Istorijos

2020.10.08 18:40

Pardavusi vestuvinius žiedus, nusipirko bilietą į Berlyną: Rimutė papasakojo, kaip ryžosi emigruoti neturėdama jokio plano

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.10.08 18:40

Rimutė į Berlyną atvažiavo neturėdama nei darbo, nei nakvynės, nei žmonių, kurie padėtų. „Pasiėmiau vestuvinius žiedus, išėjau į juvelyrinę parduotuvę, pardaviau juos ir nusipirkau bilietą į Berlyno autobusų stotį“, – jaudinančią istoriją LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pradeda pasakoti moteris. Vokietijos lietuvė tikina, kad dėl šeimos gerovės buvo pasiryžusi viskam.

Rimutė ir Petras gyvena Vokietijos sostinėje Berlyne. Gyvena gražiai ir laimingai. Jie – vienas kitą lig ausų įsimylėję verslininkai. Žmonės, į kuriuos pažiūrėjęs iš šalies gali pagalvoti, kad jiems emigracijoje pasisekė. Užtenka pažvelgti į ant jų namų sienos pakabintą žemėlapį, kur mažais smeigtukais pažymėtos tolimos šalys, po kurias Rimutė ir Petras keliavo.

Emigruoti pastūmėjo sunkios gyvenimo sąlygos

Atrodo, kad šie emigrantai iš Lietuvos yra tikrai turtingi ir jiems viskas sekasi. Tačiau išgirdus visą šios emigrantų poros istoriją, tikrai nesusidaro nuomonė, kad įsitvirtinti užsienyje – lengva. „Pati nesuprantu, iš kur turėjau tiek drąsos?“ – savęs klausia Rimutė. Prieš 16 metų į Berlyną ji atvyko visai be pinigų.

Viskas prasidėjo Berlyno autobusų stotyje. Petro Rimutė tada dar nepažinojo. Ne tik Petro. Berlyne ji išvis nepažinojo nė vieno žmogaus. Moteris pasakoja, kad emigruoti ją pastūmėjo sunkiai susiklostęs jos gyvenimas gimtojoje Lietuvoje.

„Mano istorija tikrai, sakyčiau, graudi. Vyrą ištiko insultas, jis liko paralyžiuotas. Sūnui tuo metu buvo 13 m., o aš likau ir galva, ir kojos – viskas tiems namams. Jį reikėjo visiškai prižiūrėti. Kas tai patyrė, supras. Jis buvo pirmos grupės invalidas.

Kas liko, giliai užspaudžiau ir paslėpiau kišenėje, kad galėčiau nusipirkti bilietą atgal, jeigu Vokietijoje tikrai nepasiseks. Kur važiuosiu – nieko nežinojau, absoliučiai nieko. Krepšys buvo suruoštas 3 mėnesiams.

Sūnus jau 13-metis. Kas tokius vaikus turi, tai ne paslaptis, kad kažko galbūt ir daugiau norisi, o aš jau nebegalėjau viso to duoti, todėl teko suktis kitaip. Jau pamačiau, kad tikrai galimybės senka, jėgos senka ir aš vieną gražią dieną krisiu. Tada man buvo 38 m., aš dar energijos daug turėjau. Dar su vaiku tada pakalbėjau, tai sūnus mane ir paskatino, sako: „Mama, ta kaimynė išvažiavo, ir va ta išvažiavo...“

Galų gale apsisprendžiau ir aš. Taip ir atsidūriau autobusų stotyje. Mano naujas gyvenimas tarsi prasideda nuo autobusų stoties. O viskas prasidėjo nuo to, kad dar Lietuvoje nuėjau į stotį pasiteirauti, kiekgi kainuoja bilietas į Berlyną“, – didelių gyvenimo išbandymų pamėtėjusius metus prisimena pašnekovė.

Į Berlyną tuščiomis atvykusi Rimutė ištvėrė gyvenimo siųstus iššūkius: čia surado sėkmę ir meilę

Tuomet, prieš keliolika metų, algos Lietuvoje ir Vokietijoje stipriai skyrėsi. Būsima emigrantė tikėjo, kad įsidarbinusi Berlyne greitai atiduos skolas ir galės padėti šeimai. Nusprendusi išvykti, vos sukrapštė pinigų autobuso bilietui. Nežinojo, nei kur dirbs, nei kur gyvens, – tiesiog atsidavė likimui.

„Sukrapščiau paskutinius centus, kad palikčiau namuose, kad sūnus turėtų, kaip tėvu rūpintis, maitinti. Sužinojusi bilieto kainą, pasiėmiau vestuvinius žiedus, išėjau į juvelyrinę parduotuvę, pardaviau juos ir nusipirkau bilietą į Berlyno autobusų stotį, – prisimena Rimutė. – Kas liko, giliai užspaudžiau ir paslėpiau kišenėje, kad galėčiau nusipirkti bilietą atgal, jeigu Vokietijoje tikrai nepasiseks. Kur važiuosiu – nieko nežinojau, absoliučiai nieko. Krepšys buvo suruoštas 3 mėnesiams. Susidėjau būtiniausius daiktus ir atvykau į Berlyną.“

Šaltas prakaitas ir laukimo baimė

Atvykusi į keturis milijonus gyventojų turinčią Vokietijos sostinę, Rimutė nedrąsiai įsitaisė stotyje esančiame kampe. „Ten yra paskutinis langas ir aš ten atsisėdau kampe ant suolo, – pasakoja ji. – Prie stulpo išgirdau rusiškai kalbant du jaunuolius, du vyriškius. Prie jų priėjau paprašyti, kad man padėtų nusipirkti laikraštį ir kortelę telefonui. Nusipirkau laikraštį, ten buvo skelbimų. Kaip šiandien dar atsimenu tą lemtingąjį, kuriame Olia ieškojo moterų, joms padeda surasti darbus.“

Paskambinus nurodytu numeriu, rusakalbė moteris pasakė: „Laukite, po valandos atvažiuosime pasiimti.“ Tačiau laukti teko ne vieną valandą, o visą dieną. Taip Rimutė ir sėdėjo ant suolo įsmeigusi akis į duris, laukdama žmogaus, net nežinodama, kaip jis atrodo.

Veža, veža... Galvoju, kur dabar išveš? Vienintelė mintis, kad tik neparduotų kažkur kaip prostitutės.

„Lauki, sėdi išpiltas šalto prakaito. Valanda praėjo – nėra, 2 val. praėjo – nėra, 3 val. praėjo – nėra. Einu, skambinu dar kartą: „Laukit, tikrai atvažiuosiu.“ Taip išlaukiau iki 19 val. vakaro, lygiai 12 valandų. Išsėdėjau tam kampe autobusų stotyje ir nežinojau, ko laukiu. Ji atvažiavo, tikrai neapgavo. Iš karto suprato, kad aš ten kampe sėdžiu. Net nereikėjo nupasakoti. Priėjo, iš karto pamatė, kad būtent šitas žmogus ir laukia jos“, – prisiminimais dalijasi Rimutė.

Taip pat skaitykite

Po trumpo pokalbio ir nesėkmingo bandymo Rimutę įdarbinti vienoje vokiečių senjorų šeimoje, Olia lietuvaitę nuvežė į viešbutį. Niekada užsienyje nesilankiusiai Rimutei Berlynas kėlė ir smalsumą, ir baimę. Gatvėse – keistai apsivilkę įvairių rasių ir tautybių žmonės, naktiniai klubai, greitieji metro traukiniai, platūs, nežinia kur vedantys keliai.

Pasiilgsta lietuviškos duonos

Kitą rytą Rimutės laukė kelionė į naują darbovietę. „Veža, veža... Galvoju, kur dabar išveš? Vienintelė mintis, kad tik neparduotų kažkur kaip prostitutės, – tąkart itin baiminosi emigrantė. – Tuo laiku iš tikrųjų tokių atsitikimų buvo daug: moterys dingdavo, jų nerasdavo, jas parduodavo visokiems viešnamiams. Ta mintis labai baugino.

Kuomet atvažiavome ir išlipome, pamačiau didelį namą per tris aukštus, dar gal net ir ketvirtas buvo. Buvau auklė ir namų tvarkytoja – viskas viename. Prižiūrėjau visą namų ūkį. Laisvų dienų nebuvo, laisvo laiko nebuvo, aš savęs neturėjau. Net šešerius metus aš ten išgyvenau: 24 val. per parą ir 365 dienas per metus.“

Tiek daug metų praleidusi Vokietijoje, ji neturėjo laiko nei įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą, nei susirasti artimų draugų. Ji jautėsi be galo vieniša. Reikalinga tik tol, kol yra darbo.

Nors naujasis darbas buvo nelengvas, Rimutė nesigaili tokios patirties. Namo šeimininkai buvo turtingi, daug keliavo, tad daug nemačiusiai lietuvei buvo gera proga ne tik pakeliauti, bet ir pirmą kartą pagyventi prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose.

Emigrantė pripažįsta labiausiai iš Lietuvos pasiilgstanti juodos duonos. „Taip, lietuviškos duonytės! Čia gaunam nusipirkti, nueinam iki rusiškų prekybos tinklų, tai stengiuosi tik lietuvišką duoną pirkti. Nuvažiuoju, nusiperku daugiau, šaldymo kameroje būna, bet tas nepakartojamas skonis... Yra latviškos duonos, bet ji taip nelenda, tiesiog kertasi, stringa burnoje, gerklėje. Rusiška irgi tokia... O štai lietuvišką duonytę tiesiog valgai kaip pyragą, be nieko – omenyje turiu tik juodą, gryną ruginę duoną“, – su nostalgija apie lietuvišką duoną kalba Berlyne gyvenanti lietuvė.

Su savo neįgaliu vyru Rimutė išsiskyrė, tačiau finansiškai jį remia iki šiol. Moteris sako, kad labiausiai jai trūko bendravimo su lietuviais. Tiek daug metų praleidusi Vokietijoje, ji neturėjo laiko nei įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą, nei susirasti artimų draugų. Ji jautėsi be galo vieniša. Reikalinga tik tol, kol yra darbo. Viskas pasikeitė, kai jos gyvenime atsirado Petras. Dabar savo buto balkone jie atvirai pasakoja meilės istoriją, pakeitusią abiejų gyvenimus.

Plačiau apie tai, kokia buvo Rimutės gyvenimą pakeitusi pažintis su mylimuoju, – vaizdo įraše.

Į Berlyną tuščiomis atvykusi Rimutė ištvėrė gyvenimo siųstus iššūkius: čia surado sėkmę ir meilę

Parengė Vismantas Žuklevičius.