Istorijos

2020.10.04 13:07

Šiaurės Airijoje lietuvišką restoraną turintis Rolandas: kad ir kiek cepelinų priverdame, vis tiek pritrūkstame

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.10.04 13:07

Šiaurės Airijoje gyvenantis Rolandas Narkevičius jau 5 metus sukasi nuosavame lietuviškame restorane. Pašnekovas sako, kad dabar tautiečiai čia renkasi ne tik pasimėgauti pasiilgtu lietuvišku skoniu, bet ir pabendrauti ar paminėti įvairių švenčių. Vis dėlto dalis tautiečių į Rolando restoraną iš pradžių žiūrėjo pašaipiai. Kai kurie netgi lažinosi, kad lietuvišką maistą siūlanti vieta ilgai neišsilaikys.

Šis pasakojimas yra LRT.lt straipsnių ciklo „Lietuviškas skonis“, kuris supažindina su lietuviškais restoranais įvairiuose pasaulio kampeliuose, dalis.

Rolandas pasakoja, kad į Šiaurės Airiją atvažiavo 2008-aisiais. Anot jo, tuo metu šią kryptį rinkosi daugybė lietuvių. Pašnekovas prisimena, kad prasidėjus pasaulinei finansų krizei Lietuvoje sekėsi sunkiai, nebuvo darbo. Būtent tokios aplinkybės paskatino ryžtis išvykti iš tėvynės, nors save Rolandas vadina patriotu.

„Tikėjausi, kad Šiaurės Airijoje pinigai ant medžių auga ir galėsiu pakankamai užsidirbti, susitaupyti. Maniau, padirbsiu keletą mėnesių ir grįšiu į Lietuvą. Grįžau po penkių mėnesių, bet po mėnesio vėl išvykau. Pasakiau, kad padirbėsiu dar metus ir tada grįšiu. Taip jau 12 metų vis grįžtu“, – portalui LRT.lt sako lietuvis.

Imtis nuosavo verslo Rolandas nutarė dėl kelių priežasčių: nesinorėjo dirbti samdomu darbuotoju ir reikėjo vietos, kur galėtų susiburti Šiaurės Airijoje gyvenantys lietuviai. „Mūsų lietuvių bendruomenė yra labai darni, visi vieni kitus pažįsta, bendrauja. Norėjosi turėti vietą, kur visi galėtume susitikti, paminėti šventes ir leisti laiką. Viskas susidėliojo ir kilo mintis atidaryti restoraną“, – pasakoja lietuvis.

Pašnekovas pripažįsta, kad artimieji iš pradžių su baime vertino jo idėją, buvo daug dvejonių ir nerimo, ar pasiseks. Tačiau ir dabar baimė yra nuolatinis palydovas, sako Rolandas.

„Šiemet buvome suplanavę didelę šventę 5 metų jubiliejui, tačiau dėl koronaviruso situacijos teko ją nukelti kitiems metams. Niekada nežinai, kas ir kaip bus. Dėl COVID-19 keletą mėnesių išvis buvo uždrausta dirbti restoranams, paskui leista atsidaryti griežtomis sąlygomis. Kažkaip dirbame“, – dėsto jis.

Dalis tautiečių palaikė, kiti mėgino pasinaudoti

Kaip pasakoja Rolandas, patalpas Niūrio mieste pavyko rasti ne iš karto. Po metų paieškų jis aptiko skelbimą dėl nuomojamų patalpų miesto centre, kuriose anksčiau taip pat veikė kavinė. Nors vieta buvo apleista, pilna šiukšlių, pelėsio ir dulkių, neturėjo nei šildymo, nei vėdinimo sistemų, lietuvis ryžosi ją sutvarkyti ir po kelių mėnesių atvėrė duris svečiams.

Paklaustas, kodėl išrinko pavadinimą „Romantic Restaurant“, Rolandas patikina – šis žodis buvo pirma į galvą šovusi idėja. „Atpažįstamas visame pasaulyje, paprastas, bet paslaptingas ir šiltas, todėl daug svarstymų nebuvo. Žodis taip prilipo, kad nežinantys mano vardo pradėjo vadinti romantiku“, – juokiasi lietuvis.

Pašnekovas pripažįsta: restoranas iš pradžių labiau priminė valgyklą. Tiesa, per visus veiklos metus, anot verslininko, buvo tobulėjama ir galiausiai restoranas iš tiesų ėmė pateisinti savo vardą. O pradėję nuo lietuviškos ir airiškos virtuvės, po truputį į meniu įtraukė vis daugiau lietuviškų patiekalų ir galiausiai tapo visiškai lietuviška vieta.

Tiesa, iš pradžių dalis tautiečių Rolando nepalaikė, o kai kurie, sako jis, netgi meluodavo, kad galėtų nemokamai pavalgyti.

„Nuomonių buvo įvairių. Vieni džiaugėsi, kiti apkalbėjo, buvo net tokių, kurie lažinosi, kad neišsilaikysime. Apie lažybas sužinodavau iš kitų pasakojimų, o po kelerių metų ir patys prisipažino, kad lažinosi ir pralošė. Airiai iš pradžių žiūrėjo labai atsargiai, su baime, kai kurie – su pašaipa.

Lietuviai net bandė sukčiauti: suvalgę maistą sakydavo, kad šaltas ar kad rado plauką. Tokių atsiprašydavome ir grąžindavome pinigus. Po kurio laiko nustojome taip elgtis. Tiesiog atsiprašydavome ir pažadėdavome pasitaisyti. Suprato, kad nemokamai pavalgyti nepavyks, ir viskas baigėsi“, – dėsto pašnekovas.

Cepelinus vadina pagrindiniu koziriu

Dabar kavinė jau turi lankytojų ratą. Ją pamėgo ne tik lietuviai, bet ir lenkai, latviai, estai, vietiniai airiai. Kai kurie jų lankosi nuo pat pirmų dienų. Tiesa, iš pradžių airiai nedrįsdavo valgyti lietuviškų patiekalų, o kai kurie lietuviški skoniai nepelnė simpatijų iki šiol.

„Cepelinų jie nesupranta ir jiems jie nepatinka. Kas ragavo, visi klausė, kaip į bulvę įdėjome mėsos ir kodėl. Retas pasakė, kad skanu. O paragauti mūsų sriubų net kitus atsiveda. Dar buvo atvejų, kad klientai airiai užsisakė šaltibarščių ir paragavę paprašė pašildyti. Teko aiškinti, kad tai toks patiekalas, jis patiekiamas šaltas. Ilgainiui priprato ir su pasimėgavimu užsisako vėl ir vėl“, – pasakoja Rolandas.

Anot lietuvio, meniu tobulinamas ir koreguojamas atsižvelgiant į svečių norus. Jame galima rasti visko, ko lietuviai labiausiai pasiilgsta, – nuo cepelinų, balandėlių, žemaičių blynų iki įvairių kepsnių ar žuvies patiekalų.

„Išskirtinis mūsų patiekalas yra cepelinai, vieneto svoris – net 400 gramų. Tai mūsų koziris. Kad ir kiek jų priverdame, vis tiek pritrūkstame – parduodame visus. Prieskonius siunčiamės iš Lietuvos.

Manau, jie smarkiai prisideda ir keičia mūsų patiekalų skonį. Tokių prieskonių čia nėra, kažkokie kitokie, sintetiniai. Pridedame šiek tiek meilės ir turime tobulo skonio lietuviškus patiekalus“, – pasakoja lietuvis.

„Čia gali pasijusti kaip tėvynėje“

Jo teigimu, šiuo metu komandą sudaro vien lietuviai, tačiau neišvengiamai vyksta darbuotojų kaita – vieni ateina, kiti išeina. „Virėjai gerai pažįsta savo šalies virtuvę, todėl dirbti yra lengva.

Aptarnaujantis personalas – taip pat lietuviai. Tai svarbu, nes kai kurie mūsų klientai nemoka anglų kalbos, todėl atėję čia gali pasijusti kaip tėvynėje – lietuviškai pabendrauti, paskanauti lietuviškų patiekalų, pasiklausyti lietuviškos muzikos“, – sako Rolandas.

Anot lietuvio, čia galima užsukti ne tik pavalgyti, bet ir švęsti įvairias šventes – nuo vestuvių, krikštynų, gimtadienių iki gedulingų pietų. „Turime įvairių partnerių: gyvos muzikos atlikėjų, fotografų, dekoruotojų.

Kavinė tapo traukos centru draugų susibūrimams – neišsigandusieji atstumo atvyksta net 150 kilometrų. Turbūt dirbame gerai, jei žmonės dėl mūsų įveikia tokį atstumą“, – džiaugiasi verslininkas.

Lietuvis pabrėžia, kad restoraną atveria ir labdaros renginiams, jame minimos ir visos lietuviškos progos. Tiesa, užklupusi COVID-19 pandemija, pripažįsta Rolandas, tapo bene sunkiausiu laikotarpiu, nes šiuo metu restorane organizuoti švenčių negalima: „Bet tai mano gyvenimas, mano darbas, aš jį mėgstu ir dirbu nuoširdžiai.“

Taip pat skaitykite