Istorijos

2020.11.28 07:00

13 metų klajojęs fotografas – apie kelionę maršrutu, kur buvo grobiami žmonės, Ganos raganų kaimą ir sugrįžimą į Lietuvą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.11.28 07:00

Apie 70 šalių aplankęs fotografas ir keliautojas Denis Vėjas vasarį grįžo gyventi į Lietuvą. Bene 13 metų kelyje praleidęs lietuvis sėslesniam gyvenimui pasirinko Vilnių. Portalui LRT.lt jis sutiko papasakoti, kaip atrado fotografiją, kuo jį sužavėjo Meksika ir ką patyrė Ganos raganavimu apkaltintų moterų kaime.

Fotografiją atrado kelionėse

Pirmą kartą iš Lietuvos Denis išvyko būdamas 19-os. Tuomet neplanavo būti fotografu, o fotografija buvo tiesiog būdas pasidalyti tuo, ką išgyvena kelyje. Vis dėlto bėgant laikui ji darėsi vis svarbesnė ir galiausiai tapo pagrindine kompanione kelionėse.

Pašnekovas skaičiuoja, kad kelyje be didesnių pauzių praleido 13 metų. Į Lietuvą tuo metu grįždavo vos kelioms savaitėms per metus aplankyti šeimos ir draugų.

„Mėgstu sakyti, kad per tuos 13 metų pasikeitė tiek daug dalykų, pasikeičiau pats, o fotografija kaip buvo nuo pradžių, taip ir liko. Būdavo tokių momentų, kai norėjosi suplėšyti kuprinę, nes nuolatos keliauti nėra lengva. Tai išvargina ir kartais labai jaučiasi savos vietos, į kurią galėtum grįžti, trūkumas.

Fotografija man padėjo, kartais būdavo kaip savotiška meditacija. Jeigu blogai, nežinai, ką daryti, pasiimi fotoaparatą, eini fotografuoti ir susidėlioja mintys galvoje“, – pasakoja D. Vėjas.

Vis dėlto ilgainiui keliautojo gyvenimo būdas tapo sėslesnis, pasikeitė ir santykis su fotografija. Prieš 10-metį jis keliaudavo visiškai laisva forma ir fiksuodavo tai, ką atrasdavo, per daug negalvodamas, o dabar iš anksto apmąsto, kokį pasakojimą norėtų parvežti iš vienos ar kitos šalies.

„Man labai svarbi migracijos tema – migrantų teisės, laisvas judėjimas, tas fenomenas, kad mums, vakariečiams, yra labai lengva keliauti, o Afrikos, Centrinės Amerikos žmonės keliauja visiškai kitame kontekste.

Taip pat domina socialinės ir antropologinės temos – šamanizmas, kultūros, kurios susidaro arba didesnių kultūrų šešėlyje, arba įvykus kultūrų susidūrimui, kaip globalizacija veikia kultūras, kaip jos susimaišo“, – vardija jis.

Meksikos trauka

Ypatingą ryšį fotografas užmezgė su Meksika. Ši šalis lietuvį pavergė iškart. Po pirmojo apsilankymo Denis į ją grįždavo vėl ir vėl – kartais vos kelioms savaitėms, kartais – pusmečiui ar ilgiau. Ilgainiui Meksika tapo tokia artima, kad dabar ją vadina antraisiais namais.

„Kaskart ji atverdavo ką nors naujo. Atrodydavo, kad jau viską pamačiau ir nebereikia daugiau važiuoti, bet vėl atvažiavus įvykdavo tiek visko, kad išvykdavau susiėmęs už galvos, kiek daug turi šita šalis“, – sako keliautojas.

Lietuvis sako pamilęs ir Meksikos žmones, atradęs daug artimų draugų. Anot Denio, būtent su pietų amerikiečiais bendrauti jam lengviausia.

„Labai juos pamilau per tą laiką, kai pusmetį gyvenau Meksikos sostinėje Meksike. Tai milžiniškas megapolis, kuriame su visais priemiesčiais gyvena 23 mln. žmonių, jame daug socialinių klasių. Turbūt labiausiai sužavėjo, kad žmonės labai nori pokyčių – politinių, socialinių, kultūrinių. Bet jie nelaukia, kol valstybės juos atneš, patys imasi veiksmų.

Supratau, kokias stiprias asmenybes gali išauklėti tokios sudėtingos vietos. Pavyzdžiui, gyvenau name su skirtingais aktyvistais, iš kurių vienas buvo veterinaras. Jis važinėjo po migrantų prieglaudas ir gydė gyvūnus. Jeigu žmogus yra cirko artistas, jis eis ir mokys našlaičius cirko subtilybių, kad jie galėtų išeiti į gatvę ir bent ką nors daryti“, – pasakoja fotografas.

Užbūrė mirties tematika

Keliaudamas po Meksiką Denis susidomėjo ir mirties tematika, kuri čia turi ypatingą reikšmę. Nors mirties dvelksmas šioje šalyje itin stiprus – daugybė žmonių čia miršta nuo įvairiausių ligų, o dėl narkotikų kartelių Šiaurės Meksikoje esantys miestai laikomi vienais pavojingiausių pasaulyje, – vietiniai moka į ją pažvelgti su humoru.

Kaip pasakoja pašnekovas, mirties įvaizdis juntamas visur: pradedant kaukolėmis papuoštomis produktų etiketėmis, baigiant kasmet minima Mirusiųjų diena (isp. El Dia de los Muertos), kai tris paras švenčiamos gyvųjų ir mirusiųjų jungtuvės. Šios šventės simbolis yra elegantiškas skeletas, vadinamas Katrina, o jai ir visai mirties temai Meksikoje skirti netgi muziejai.

„Labiausiai mane sužavėjo, kad nuo mirties nuimami visi tabu. Apie ją juokaujama, ji išpuošta, apdainuota ir pagerbta, o svarbiausia, jos nėra bijoma. Mirusiųjų dienos šventė labai spalvingai pabrėžia jos svarbą ne tik kaip natūralią gyvenimo dalį, bet ir sustiprina giminystės ryšius, nes tai viena svarbiausių šeimos švenčių, kai susirenka visi artimieji“, – pasakoja fotografas.

Skirtingose šalies dalyse galima pamatyti skirtingų mirties veidų, pažymi Denis. Pavyzdžiui, meksikiečių kultūroje egzistuoja neoficialiai katalikiškai tradicijai priskiriama Šventosios mirties Dievo Motina, dažnai vadinama tiesiog Šventąja mirtimi (isp. Santa Muerte).

„Ji globoja tuos, kurių nepriima oficiali Bažnyčia: prostitutes, narkomanus, vagis, nusikaltėlius, homoseksualus. Ypač daug krikščioniškų altorių su baisiais griaučiais, vaizduojančiais šią moteriškąją dievybę, yra Meksikos šiaurėje ir atskiruose Meksiko rajonuose, tokiuose kaip Tepitas. Šios vietos yra vienos pavojingiausių.

Taip pat girdėjau, kad yra kaimas, kur per kiekvieną mirties šventę iškasa griaučius iš kapų, aprengia švariais drabužiais, nuplauna, padaro karnavalą po miestelį ir po to vėl užkasa“, – pasakoja fotografas.

Keliavo ant traukinių stogų

Keliaujant Meksikoje lietuviui teko atsidurti ir pavojingose situacijose. Kartą jiedu su draugu nusprendė pervažiuoti Vario kanjoną ant krovininių traukinių stogų. Sako, tuomet nežinojo, jog šiuo keliu iš Centrinės Amerikos per Šiaurės Meksiką link JAV sienos keliauja migrantai.

Anot Denio, visas kelionės maršrutas buvo apipintas narkotikų kartelių ir korupcijos tinklų. Žmonės galėjo lengvai pradingti ir niekas to nebūtų sužinojęs.

„Labai daug žmonių buvo grobiami: moterys –prostitucijai, vyrai – nemokamam darbui, o anksčiau ir organams... Nors patys migrantai pinigų neturėjo, juos grobdavo ir išpirkoms, nes dažniausiai tie, kurie važiuodavo į JAV, ten turėdavo šeimos narių, iš kurių ir reikalaudavo išpirkos.

2010 metais „Amnesty International“ paskelbė tą kelią vienu pavojingiausių kelių pasaulyje. Dabar situacija keičiasi, daug daugiau kontrolės, nebeleidžiama ant traukinių stogų keliauti“, – sako Denis.

Jis pripažįsta, kad atsidūrus tokiose vietose adrenalino netrūksta, tačiau fotografui jis nepaprastai reikalingas. Dėl to ir leidžiasi į tokias keliones.

„Iš adrenalino gaunu daug įkvėpimo ir vidinės ugnies. Ši konkreti istorija man svarbi ir kaip fotografui, nes tai buvo perėjimas iš kelioninės fotografijos prie socialinės dokumentikos.

Pradėjau mokytis pasitelkti fotografiją, kad ne tik papasakočiau, kaip gyvenu ir kaip smagu keliauti, bet ir panaudočiau kaip įrankį papasakoti istorijoms, kurios nėra tokios lengvos“, – pažymi keliautojas.

Nori suteikti balsą neišgirstiesiems

Denio kelionių po Meksiką metu užfiksuotos istorijos suguls į šiuo metu ruošiamą knygą. Fotografas sako, kad visuose atrinktuose kadruose užfiksuoti kolonizacijos pėdsakai – santykiai tarp čiabuvių ir vėliau atėjusių ispanų, imigrantų keliai į JAV per Meksiką.

„Kad ir kokia man artima Meksika, kad ir buvau priimtas vietinių, aš ten irgi esu tik lankytojas. Tai prisideda prie temos, kas yra vietinis, o kas ateina, kaip į tą atėjimą reaguojama“, – pažymi pašnekovas.

Savo knyga Denis sako norintis įkvėpti žmones kitokioms kelionėms – ne tik sekti turistiniu modeliu, bet ir patiems jas kurti. Taip pat jaučia pareigą papasakoti neišgirstų, nepastebėtų žmonių istorijas.

„Mėgstu sakyti, kad jaučiu atsakomybę ir noriu suteikti balsą tiems, kurie per tas nuotraukas galėtų ką nors pasiekti. Aš galiu papasakoti istoriją, bet pats nelabai galiu pakeisti tų žmonių situacijos, o galbūt kas nors ją sužinojęs supras, kad galėtų padėti. Tada istorija bus kaip sujungianti grandis. Jei taip įvyktų, tai būtų didžiausias atlygis“, – mintimis dalijasi fotografas.

Pažintis su raganavimu apkaltintomis ganietėmis

Paklaustas apie įsimintiniausią patirtį ar vietą, Denis išskiria apsilankymą raganavimu apkaltintų moterų bendruomenėje Ganos šiaurėje. Pasirodo, tokių vietų Ganoje yra ne viena, o moteris į šią tremtį pasiųsti labai paprasta.

„Apkaltinimas raganavimu yra labai lengvas būdas vyrams, kurie, pavyzdžiui, turi kelias žmonas ir vienos nori atsikratyti, kai ji pasensta. Kita populiari priežastis, kai vyras miršta ir vyro šeima nori pasiimti visą palikimą.

Taip pat ten buvo daug moterų, kurios turi tatuiruočių, kas nėra labai įprasta Ganoje. Jeigu moteris yra labiau atkreipianti dėmesį, turi savo nuomonę, irgi daug šansų, kad miestelis jos nekęs ir ras būdą, kodėl ją apkaltinti“, – pasakoja keliautojas.

Į tokią tremtį pakliuvusių moterų likimas priklauso nuo šią bendruomenę prižiūrinčio asmens. Pasak Denio, Ganoje egzistuoja socialinė struktūra, kur kiekvienas kaimelis turi jo gyventojus globojantį šefą, tad tokia pareigybė yra ir vadinamosiose raganų stovyklose-kaimuose: „Jis iš tiesų tas moteris globoja, nes jei jos liktų savo kaime, jas galėtų akmenimis užmėtyti. Čia jos gyvena saugiai su kitomis moterimis. Bet absurdo viršūnė, kaip sprendžiamas jų likimas: atvykus moteriai šefas papjauna viščiuką ir meta į orą – jei nukrinta ant vieno šono, vadinasi, moteris yra ragana, jeigu ant kito – moteris nėra ragana. Tuomet ji grįžta į kaimą gyventi su vyru.“

Patekti į tokią stovyklą, kaip pasakoja fotografas, nėra sudėtinga. Kaip ir dėl kitų, taip ir dėl šio klausimo reikia kreiptis į vietos šefą. Tris dienas vienoje tokių stovyklų praleidęs lietuvis sako, kad labiausiai įstrigo, kaip buvo priimtas ir kaip juo pasitikėjo atskirtoje bendruomenėje gyvenančios moterys.

„Šiek tiek su jomis pabendravęs pasakiau, kad labai norėčiau padaryti jų portretus, ir paprašiau, kad tos, kurios neprieštarauja, ateitų vakare į vieną pastatą – lyg nedidelį tvartą. Ten buvo sukrautas šienas ir aš atėjęs anksčiau ėmiau dėlioti žvakes – būdamas Ganoje daugiausia naudojau tokį apšvietimą, nes jis buvo lengviausiai pasiekiamas. Viską paruošęs išėjau į lauką ir pamačiau, kad susirinko gal 60 moterų, visos pasipuošusios.

Nesitikėjau to, apėmė jaudulys ir atsakomybė. Pradėjau po vieną jas sodinti, kad padaryčiau nuotrauką, bet netrukus atėjo žmogus iš bažnyčios ir pradėjo rėkti, kad taip negalima, kad čia raganos, o tu degi žvakes, kokiu čia raganavimu užsiimam ir kad turim baigti, o fotografuoti galiu tik dieną. Kad niekam nebūtų problemų, mes paklausėme. Po to viena iš moterų priėjo ir pakvietė kitą vakarą susirinkti pas ją trobelėje ir pratęsti fotografavimą“, – prisimena keliautojas.

Nors per antrąjį susitikimą tokios atmosferos ir tokių portretų išgauti jau nepavyko, Denis sako pajutęs nepaprastą žmogišką ryšį. „Jaučiu, kad tas darbas dar nebaigtas, ir labai noriu grįžti į Ganą, su jomis praleisti daugiau laiko. 3 dienos yra per mažai, kad pavyktų perteikti tokią svarbią temą.

Nors dėl šių moterų ir jų teisių dirba skirtingos nevyriausybinės organizacijos, pakeisti situaciją sunkiausia būtent dėl pačios Ganos visuomenės struktūros. Daug kas supranta, kad čia ne raganos, bet įtikinti žmones, kurie moteris išsiunčia, kad priimtų jas atgal, yra sunkiausia“, – teigia jis.

Lietuviška ramybė ir nuotykių trūkumas

Vasarį į Lietuvą grįžęs Denis pasakoja, kad sėslesniam gyvenimui svarstė rinktis ir kitus mėgstamus miestus – Berlyną, Barseloną, Meksiką, bet galiausiai dėlionė susidėliojo taip, kad jis atsidūrė Vilniuje.

Tiek dėl čia gyvenančių artimųjų, tiek dėl turimų kontaktų ir nuosavo buto, tiek dėl lietuviškos ramybės, kuri leidžia susikoncentruoti ir peržiūrėti per ilgus kelionių metus sukauptas istorijas.

„Kai esu pripratęs visada judėti, pripratęs prie laisvės, rutinos neturėjimo, chaoso, spontaniškumo, gyventi vienoje vietoje, bute su keturiomis sienomis, yra didžiulis iššūkis. Man lengviau orientuotis kelioniniame chaose negu struktūrizuotame gyvenime, kur galima viską išdėlioti ir suplanuoti. Tada aš labai sutrinku“, – juokiasi pašnekovas.

Be to, po tiek metų, praleistų kelyje, jam vis dar reikia laiko suvokti, jog pats yra kilęs būtent iš Lietuvos. Nors pripažįsta, kad kiti kraštai ir toliau nepaprastai traukia, Denis tikina pradėjęs labiau vertinti gimtąją šalį.

„Manau, Lietuva labai keičiasi, ypač kai grįžti į ją kas metus – anksčiau grįždavau kas trejus, – visada pamatai pokyčių ir Lietuva tampa labai nebloga šalimi gyventi. Tik kadangi man visada reikia nuotykių, tai to Lietuvoje trūksta. Aš nepripratęs čia fotografuoti, ieškoti temų, Lietuva visada būdavo vieta, kur grįžtu pailsėti, pabūti su draugais.

Dažniausiai čia dirbu jau su medžiaga, kurią parsivežu iš kitur. Mano protas yra nusiteikęs, kad Lietuvoje yra ramuma, bet reikėtų save perauklėti. Pandemija parodė kitokią atmosferą. Pradėjau su Šiaure (D. Vėjo šuo – LRT.lt) vaikščioti po miestą, fotografuoti miesto scenas ir pirmą kartą pro objektyvą žiūrėti į Vilnių“, – sako fotografas.

Anot jo, bėgant metams vis labiau norisi turėti savą erdvę, į kurią galima ramiai sugrįžti. Ir nors neprieštarautų, jei kitoje pasaulio šalyje atrastų dar vienus namus, neabejoja – Vilnius visada užims ypatingą vietą.

„Kai esi jaunas, tavo energija visai kitokia, viską priimi visai kitaip. Tu net nenuvargsti, tie nuotykiai, nauji žmonės tave džiugina. Bet prieš kokius 5 metus pastebėjau, kad vis dažniau užeina noras ne atrasti ką nors naujo, o tęsti padėtus darbus ir plėtoti senas pažintis.

Dabar, kai sėdžiu vienoje vietoje, labai norisi išvažiuoti, bet yra suvokimas, kad reikia užbaigti pradėtus darbus ir susikurti jaukią vietą sugrįžti, kitaip neramumo jausmas ir skolų sau uodegėlė niekur nedings. Po to jau galima planuoti naujus nuotykius“, – šypsosi Denis.