Istorijos

2020.10.17 17:53

Su vaiko teisių tarnyba Norvegijoje kovojusi Airida papasakojo, ką išgyveno ir kodėl vėl grįžo į šią šalį

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.10.17 17:53

Iš Airidos Norvegijoje atėmė vaikus, tačiau moteris rankų nenuleido – emigrantei pavyko slapta juos parsivežti į Lietuvą. „Aš tada ir verkiau, ir pykau, ir gailėjausi, buvo visa jausmų banga, visko buvo“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakoja moteris. Nepaisydama sunkiausių išgyvenimų svetimoje šalyje, dabar ji – vėl Norvegijoje.

Airida Pettersen dažnam lietuviui gali pasirodyti kažkur matyta. Prieš 5–6 m. jos veidas šmėžavo ir spaudoje, ir televizijose. Airida – viena iš kelių lietuvių, iš kurių Norvegijoje atėmė vaikus.

Airidos patirtis Norvegijoje: kova su vaiko teisių tarnyba ir pavykęs jų susigrąžinimo planas

Moteris net neslėpė fakto, kad ketina vaikus pagrobti iš tarnybų paskirtų globėjų ir atsivežti į Lietuvą. Planas pavyko. Padedant artimiesiems du vaikai buvo slapta atvežti į Lietuvą. Bet dabar Airida vėl gyvena Norvegijoje!

Susitikimas su vaikais – kaip kalėjime

Visą gyvenimą Airida sako skirianti į dvi dalis: prieš dviejų vaikų atėmimą ir po jo. Susidūrimas su Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybomis tada kaip reikiant supurtė šeimos kasdienybę.

Airida Pettersen su šeima gyvena mažame Norvegijos miestelyje netoli Trondheimo. Aplink – tipinis norvegiškas gyvenimas: mediniai namai su vaizdais į kalnus ir ežerus, sportas bet kokiu oru ir Skandinavijai būdinga ramybė. Apie tokias vietas dažnai sakoma, kad čia kiekvienas tiesiog paprastai gyvena savo gyvenimą.

Lietuviai iki šiol moka vieną norvegišką žodį – „Barnevernet“. Tai Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos pavadinimas, nuolat linksniuotas per ilgai užsitęsusį skandalą, tačiau jis pamažu nutilo, taip iki galo ir neradus bendros nuomonės.

Važiuodavau kaip į kalėjimą susitikti su savo vaikais: su priežiūra, per užrakintas duris ir visa kita.

„Barnevernet“ institucijos veikla taip apipinta mitų, išsigalvojimų ir galbūt neatsakingų tėvų pasiteisinimų, kad daug kam buvo sunku atskirti, kur tiesa, o kur – fantazijos. Daugybė sąmokslo teorijų. Pradedant Rusijos bandymu kenkti, baigiant tuo, kad norvegai vaikus iš imigrantų atima, norėdami praskiesti jų šalyje vyraujančią kraujomaišą… „Barnevernet“ žiniasklaidai teikė labai mažai informacijos, tai žmonių akyse ją pavertė kone slaptąja tarnyba.

„Kuomet iš manęs paėmė [vaikus], nieko [apie juos] negirdėjau. Dvi savaites visiškai jokio garso apie juos negavau. Ir skambinau, ir klausiau, ar jiems viskas gerai, kur jie, kaip jie. Atsakymas būdavo, kad jie negali atskleisti jokios informacijos, kad viskas įslaptinta ir t. t. Tai laukiau 14 dienų, tada sulaukiau skambučio, pranešimo, kad bus susitikimas. Važiuodavau kaip į kalėjimą susitikti su savo vaikais: su priežiūra, per užrakintas duris ir visa kita. Baisu“, – skaudžiais prisiminimais dalinasi A. Pettersen.

Jautė diskriminaciją ir spaudimą

Priežasčių, kodėl pareigūnai Norvegijoje paėmė du jos vaikus, Airida sako nesuprantanti iki šiol. „Mano sūnus nuo mažens buvo judrus berniukas. Viskas prasidėjo nuo to, kai atvykau į mokyklą, – pasakoja vaikų mama. – Matyt, nepatikau mokytojai, gal kad emigrantė buvau, nežinau, kas ten buvo, bet jaučiau iš mokyklos didžiulį spaudimą.

Su manimi mokykloje nebuvo sveikinamasi, jaučiau labai didelį ignoravimą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Prasidėjo skundai į Vaikų teises – diena iš dienos. Įsivaizduokite, ką turi daryti vaikas, jeigu mokytojas skundžia Vaikų teisėms keturis kartus per savaitę. Ką jis turi daryti?

Man buvo uždrausta kalbėti lietuviškai, kad jie suprastų viską, ką mes kalbame. Negalėjau klausti, kur jie gyvena, kur jie mokosi, kur jie eina į mokyklą, – nieko negalėjau klausti, viskas buvo įslaptinta.

Skaitėme raportą: „Šiandien jų sūnus yra labai blogos nuotaikos, jau tikriausiai kažkas įvyko namuose. Mes įtariame, kad namie buvo kažkoks konfliktas.“ Kitas raportas: „Šiandien vaikas yra kažkoks nemiegojęs, įtariame konfliktą namuose.“ Mano vaikas – judrus berniukas. Tai ką man dabar daryti su juo? Mes kreipėmės ir į gydytojus, nebuvo taip, kad tylėjome ir nieko nedarėme, – mes kreipėmės visur. Mums buvo pasakyta: „Viskas gerai, viskas gerai.“

Emigraciją rinkosi ne iš gero gyvenimo

Ne veltui ši tema visada kėlė aršias diskusijas – pamatyti, kas šiose situacijose teisus, plika akimi neįmanoma. Belieka tikėti arba Norvegijos tarnybomis, arba lietuvėmis motinomis, verkiančiomis, kad atžalos iš jų paimtos už nieką.

Airida sako iš aplinkinių, kaimynų ir draugų sulaukusi tik palaikymo. Anot jos, visi matė, kad jie negeria, dirba, gražiai elgiasi su vaikais, – niekas net pagalvoti negalėjo, kad vieną dieną bus suabejota, kad šita šeima negali užauginti vaikų. Pašnekovė aiškiai prisimena dieną, kai po ilgo laukimo pagaliau juos pamatė.

Kai lieki viena su trimis vaikais, mažai turi pasirinkimų.

„Buvo ne tik verkimo, buvo cypimo, buvo baisu: vaikai krito ant žemės, visi sukritom, suklupom, apsikabinę verkėm 15 minučių, kūkčiojom susėdę. Man buvo uždrausta kalbėti lietuviškai, kad jie suprastų viską, ką mes kalbame. Negalėjau klausti, kur jie gyvena, kur jie mokosi, kur jie eina į mokyklą, – nieko negalėjau klausti, viskas buvo įslaptinta. Štai kaip ten viskas vyksta“, – sunkiai išgyventais prisiminimais dalijasi emigracijoje gyvenanti vaikų mama.

Po istorijos su vaiko teisių tarnyba Airida su vaikais Lietuvoje praleido metus. Ji sako gavusi gerą darbą, bet pinigų viskam vis tiek neužteko. Negana to, jiedu su norvegu vyru pasiryžo prikelti per visą šitą sumaištį subyrėjusius santykius.

„Buvau pikta ant visos Norvegijos, buvau pikta ant žmonių, nenorėjau nieko bendro su Norvegija turėti, sakiau, kad ir mano vyras toks pat kaip visi. Kai išvažiavau, ilgą laiką buvom atskirai, mano vyras vis atskrisdavo, bet jis pamatė, kad jau viskas, praranda mane, tai labai prašė, kad grįžčiau.

Kita priežastis buvo mano vyresnėlis sūnus, jis buvo vis dar čia. Aš važiavau dėl vaikų, nes vaikams buvo be galo sunku, jie nebūtų pabaigę mokyklos, net vidurinės nebūtų įstengę pabaigti Lietuvoje, tai buvo misija neįmanoma. Vežiau juos ir į privačias pamokas pas mokytoją, važiavom matematikos mokytis, bet nepadėjo, jiems buvo labai sunku“, – apie sprendimą vėl išvykti į Norvegiją pasakoja lietuvė.

Visa Airidos istorija – laidos „(Ne)emigrantai“ vaizdo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.

Airidos patirtis Norvegijoje: kova su vaiko teisių tarnyba ir pavykęs jų susigrąžinimo planas