Istorijos

2020.10.05 19:11

Sėkmingas verslo įmones svetur palikęs Aivaras grįžęs ėmėsi neįprastos veiklos – prižiūri užsienio lietuvių giminių kapus

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.10.05 19:11

Septynerius metus Aivaras Grigaitis gyveno JAV, paskui devynerius metus – Norvegijoje. Tačiau vieną dieną važiuodamas į darbą emigrantas pajuto, kad taip toliau nebegali. „Gyvenimas nėra vien tik darbas ir pinigai“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sako jis. Vyras Lietuvoje pradėjo gana neįprastą verslą – prižiūri po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių giminių kapus.

Sužavėjo amerikiečių darbštumas

Po ilgų klajonių po svečias šalis Aivaras galiausiai grįžo į savo rankomis restauruotą sodybą Januškonių kaime, Radviliškio rajone. Sodybą darbštus lietuvis ketina pritaikyti edukaciniais tikslais. Vyro galvoje – ir nauja verslo idėja.

„Aš ją puoselėju, turiu viziją, kad ji turės mokomąją vertę. Noriu, kad čia lankytųsi daugiau jaunimo, skautų, aviatorių. Kadangi turiu pievų, planuoju padaryti nedidelę aikštelę, kur vaikai, mokiniai galėtų laidyti lėktuvėlius, nes pats kažkada taip dariau.

Kadangi domiuosi motociklais ir pats turiu motociklą, čia atvažiuoja nemažai motociklininkų. Jie ir palapines pasistato, ir pastovyklauja. Tikrai nenoriu, kad šita sodyba taptų viena iš balių sodybų. Noriu, kad ji turėtų edukacinę paskirtį. Sodyboje turiu senoviškų daiktų, kurie ateityje galbūt padės tai įgyvendinti“, – svajonių ir ambicijų neslepia reemigrantas.

Aivaro emigracijos istorija prasidėjo 2001 metais, kai per pažįstamus jis gavo pasiūlymą išvykti į tuo metu visame pasaulyje idealizuotą Ameriką. Svajonių šalis, išvykdamas galvojo jis.

„Amerika yra galimybių šalis ir viskas ten pagrįsta darbu, noru dirbti, – pasakoja A. Grigaitis. – Aš visada žavėjausi, kad Amerikoje žmonės dirba po 14 valandų. Jeigu Lietuvoje taip dirbtų, tai nežinau, turbūt pirmaujanti valstybė pasaulyje būtume.“

Skolinimosi ir vartojimo kultūra

Aivaras sako Jungtinėse Amerikos Valstijose supratęs, kad gali pasiekti viską, reikia tik kryptingai ir daug dirbti. Į lietuvių pamėgtą Čikagą nuvykęs pašnekovas nesunkiai gavo darbą – tapo automobilių magnetolų ir automobilių signalizacijų montuotoju. Kaip pats sako, galėjo dirbti ir nematyti vargo, tačiau norėjosi daugiau.

Tas jausmas, kad negali grįžti į Lietuvą, visada kirbėjo.

„Monotonija tiesiog privedė prie to, kad norėjau sukurti ką nors savo. Nepamirškim, kad jaunas buvau, 23–24 metų, norėjosi jaunatviško maksimalizmo, norėjosi kuo daugiau pasiekti per trumpiausią laiką. Visokiose srityse dirbau ir pasisekė. Sukūriau krovinių vežimo verslą, – tikina pašnekovas. – Po dvejų metų, praleistų Amerikoje, įsigijau namą.“

Tie, kas daug dirba, iškyla greitai, tam yra visos sąlygos, tik ne visi jomis moka pasinaudoti, sako vyras ir pasakoja, kad turėjo viską, apie ką kada nors svajojo. Tiesa, išskyrus asmeninį gyvenimą.

„Labai greitai sužinojau, kas yra įmokos už namus, už paskolą, neįvertinau savo galimybių. Amerika duoda viską, ką nori, tik imk, jeigu tavo atlyginimas geras. O tą atlyginimą būdamas verslo savininkas sau galėjau rašyti tokį, kokį noriu. Banke į tai patikliai žiūrėjo. Nori mašinos – prašau, nori kitko – prašau.

Ramybės nedavė klausimas: ar investuoti pinigų ir laiko legalizuotis JAV, ar į viską spjauti, susikaupti pinigų bagažą ir važiuoti į Lietuvą?

Paskui įsisukau į tokią karuselę, kad nelabai buvo galima sustoti. Supratau, kad dirbu dėl įmokų. Čia galbūt toks pagrindinis ekonomikos variklis ir yra. Skatina mažąjį verslą, bet bendra politika – kad žmonės kuo daugiau skolintųsi ir vartotų.

Apsisprendimo metas

„Ne paslaptis, kad per vienus ar kelerius metus ten nepasieksi itin daug. Man tai truko 4–5 metus. Visą tą laiką turėjau nelegalo statusą, nors Amerikoje niekas netrukdo nei verslo atidaryti, nei policija tave tikrina – sustabdytas dėl nedegančio automobilio žibinto nesi klausiamas, ar šalyje gyveni legaliai“, – pasakoja Aivaras.

Kai nuo darbų pavargdavau fiziškai, sutardavau su darbdaviu, sėsdavau į lėktuvą ir jau po dviejų valandų būdavau Palangoje. Nelaikiau Norvegijos labai tolima emigracija.

Aivaras priėjo tokią ribą, kada reikėjo pasirinkti, ką daryti toliau. Ir jis nusprendė, kad metas grįžti į Lietuvą, pas artimuosius.

„Nesiskundžiau, tuos visus mokesčius buvo galima pavežti, bet man buvo beveik 30 metų. Supratau, kad viskas lekia pro mane, aš neturiu galimybės. Be to, Lietuvoje mirė tėvas, o aš negalėjau dalyvauti laidotuvėse, – atvirauja pašnekovas. – Tas jausmas, kad negali grįžti į Lietuvą, visada kirbėjo. Ramybės nedavė klausimas: ar investuoti pinigų ir laiko legalizuotis JAV, ar į viską spjauti, susikaupti pinigų bagažą ir važiuoti į Lietuvą?“

Grįžimą aptemdė ekonomikos krizė

Deja, pirmas grįžimas Aivarui nebuvo sėkmingas. Nespėjus apšilti kojų, prasidėjo ekonomikos krizė, tad susirasti darbą buvo beveik neįmanoma. Teko vėl kurti naują planą. Galiausiai lietuvis pasirinko Norvegiją ir ten net devynerius metus sėkmingai plėtojo nedidelį statybos verslą.

„Padariau ten viską, ko norėjau, – sako jis. – Tie devyneri metai labai greitai prabėgo, gal dėl to, kad pradėjau senti. Net nepajutau, kaip prabėgo. Pirmi metai buvo sunkūs, nes reikėjo iš naujo įsitvirtinti, nemokėjau kalbos ir neišmaniau tos šalies įstatymų. Aišku, kad buvo sunku. Labai padėjo Amerikos bagažas, nes buvo galima bendrauti anglų kalba ir mokytis norvegų kalbos.

Ji atsakė: „Aš esu tavo žmona ir važiuočiau į Norvegiją tik dėl to, kad esu tavo žmona. Jeigu tu grįžti į Lietuvą, aš būsiu labai laiminga.“

Kai nuo darbų pavargdavau fiziškai, sutardavau su darbdaviu, sėsdavau į lėktuvą ir jau po dviejų valandų būdavau Palangoje. Nelaikiau Norvegijos labai tolima emigracija. Ryšys su Lietuva ištisai neleido atitrūkti nuo jos. Norvegijoje sekėsi neblogai – įkūriau įmonę, joje dirbo net devyni darbuotojai. Statėme privačius namus.“

Lemtingas pokalbis

Per tuos metus Aivaras spėjo ne tik sukurti verslą Norvegijoje, bet ir šeimą Lietuvoje. Vis dėlto su žmona ir dukryte gyveno per atstumą. Galiausiai, kai nusprendė, kad metas visiems persikelti drauge po vienu stogu netoli Oslo, viskas pasikeitė.

Nėra paprasta stabdyti arklius, pasakyti žmonėms, kad jūs ieškokitės darbo, sugebėti atsiskaityti už viską, nepalikti skolų ne tik darbininkams, bet ir valstybei.

„Buvome kaip ir apsisprendę važiuoti gyventi į Norvegiją. Jau atėjo tas momentas, kai tai galėjo įvykti. Tada gavau kaip nušvietimą – kaip plaktuku į galvą. Važiavau greitkeliu ir tiesiog sustojau, paskambinau žmonai, sakau: „Žiūrėk, Jurga, viskas gerai, bet aš taip ilgai ėjau iki tos Lietuvos. Jeigu tu atvažiuosi, turbūt mes į ją ir nebegrįšim, nes vaikas nėra lagaminas, netampysi po pasaulį.“

Tada dar paklausiau, ar nesupyktų, jei aš grįžčiau į Lietuvą. O ji atsakė: „Aš esu tavo žmona ir važiuočiau į Norvegiją tik dėl to, kad esu tavo žmona. Jeigu tu grįžti į Lietuvą, aš būsiu labai laiminga.“ Toks buvo tas lemtingas pokalbis“, – prisiminimais dalijasi A. Grigaitis.

Koronaviruso iššūkis

Apsispręsti – tai tik vienas žingsnis. Reikėjo žengti ir kitą – viską sutvarkyti ir pasiruošti grįžti į Lietuvą fiziškai. „Nėra paprasta stabdyti arklius, pasakyti žmonėms, kad jūs ieškokitės darbo, sugebėti atsiskaityti už viską, nepalikti skolų ne tik darbininkams, bet ir valstybei, – atvirauja reemigrantas. – Teko truputį padirbėti į priekį, tuos namų darbus daryti ir ruoštis išvažiavimui. Juolab kad buvo nuomojamas namas ir namo sutartis. Dar turėjau tą laiką pragyventi. Tai užtruko dar vienus metus.“

Jau senokai buvo ta idėja dėl kapinių tvarkymo, nes, kaip sakiau, būnant Amerikoje mirė tėvas, negalėjau dalyvauti laidotuvėse, o tuo labiau prisidėti prie tvarkymo ir panašiai.

Kaip pirmą kartą grįžus iš Amerikos prasidėjo ekonomikos krizė, taip ir grįžus antrąjį pasitiko nemaloni žinia dėl koronaviruso pandemijos. Tačiau Aivaras neketino pasiduoti. „Įsiliejau į statybų verslą kaip samdomas darbuotojas. Atėjo laikas, kai atidariau savo įmonę. Tam, aišku, padėjo karantinas.

Taip pat skaitykite

Tada visi sustojo ir pradėjome galvoti, ką toliau daryti: ar visą gyvenimą statybose dirbsime, ar sodyboje kaimo turizmu užsiimti? Visokių minčių buvo. Bet jau senokai buvo ta idėja dėl kapinių tvarkymo, nes, kaip sakiau, būnant Amerikoje mirė tėvas, negalėjau dalyvauti laidotuvėse, o tuo labiau prisidėti prie tvarkymo ir panašiai.“

Kapinių tvarkymo įmonė – ką tik pradėtas grįžusio emigranto projektas, kurio jis drąsiai ėmėsi kartu su žmona. Kai reikia pagalbos, padeda ir giminės. Aivaras įsitikinęs, kad tokių paslaugų, kokias jis pasiūlė, reikia tūkstančiams po pasaulį išsimėčiusių lietuvių.

Plačiau apie naują Aivaro verslą – vaizdo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.