Istorijos

2020.11.22 07:00

Pabėgėlių stovykla lietuvio Juliaus akimis: vargstantys vaikai, gaisrai ir karantinavimas konteineriuose

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.11.22 07:00

Julius Mitė juokaudamas sako, kad jo emigracijos istorija prasidėjo, kai jam tebuvo 11 metų ir visa šeima išsikraustė į Prahą, kur jis ir užaugo. Nuo to laiko komunikacijos specialistas išmaišė daugybę šalių, o dabar dirba organizacijoje „Still I Rise”, padedančioje pabėgėlių jaunimui.  

Darbą pakeitė COVID-19

Po gyvenimo Prahoje išvykęs studijuoti į Škotiją, o vėliau ir į Olandiją lietuvis sako supratęs, kad emigracija praplečia pažinimo ribas, padeda pamatyti globalesnį pasaulio vaizdą. Be to, kad yra komunikacijos specialistas, J. Mitė įkūrė muzikinį projektą „Vėlių namai“ ir jau planuoja ketvirtą savo muzikinį albumą, dirba su mokiniais.

Pastaruoju metu šios LRT.lt istorijos herojus dirbo Graikijoje esančioje Samos saloje, o šiuo metu dėl susiklosčiusios situacijos darbuojasi nuotoliniu būdu iš Lietuvos. Vos tik situacija pasaulyje dėl COVID-19 taps stabilesnė, jis ketina vykti į Turkiją ir Keniją.

Nevyriausybinė organizacija „Still I Rise“, kurioje dirba J. Mitė, yra įkurta vienoje didžiausių pabėgėlių stovyklų, veikiančių Samos saloje. Būtent ši organizacija sukūrė ir pirmą pabėgėlių jaunimo centrą „Mazí“, teikiantį švietimo paslaugas tūkstančiams pažeidžiamų vaikų.

Remdamiesi tuo pačiu modeliu, kurį įdiegė Samos saloje, neseniai jie atidarė 10–14 metų paaugliams skirtą centrą „Ma’an“ Al Danos mieste, Sirijoje. Taip organizacija rūpinasi tarptautinių mokyklų, skirtų pabėgėlių vaikams, įkūrimu Kenijoje ir Turkijoje.

Priklausomai nuo laikotarpio žmonių skaičius stovykloje svyruoja nuo 4000 iki 8 000 (šiuo metu čia yra 3000-4000 žmonių), nors, kaip sako šios istorijos herojus, sąlygos sukurtos tokios, kad čia turėtų gyventi tik 650 žmonių.

„COVID-19 tapo tikru iššūkiu. Turėjau pradėti darbą Graikijoje kovą, bet dėl COVID-19 atvykti pavyko tik rugpjūtį. Atvykus į Graikiją ir suplanavus filmavimą pabėgėlių stovykloje, naktį pačioje stovykloje kilo gaisras, o ryte buvo paskelbta, kad ji uždaryta dėl COVID-19 protrūkio. Naudojantis pandemijos pretekstu šioje šalyje dažnai uždaromos pabėgėlių stovyklos, nors tai nereiškia, kad žmonės iš jų negali išeiti ar stengiamasi virusą pažaboti pačiose stovyklose.

Stovyklos gyventojus mažai testuoja, nėra sukurtos infrastruktūros, kur laikyti žmones, jei patvirtinamas susirgimo atvejis. Kiek rodo praktika, jei atvejis patvirtinamas, žmogus tiesiog uždaromas į konteinerį su kitais dviem savaitėms. Dėl šios priežasties daug stovyklos gyventojų vengia pranešti apie ligos simptomus, nes bijo būti uždaryti.

Toks stovyklos uždarymas natūraliai reiškė ir mūsų mokyklos uždarymą kuriam laikui. Tai labai ribojo mano galimybes dirbti. Nuolatos reikėjo ieškoti būdų, kaip apeiti susiklosčiusią situaciją.

Pavyzdžiui, mokyti vaikus per atstumą pasikliaujant programėle „WhatsApp“, vietoj tiesioginio filmavimo stovykloje apmokyti vaikus filmuoti ir pasikliauti jų pačių filmuota medžiaga“, – pasakojo su pabėgėliais dirbantis lietuvis.

Stovykloje – žiaurios gyvenimo sąlygos

Julius pasakoja, kad stovykla yra labai apleista, joje šmirinėja žiurkės, tarakonai, galima pamatyti gyvačių ir skorpionų, tvyro šiukšlių ir fekalijų tvaikas. Tokioje aplinkoje ne tik purvina, bet ir nesaugu gyventi vaikams ir moterims. Nors daugelis pabėgėlių čia atvyko bėgdami nuo karo savo šalyse, stovyklose jie susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu. Negana to, salą neseniai supurtė žemės drebėjimas.

Dirbti su daug negandų ir psichologinių traumų patyrusiais vaikais ir paaugliais taip pat nėra lengva. „Dažnai jiems pasireiškia panikos priepuoliai, baimė ar kitos psichologinės problemos. Dalis jų niekados nėra buvę mokykloje, net nežino, kaip laikyti pieštuką ar juo labiau sėdėti tyliai klasėje ir klausytis mokytojo. Tačiau jie yra stiprūs, per greitai suaugę ir labai gabūs.

Man įstrigo situacija, kai vienas paauglys iš Sirijos labai susidomėjo mano fotokamera ir papasakojo, kad jo brolis taip pat yra fotografas. Kartu žiūrėjome nuotraukas, jis man rodė savo brolio, dabar gyvenančio Olandijoje, paskyrą instagrame. Jo tikrai geros nuotraukos. Tuomet paklausiau mokinio, ar galėčiau jį nufotografuoti be kepurės. Jis nusiėmė kepurę, iškratė iš jos porą vabalų ir vėl užsidėjo ant galvos.

„Mokytojau, neturim kur nusiprausti, gal geriau su kepure nufotografuokit.“ Tas kontrastas tarp jo brolio, kuris jau gavęs pabėgėlio statusą Olandijoje ir dirba fotografu, ir šio berniuko, kuris vienas, be priežiūros tikisi pas jį nukeliauti, buvo žiaurus. Vabalai kepurėje – ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad tokias gyvenimo sąlygas pabėgėlių vaikams sukuria Europa“, – pasakojo J. Mitė.

Be rasizmo ir žiaurių gyvenimo sąlygų, šioje pabėgėlių stovykloje visada yra gaisro tikimybė. Šiemet čia dėl skirtingų priežasčių kilo septyni gaisrai, liepsnose šimtai žmonių prarado paskutinį savo turtą. Kartais gaisrai įsiplieskia dėl neatsargaus maisto ruošimo palapinėje, kartais dėl religinių konfliktų, o kartais padegama ir specialiai.

Vaikai tampa ir vertėjais

J. Mitė sako, kad stovykloje sutikti vaikai yra protingi ir nuoširdūs. Tuo jis ne kartą įsitikino ir pats. „Filmuojant vienoje pabėgėlių stovykloje vieno vaiko broliukas, kuriam yra treji metukai, paėmė mano kamerą, ją įsijungė, peržiūrėjo visas nuotraukas, tada nuspaudė „filmuoti“ ir nufilmavo mus visus, viską padarė pats – trejų metukų.

Mūsų mokiniai yra darbštūs, smalsūs, tik, jei lieka Graikijoje, dažniausiai neturi galimybes lankyti mokyklą, o jei ją ir turi, tai susiduria su aibe iššūkių: graikų kalbos nemokėjimu ir galimybių ją išmokti trūkumu, diskriminacija ir t. t. Vieno vaiko paklausiau, kodėl nebelanko graikų mokyklos. Jis atsakė, kad buvo bloga mokytoja, o visi vaikai ir jų tėvai nemėgo pabėgėlių vaikų, iš jų šaipėsi ir melavo. Tai pasakęs jis tiesiog kelias minutes žiūrėjo į tolį. Šiame darbe supranti, kad net ir paprasčiausias klausimas dažnai gali sukelti pakartotinę traumą, todėl su pabėgėlių vaikais reikia kalbėti labai atsargiai ir šiltai“, – prisiminė LRT.lt pašnekovas.

Kiek vyresni mokiniai nemokamai vertėjauja, nes stovykloje dažniausiai beveik niekas nekalba angliškai. Vaikai paprastai žaidžia futbolą, lanko mokyklą ar savarankiškai mokosi anglų kalbos. Daugelis jų vis dar prisimena kasdienę karo grėsmę, todėl geresnio gyvenimo svajonė atrodo tolima, o kartais ir neįgyvendinama.

Na, o kalbėdamas apie savo ateitį Julius sako norintis turėti darbą, leidžiantį derinti gyvenimą tarp Lietuvos ir užsienio. Pasak jo, po ilgos emigracijos išmoksti visur jaustis tarsi namuose ir tuo mat metu tarsi svečiuose.