Istorijos

2020.10.18 10:30

Lietuvos ambasadorius mažiausioje pasaulio valstybėje – apie netikėtą posūkį į diplomatiją ir darbą Vatikane

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.10.18 10:30

Buvusieji Vatikane turbūt pastebėjo, kad Italijoje Lietuvos vėliava plevėsuoja ant dviejų mūsų šalies atstovybių pastatų abiejose Tiberio upės pusėse. Viena – ant ambasados Italijoje pastato, kita – ant ambasados prie Šventojo Sosto būstinės. Pastarojoje, kuri veikia popiežiaus valstybe vadinamame Vatikane, mūsų šaliai atstovaujantis ambasadorius Petras Zapolskas sutiko su LRT.lt skaitytojais pasidalyti nematoma savo darbo puse. 

Šis straipsnis yra ciklo „Nematoma diplomatų pusė“ dalis – LRT.lt domisi Lietuvos diplomatų darbu ir gyvenimu svetur.

Išskirtinė valstybė

Miestu-valstybe tituluojamas Vatikanas yra vakarinėje Romos dalyje ir, nors yra labai mažas (pripažintas mažiausia pasaulio valstybe), turi savo valstybingumą liudijančius atributus. Neabejotinu šios valstybės pasididžiavimu laikoma Šv. Petro bazilika.

„Net Italija turi savo ambasadą prie Šventojo Sosto, o Šventasis Sostas – ambasadą Italijoje. Gali atrodyti keistai, bet tai yra mažas visuotinai sutartas ir visoms šalims priimtinas keistumas. Todėl Romoje įsikūrusi ir nuo praeito šimtmečio trečiojo dešimtmečio be perstojo (net okupacijos metu) veikia pati mažiausia pasaulyje – dviejų žmonių – Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto ir suverenaus Maltos ordino.

Dauguma pasaulio katalikiškų šalių, o vis daugiau ir nekatalikiškų Romoje turi po dvi ambasadas: prie Šventojo Sosto ir Italijoje. Reikėtų priminti, kad su Šventuoju Sostu Lietuvos istorijoje yra susiję žymiai daugiau svarbių, išties lūžio dalykų negu su ta pačia Italija. Mindaugas tapo karaliumi tik Šventojo Sosto palaiminimu, o Lietuvos valstybingumo pripažinimas, suteiktas popiežiaus, atvedė Lietuvą į Europos valstybių šeimą.

Broliams jėzuitams turėtume būti dėkingi ir už Lietuvos švietimo sistemos, ir už universiteto veiklą ar vaistinių tinklą. Visa Lietuvos valstybingumo istorija yra glaudžiai susijusi su Katalikų bažnyčios veikla, o tikėjimas išgelbėjo lietuvių laisvės dvasią dramatiškiausiais istorijos laikais, dažnai buvo vienintelis ir tikras jėgų šaltinis“, – svarbius istorinius aspektus priminė diplomatas.

Pasak jo, pagrindinis šios ambasados rūpestis – palaikyti mūsų dviejų valstybių gerus, pasitikėjimu grįstus santykius. P. Zapolskas įsitikinęs, kad Šventasis Sostas yra geras partneris ir, jei prireikia, patarėjas ne tik religijos klausimais.

„Tai rimtas tarptautinės politikos veikėjas, kurio tikslas yra užtikrinti taiką pasaulyje, o religija – ne tik krikščionybė, bet ir kitos – yra svarbus šalių tarpusavio santykių veiksnys. Popiežiaus žodis ir įvairus bei daugiaplanis Šventojo Sosto tarnybų veikimas įgauna vis didesnę reikšmę humanitarinių krizių vietose, klimato kaitos, socialinio teisingumo, net ekonomikos reikaluose.

Kadangi man teko dirbti ne vienoje Lietuvos ambasadoje, lygindamas galiu pasakyti, kad žvelgiant profesionalaus diplomato žvilgsniu pagrindiniai darbo šioje Lietuvos atstovybėje ar kitoje valstybėje, o ypač tarptautinėje organizacijoje, principai yra tie patys. Daugiašalė Šventojo Sosto veikla ir forma, ir turiniu man primena Jungtinių Tautų organizacijos veiklą.

Vieną dieną ambasadorius domisi, kas vyksta kaimyninėje Baltarusijoje, kitą – migracijos ar klimato kaitos dalykais. Išskirtinis darbo prie Šventojo Sosto bruožas – derinti savo veiklą taip, kad ir diplomatinį darbą atliktum, ir spėtum dalyvauti dažnuose pagal Šventojo Sosto labai griežtą protokolą rengiamuose religiniuose renginiuose, mišiose, šventinimuose“, – pasakojo P. Zapolskas.

Paprastai jo minimi religiniai renginiai būna savaitgaliais ar po darbo valandų, tad taip diplomatams paprasčiau suspėti juose dalyvauti. Tiesa, kaip ir visuose diplomatiniuose postuose, tenka žongliruoti atliekant labai įvairius ir kartu skirtingus darbus.

Turistė paprašė tik pasimelsti

Kaip vieną sudėtingiausių ir įsimintiniausių darbų ambasadorius mini popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis rengimą. Beveik septynis mėnesius kiekvieną dieną reikėjo derinti, susitikti ir su Lietuvos, ir su Šventojo Sosto tarnybomis. Tačiau neabejotinai tiek šiai, tiek kitoms diplomatinėms atstovybėms didžiausias išbandymas buvo COVID-19 pandemija.

„COVID-19 krizė paveikė visus, Šventojo Sosto veiklą – taip pat. Daug dalykų sulėtėjo ir sumažėjo, pasikeitė, tačiau nesustojo. Nors žlugo planai surengti konferenciją apie Lietuvos laisvės kelią, laiku atšaukėme kontraktus, todėl pavyko išvengti finansinių nuostolių.

Per visą karantino laikotarpį Romoje ambasada nebuvo uždaryta nė dienos. Nedirbome nuotoliniu būdu, reguliariai palaikiau ryšį su Šventojo Sosto tarnybomis, kitų šalių ambasadomis. Į ambasadą skambino daug lietuvių, norėdami sužinoti įvairios informacijos apie situaciją ir Italijoje, ir Lietuvoje.

Prisimenu vieną moterį, įstrigusią kelionėje į Lietuvą. Suvokdama mūsų visų bendrą bejėgiškumą, ji prašė tik pasimelsti“, – prisiminė LRT.lt pašnekovas.

Vatikane dirba tik keli lietuviai, o Romoje yra įsikūrusi Šv. Kazimiero popiežiškoji kolegija, čia gyvena nedidelė grupė iš Lietuvos studijuoti atvykusių kunigų. Visi Vatikano lietuviai, pasak diplomato, neretai susitinka tiek per bendras mišias, tiek per pietus.

Netikėtai prasidėjusi karjera

P. Zapolskas Užsienio reikalų ministerijoje dirba nuo 1991-ųjų, kai jam studijuojant Vilniaus universitete prodekanas pasiūlė keletui studentų nueiti į ministeriją ir pasikalbėti su tuomečiu ministru.

„Taip ir nuėjau – ištampytu megztiniu ir ne pirmos jaunystės kelnėmis, nes ne kažin ką tuomet žinojau apie Akmenų gatvę ir ten esančią ministeriją. Pokalbiai užtruko ilgiau, o po to pakvietė dalyvauti kažkokioje apklausoje. Gal dabar tai turėtų vadintis konkursu. (Šypsosi.)

Daug įvairių klausimų, kalbų tikrinimų, kažkokių storų anketų pildymo. Gal po kelių savaičių vėl pakvietė, pasiūlė pradėti dirbti vyresniuoju specialistu Sovietų Sąjungos skyriuje, nes šalia Lietuvos dar egzistavo valstybė tokiu pavadinimu. Vėliau, po kelių mėnesių, valstybė išnyko, todėl ir skyrius buvo pavadintas kitaip – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Taip ir pradėjau eiti diplomatiniu keliu“, – su šypsena pradžią prisiminė diplomatas.

Vėliau buvo diplomatinės stažuotės Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasak šios istorijos herojaus, po 30 metų diplomatinės tarnybos sunku pasakyti, ar šis karjeros kelias pasirinko jį, ar jis tokį darbą.

„Diplomatinėje aplinkoje nemėgstu kelių dalykų – klasikinės, paremtos asmeniniu kontaktu ir informacijos tikrinimu diplomatijos keitimo socialinių tinklų „išmintimi“. Skirtumas tarp to, ką matai realybėje ir feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose, tampa vis ryškesnis, per didelis, kad būtų tikras.

Dar nemėgstu susireikšminimo ir sureikšminimo, kuris pasireiškia ir gestų, ir kalbos manieromis, bet atrodo labai nebrangiai. Nemėgstu mėginimų parduoti savo veiklą kaip istorinių pasiekimų įgyvendinimą. Visose srityse. Vis dažniau įvairiuose šaltiniuose gali paskaityti, kad vienas ar kitas asmuo ar veikimas įvardijamas kaip istorinis, legendinis. Manau, kad naujausias istorinis pasiekimas mūsų šalyje buvo nepriklausomybės atkūrimas. Vėliau buvo daug svarbių dalykų, bet ne istorinių“, – nukirto ambasadorius.

Ką lemia asmeniniai ryšiai?

Paklaustas, kuo nuo įprasto diplomatinio darbo skiriasi pareigos Lietuvos atstovybėje prie Šventojo Sosto, P. Zapolskas nesusimąstęs sakė, kad jos tiesiog kitokios dėl pačios šalies išskirtinumo. Vis dėlto daug kas čia paremta asmeniniais ryšiais, profesine diskrecija.

Vatikane dirba labai daug kunigų, be savo religinės veiklos, dirbančių ir tarptautinių ryšių, finansų ar kultūros darbą. „Niekam Šventajame Soste nesvarbu, kokio dydžio tavo šalis ar ambasada, svarbu tik tai, ką darai ir kokias vertybes, principus gini tu ir tavo šalis. Todėl nepakanka tik išlaikyti gerą profesinę formą ir platų žinių bei ryšių ratą. Reikia kaskart bandyti išmokti ką nors naujo.

Pasaulis taip greitai keičiasi, kad vakardienos žinios ir problemos rytoj atrodo kaip du kartus išspausta citrina, todėl bandydamas į rytdieną nešti savo senus batus gali pradėti atrodyti patetiškas ir senamadiškas, o tai diplomatui nelabai gerai“, – sakė ambasadorius.

P. Zapolskas įsitikinęs, kad diplomatinė tarnyba – ne kiekvienam, daug ką lemia ir asmeninės savybės, gebėjimas prisitaikyti, nuolat mokytis, bendrauti.

Taip pat skaitykite