Jau buvo lengviau, atsigavom, pradėjom planuoti ir vaikus, po metų gimė pirmoji dukra. Jau žymiai lengviau, mums patiko, čia dar padirbom iki vasaros, po to grįžom į Lietuvą trims mėnesiams. Kiekvieną vasarą atostogaudavom Lietuvoje“, – sakė Tomas.

Ilgainiui dirbti laukuose nebeliko noro – darbas sunkus, o uždirbti daugiau nebeįmanoma, nes fiziškai nepakeliama. Taigi jis nusprendė po truputį imtis verslo. Iš pradžių – nelegaliai.

„Pradėjom su buvusia žmona ieškoti turistų pervežimų. Klijuodavom rusiškus skelbimus prie jūros ant stulpų, kad galime vežioti turistus iš Maskvos. Labai daug jų privažiuodavo vasarą. Vienur, kitur radom darbų, paskui aš kalbą pradėjau vis daugiau išmokti, paskui jau gana normaliai išmokau rusų kalbą. Tada jau buvo lengviau, vien su turistais pradėjom dirbti“, – sakė pašnekovas.

Kad Ispanijoje trūksta turizmo paslaugų rusų kalba, lietuviai sužinojo iš čia gyvenančių Rusijos piliečių. Išgirsti rusiškai kalbant Torevjechoje – nieko keisto, nes atvykėlių iš jos čia netrūksta.

„Turistai pradėjo skųstis, kad išsinuomoja mašiną, paskui problemos su didžiosiomis firmomis. Pamaniau, kodėl man nepabandžius. Vieną, kitą mašiną nusipirkau, iš pradžių pabandžiau, kaip ir patiko man toks darbas. Man patinka su mašinom. Ir Lietuvoje dirbau servise su mašinom. Taip pradėjom mašinų nuoma užsiimti. Vieni per kitus jie rekomenduodavo, taip vis daugiau darbo turėjom kiekvienais metais“, – prisiminė vyras.

Rusų kalbos Tomas tada gerai nemokėjo. Reikėjo suktis: bendrauti gestais, įsiminti reikalingiausias frazes, nes kiekvienas ištartas žodis tada nešė pinigus. Tad atsitiko taip, kad Ispanijoje jis pirma išmoko rusiškai, o tik paskui prabilo ispaniškai.

„Paskui ispanų pradėjau mokytis. Valensijoje eidavau po darbo į vienuolyną, ten vienuolės užsiimdavo kalbos mokymu. Kai atvažiavom čia, į šitą miestą, jau eidavom pas vieną ispanę. Ji atvykusi iš šiaurės, namuose moko, turi lentą, viską pasiruošusi, mokslus baigusi kaip mokytoja, labai gerai individualiai išmokė, per 2 mėnesius išmokau labai daug. Kasdien ji su manim užsiimdavo po 2–3 valandas, namų darbų dar būdavo“, – sakė Tomas.

Norint nuomoti automobilius, pirmiausia reikia jų turėti. Prasidėjo dar vienas taupymo etapas. Tomas dirbo laukuose, tris mėnesius Vokietijoje darbavosi jo žmona, taip pavyko įsigyti dar vieną automobilį.

„Pirmai mašinai labai staigiai uždirbom. Iš Lietuvos čia atsivarydavom. Gana greitai mums išeidavo. Aišku, dėkingas ir buvusiai žmonai, kad ji mokėjo su finansais tvarkytis, vienas gal ir nebūčiau taip sugebėjęs, nes vis tiek, kai gyvenu vienas, mėgstu ir bare pavalgyti, ne taip taupiai žiūriu“, – kalbėjo Tomas.

Ispanija – viena mėgstamiausių turistų šalių visame pasaulyje. Daug kas čia mėgsta keliauti savarankiškai, nes taip galima daugiausia pamatyti – nuvykti į bet kurį tolimą paplūdimį, aplankyti žavius mažus miestelius ar palmių giraites. Tam reikia automobilio. Kai kurie nuomojasi oro uoste, bet šis būdas – brangesnis. Iš pavienių nuomotojų mašiną galima gauti pigiau, todėl turistai vis ieško, kas galėtų jiems išnuomoti automobilį. Prasidėjus atostogų sezonui, automobilių paklausa labai išauga ir nuomotojai vos spėja suktis. Tačiau šis verslas ne toks paprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Neatsakingi turistai, avarijos, baudos – būna visko ir viskas kainuoja.

„Dėl turistų nėra problemų, nes jie vairuoja atsakingai, ramiai, jie čia atvyksta pasižvalgyti po įdomias vietoves. Su vietiniais čia daug problemų. Su jais tiek yra buvę, kad pareina ir baudos iš Madrido po 900 eurų už greičio viršijimą, paskui turi vargti, kol iš jų atgauni. Avarijų padaro. Trys (mašinos) grynai sudaužytos“, – pasakojo pašnekovas.

Tomą naktimis kartais žadina klientų skambučiai, nutikus bėdai žmonės renka jo telefono numerį.

„Palieka šviesas – važiuoji kokiai moteriškei užvesti mašinos, nes išsikrovė. Būna, kad daiktus palieka, kuprines palieka, išdaužia langus mašinai, pavagia. Bandau perspėti, bet visokių žmonių būna, netyčia palieka kokią piniginę. Yra buvę, kad žmonės važiavo į oro uostą, pasakojo, paliko autobusiuko duris praviras. Atvažiavo mašina rumuniškais numeriais, pristojo šalia, paėmė kuprines ir nuvažiavo, o žmonėms reikėjo skubiai į oro uostą, jie tik sustojo kavos atsigerti. Gerai, kad rado, pagal telefoną, matyt. Iškvietė policiją, pagal telefoną rado tą vietą, kur numesta kuprinė, ir išskrido laimingai“, – kalbėjo emigrantas.

Gyvendamas Ispanijoje iš viso Tomas nusipirko 10 automobilių. Deja, santuoka emigracijos kliūčių ruožo neįveikė. Tomas su žmona išsiskyrė ir turtą pasidalijo.

Po skyrybų prieš trejus metus jis grįžo į Lietuvą, praleido čia keturis mėnesius, tačiau dabar sako sunkiai įsivaizduojantis pritapimą gimtojoje šalyje. Nors pradėtas verslas gana pelningas, koronavirusas sustabdė turistų srautus, tušti liko viešbučiai, kuriam laikui nebereikalingi ir Tomo automobiliai. Vyras grįžo prie šaknų – vėl darbuojasi žemės ūkyje.

„Nesinori namuose sėdėti, nesinori pašalpų reikalauti, prašyti. Aišku, būtų galima, bet vis tiek fizinis darbas ir sveikatai gerai, ir taip smagiau, kai kuo nors užsiimti galima“, – sako jis.

Čia radęs savo vietą, Tomas iš Ispanijos vykti niekur neketina, pasvarsto, kad į Lietuvą grįžtų senatvėje.

„Laimingas, bet čia tokia šalis, kad nežinai, kaip rytoj bus. Būna, kad gerai, bet užeina tokie momentai, jog nėra taip stabilu, nežinai, kaip bus po mėnesio ar po dviejų. Kartais pagalvoji, kad būtų gerai į kitą šalį išvykti, mano sesuo Vokietijoje dirba, brolis – Danijoje. Jiems ten su finansais kaip ir gerai, bet čia su klimatu labai gerai – saulėta, žiemą virš 20 laipsnių“, – kalbėjo Tomas.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.