Istorijos

2020.12.27 07:00

Apie lietuviškas šaknis sužinojo tik suaugęs: Broderickas iš JAV svajoja išmokti lietuviškai ir džiaugiasi įsivaikinęs mergaitę iš Lietuvos

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.12.27 07:00

JAV gyvenantis Broderickas Dana Norkus augo nelietuviškoje aplinkoje. Tik po senelio mirties jis sužinojo, kad šis kalbėjęs lietuviškai, nors pats iš jo lūpų niekada nebuvo girdėjęs lietuviško žodžio. Susidomėjęs šeimos istorija, norą pažinti savo šaknis Broderickas perdavė ir sūnums. Be to, Norkai augina dukrą, kurią įsivaikino iš Lietuvos. „Dabar žinau, kad mano šeima nepamirš savo šaknų net tada, kai manęs su jais nebebus“, – portalui LRT.lt sako pašnekovas.

Išsamios istorijos apie giminėje slypinčias lietuviškas šaknis Broderickas sako nežinantis. Remiantis turima informacija, jo prosenelis Frankas su žmona buvo kilę iš Telšių, tačiau Pirmojo pasaulinio karo ir kaizerinės Vokietijos okupacijos akivaizdoje išvyko.

Palikęs žmoną ir dukrą, jis atsidūrė Čikagoje pas giminaičius. Po dvejų metų, kai jau galėjo joms nusiųsti pakankamai pinigų, žmona su dukra taip pat pasiekė Ameriką. Šeima persikraustė į Konektikutą, ten netrukus gimė Brodericko senelis George'as.

„Vėliau jie persikėlė į rytų Pensilvaniją, ten mano prosenelis ir senelis daug laiko praleido anglių kasyklose, kaip ir daugybė kitų į JAV atvykusių lietuvių“, – pasakoja pašnekovas.

Nors žinojau, kad turėjome protėvių lietuvių, niekada nemaniau, kad mus skyrė vos kelios kartos.

Lietuviškų šaknų turintis amerikietis ilgą laiką apie šį šeimos istorijos puslapį girdėdavo tik nuotrupas. Jis prisimena, kad kažkada mama buvo užsiminusi apie „lietuvį princą, vedusį lenkų princesę“, bet tuo viskas ir pasibaigdavo. Brodericko tėtis apie lietuvišką palikimą šeimoje nekalbėjo. Anot pašnekovo, keli pusbroliai manė esantys lenkų palikuonys, bet taip pat niekada per daug nesidomėjo savo šaknimis.

„Taigi, nors žinojau, kad turėjome protėvių lietuvių, niekada nemaniau, jog mus skyrė vos kelios kartos. Tai išsiaiškinau tik po senelio mirties. Per pokalbius laidotuvių metu ir po to sužinojau daug daugiau tiek apie senelį, tiek apie jo tėvus. Sužinojau, kad jis laisvai kalbėjo lietuviškai, nors pats niekada taip ir nebuvau girdėjęs. Tuo metu man buvo, rodos, 24-eri“, – prisimena Broderickas.

Pašnekovas tikina domėjęsis, kodėl niekas jam anksčiau nepasakojo apie šeimos sąsajas su Lietuva. Visi artimieji įvardijo jo senelio George'o konfliktą su seserimi ir tėvais. Kaip pasakoja lietuviškų šaknų turintis amerikietis, jam pačiam senelis visada buvo mažos baptistų bažnyčios pastorius Niujorko valstijai priklausančiame East Nasau kaime. Tačiau būtent toks jo sprendimas nebuvo priimtinas tėvams.

„Jie manė, kad palikdamas Katalikų bažnyčią jis palieka Dievą, todėl nutraukė ryšius su juo. Kadangi tiek katalikai, tiek baptistai yra krikščionys, man sunku suprasti tokią jų poziciją, bet ne visi situaciją vertina vienodai. Nežinau daugiau jokios kitos priežasties, dėl kurios mūsų šeimoje nebuvo kalbama apie lietuvišką palikimą“, – sako Broderickas.

Jis pripažįsta, kad tuo metu, kai sužinojo apie ilgus metus nutylėtą šeimos istorijos dalį, apie Lietuvą buvo girdėjęs mažai. Žinia iš pradžių sukėlė nuostabą, vėliau apėmė nusivylimas.

„Mes niekada nepuoselėjome jokių išskirtinių kultūrinių papročių, nebuvome įsitraukę į jokius lietuviškos bendruomenės renginius. Buvau nusivylęs, kad apie tai iš savo šeimos sužinojau tik įkopęs į trečią dešimtmetį.

Maždaug tuo pačiu metu, dirbdamas vietos ligoninėje, susipažinau su bendraamžiu Peteriu Treška, kuris buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys. Jis atpažino, kad mano pavardė yra lietuviškas palikimas, ir pradėjo mane mokyti istorijos. Taigi apie Lietuvą įgijau vis daugiau žinių tiek iš močiutės bei dėdžių, tiek iš naujojo draugo lietuvio“, – pasakoja lietuviškų šaknų turintis amerikietis.

Svarbu žinoti, iš kur tu kilęs ir kokią istoriją nešiojiesi.

Įsivaikino mergaitę iš Lietuvos

Šiuo metu Norkų šeima augina tris sūnus ir dukrą, kurią įsivaikino iš Lietuvos. Pašnekovas prisimena, kad apie įvaikinimą pradėjo galvoti, kai šeimoje jau augo du sūnūs. Kad namus norėtų suteikti vaikui iš Lietuvos, sako pagalvojęs vienos kelionės metu. Tada protėvių gimtinėje jis lankėsi su Grand Rapidso lietuvių bažnyčia. Viešėdamas Lietuvoje jis aplankė ir vaikų namus.

„Man skaudėjo širdį dėl tų vaikų, kuriems taip reikėjo šeimos. Pamaniau, jeigu planuojame įsivaikinti, Lietuva būtų puiki galimybė“, – prisimena pašnekovas.

Tiesa, netrukus šeima ėmė lauktis kūdikio ir įsivaikinti nebesvarstė. Kaip sako, tuo metu atrodė, kad trijų vaikų pakanka. Vis dėlto gyvenimas pasisuko netikėtai. Maždaug po dvejų metų eidamas Grand Rapidso bažnyčios koridoriumi, kurioje savanoriavo, Broderickas atkreipė dėmesį į skelbimų lentą su šeimos ieškančių vaikų iš viso pasaulio nuotraukomis.

„Viena mergaitė išsiskyrė iš visų. Nežinau, kodėl, bet paėmiau tą nuotrauką ir kelias savaites tyliai nešiojausi. Tuomet pasakiau žmonai, kad reikia pasikalbėti. Atsisėdome ir aš parodžiau jai šios mergaitės nuotrauką, sutapimas, kad ji kaip tik buvo iš Lietuvos.

Žmona atrodė sukrėsta tokio netikėtumo ir nuėjusi iš savo naktinio staliuko stalčiaus ištraukė popieriaus lapą. Pasirodo, ji paėmė tos pačios mergaitės nuotrauką nuo skelbimų lentos ir laukė tinkamos akimirkos, kad su manimi apie tai pasikalbėtų. To pakako apsispręsti“, – pasakoja pašnekovas.

Netrukus pora sužinojo, kad mergaitės įvaikinimo procesas jau pradėtas. Kaip pasakoja Broderickas, viena šeima JAV nusprendė namus suteikti ne tik jai, bet ir 17-metei mergaitės sesei, kuri nebeturėjo galimybės dalyvauti įvaikinimo programoje dėl savo amžiaus.

Ši istorija tapo paskata ir dar labiau sustiprino Norkų šeimos norą įsivaikinti vaiką iš Lietuvos. „Praėjo nemažai laiko, kol pamatėme savo mergaitę Viktoriją, bet laukti buvo verta“, – džiaugiasi jis.

Ryšį su Lietuvą puoselėja ir toliau

Atsitiktinai pašnekovas įsitraukė ir į Rapidso lietuvių bendromenės veiklą. Kaip pasakoja, apie ją sužinojo iš įvaikinimo agentūros. Ji pasiūlė šeimai pagalvoti, ar nenorėtų mergaitės iš Lietuvos, kurią tuo metu dar tik ruošėsi priimti, leisti į naujai kuriamą lituanistinę mokyklą.

„Kadangi teko laukti metus ar daugiau, kol galėjome susitikti su dukra, nusprendžiau į mokyklą užrašyti du vyriausius sūnus. Norėjau, kad jie turėtų galimybę sužinoti apie savo šaknis – to, ko aš niekada neturėjau.

Nors nerimavau, kad pradinukai sūnūs turės tam aukoti du šeštadienio rytus per mėnesį, mano džiaugsmui, jiems ten labai patiko. Kadangi mokykla buvo nedidelė ir vos pradėjusi veiklą, tėvai buvo skatinami įsitraukti – padėti mokiniams ir dalyvauti renginiuose. Tai ir sujungė mane su bendruomene“, – prisimena Broderickas.

Po truputį jis vis labiau įsitraukė į bendrą veiklą, o galiausiai bendruomenė savo lietuviškomis šaknimis susidomėjusį amerikietį išrinko bendruomenės pirmininku. Kaip pats sako, buvo garbė keletą metų eiti šias pareigas, todėl stengėsi dirbti taip, kad nepadarytų gėdos kitiems nariams.

Iki šiol pašnekovas Lietuvoje lankėsi keturis kartus. Lietuvą sako pamilęs iš pirmo karto ir kiekvienąsyk viešint čia susižavėjimas augo vis labiau.

Esu labai dėkingas visiems lietuviams imigrantams, kad jie užtikrino, jog Lietuva nebūtų pamiršta per ilgus okupacijos metus.

„Pirmą kartą viskas nauja. Daugybė gražių lankytinų vietų, nuostabi išsaugota istorija, nepakartojami patiekalų aromatai ir nuostabus alus! Bet labiausiai iš apsilankymų įstrigo pažintis su nepaprastais žmonėmis“, – apie Lietuvą kalba pašnekovas.

Jis džiaugiasi galimybe pažinti savo šaknis ir patikina, kad jomis didžiuojasi. Pasak Brodericko, kiekvienas pažįstamas yra girdėjęs jį kalbant apie Lietuvą. „Pirmojo apsilankymo Biržuose metu labai nudžiugau sutikęs tiek daug žmonių, kurie iškart mane taip šiltai priėmė, nes atpažino mano pavardės sąsajas su Lietuva.

Tikiu, kad tai svarbu tiek man, tiek mano šeimai. Svarbu žinoti, iš kur tu kilęs ir kokią istoriją nešiojiesi. Esu labai dėkingas visiems lietuviams imigrantams, kad jie užtikrino, jog Lietuva nebūtų pamiršta per ilgus okupacijos metus“, – mintimis dalijasi lietuviškų šaknų turintis amerikietis.

Ilgą laiką apie savo sąsajas su Lietuva nežinojęs Broderickas jau šiek tiek pramoko lietuviškai ir sako turintis svajonę kurią nors vasarą atvykti į Lietuvoje organizuojamus kalbos kursus, geriau pažinti šalį.

Jis džiaugiasi, kad lietuviška šeimos istorija domina ir vaikus. Pavyzdžiui, vienas iš Brodericko sūnų 15-ojo gimtadienio proga panoro nuvykti į Čikagoje esantį lietuvišką restoraną.

Šį sumanymą Norkai įgyvendino net ir COVID-19 pandemijos akivaizdoje. O stipriausias priminimas apie jų lietuvišką liniją kasdien yra dukra Viktorija, džiaugiasi pašnekovas.

„Ji labai brangina ir myli savo šaknis. Ji, kaip ir aš, trokšta pamatyti savo tėvynę dabar, kai yra jau pakankamai suaugusi, kad viską prisimintų. Be to, ji dievina krepšinį ir jos treneris mums vis kartoja, kad Viktorija turi talentą. Mes atsakome: žinoma, juk ji lietuvė.

Jos istorija kitokia nei mano, bet esu dėkingas, kad tos istorijos susipynė. Dabar žinau, kad mano šeima nepamirš savo šaknų net tada, kai manęs su jais nebebus“, – kalba pašnekovas.