Istorijos

2020.10.13 18:47

Nebijoti savęs emigracijoje išmokęs klaipėdietis Audrius Lietuvoje randa viso pasaulio stebuklus

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2020.10.13 18:47

Aštuonerius metus svetur praleidusiam Audriui Rudžiui pandemija leido pagaliau pabėgti nuo emigracijos. Danijoje studijavęs ir nuosavą verslą plėtojęs vaikinas neslepia, kad mintis grįžti namo niekada nebuvo apleidusi. Drauge su sužadėtine iš Lenkijos šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis A. Rudys įsitikinęs: išvykę emigrantai gyvena sunkiau, nei sutiktų savoje šalyje.

Išvyko studijuoti ir tapo verslininku

Per aštuonerius metus emigracijoje A. Rudys pagyveno Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o radęs laisvą dieną ar dvi tarp mokslų ar darbo apkeliavo kone visas Europos sostines.

Būtent platesnį skrydžių krypčių pasirinkimą vaikinas, ilgokai pagalvojęs, įvardija paklaustas apie Danijos pranašumus prieš Lietuvą. Daugeliu kitų aspektų, neslepia, gimtoji šalis yra mielesnė.

Į Daniją A. Rudys išvyko vos baigęs vidurinę mokyklą. Svetur jaunas vyras patraukė studijuoti verslo vadybos. Baigęs mokslus ir padirbėjęs nedideliame Danijos miestelyje emigrantas nusprendė traukti į šalies sostinę.

„Visada kirbėjo mintis, kad reikia grįžti į Lietuvą. Tuo metu sirgo mano tėtis, tad norėjosi būti arčiau šeimos. Bet susiradau draugę – ji dabar jau mano sužadėtinė. Ji yra lenkė, todėl iškart į Lietuvą grįžti nepasirinkome. Ji rado gerą darbą Kopenhagoje, todėl pamaniau: kodėl ne – kraustomės į Kopenhagą“, – apie permainas pasakojo lietuvis.

Atvykęs į Danijos sostinę vaikinas su bendraminčiais nusprendė imtis verslo ir įkūrė smulkiųjų pervežimų įmonę. Tiesa, iš pradžių teikė perkraustymo paslaugas.

„Patys reklamuodavomės, patys bandėme susirasti klientų, patys dirbome. Labai sunkus darbas. Vėliau susikoncentravome į siuntų vežimą“, – apie verslą pasakojo A. Rudys.

Minčių verslą kurti ir Lietuvoje turintis jaunas vyras neslėpė, kad Danijoje būti pradedančiuoju verslininku nėra paprasta, nes nėra jokios finansinės paramos, be to, slegia nemenka mokesčių našta.

„Mokesčių sistema Danijoje yra labai sudėtinga“, – sakė A. Rudys.

Gimtinėje pasivijo pandemija

Nors nuosavas verslas užtikrino nuolatines pajamas, pašnekovas neslėpė, kad didelio pasitenkinimo neteikė. Kaip tik tuo metu ramybės nedavė mintis būtinai grįžti į gimtinę, tačiau keliai nuvedė ne namų link, o į Didžiąją Britaniją. Mylimajai gavus darbo pasiūlymą Londone, vaikinas pardavė savo verslo dalį ir kartu su ja paliko Daniją.

„Esu pasaulio žmogus. Man visur įdomu pagyventi, bet gal ne visur labai malonu“, – pasakojo A. Rudys.

Pora Londone gyveno maždaug tris mėnesius. Metų pradžioje tėvui pralaimėjus kovą su sunkia liga A. Rudys grįžo palaikyti mamos ir padėti apsiprasti gyventi netekus mylimo žmogaus.

„Planavau pasilikti mėnesiui ar dviem ir grįžti į Angliją, bet prasidėjo COVID-19, baigėsi kelionės. Tada nusprendžiau, kad visai neblogai toje Lietuvoje. Per tuos porą mėnesių pradėjo viskas patikti, viskas malonu, draugai, šeima aplink. Viskas atrodo pažįstama, familiaru. Tai buvo tiesiog geras, pasiilgtas jausmas“, – atviravo pašnekovas.

Tuomet vaikinas pradėjo žvalgytis darbo Klaipėdoje – nusiuntė gyvenimo aprašymą SBA grupei, Klaipėdos pašonėje įkūrusiai SBA technologijų ir inovacijų parką. Pagal Danijoje įgytą išsilavinimą darbo nebuvo, tačiau buvo pasiūlyta autokrautuvo vairuotojo darbo vieta. Veiklos išsiilgęs A. Rudys pradėjo dirbti.

„Esu dirbęs visokių darbų. Karjerą pradėjau gal 16 metų įsidarbinęs statybose. Man jokie darbai nėra baisūs. Autokrautuvo vairuotojo darbas – visai neblogas, alga labai konkurencinga“, – neslėpė pašnekovas.

Atsakingai dirbęs jaunas vyras po kelių savaičių sulaukė siūlymo toje pačioje kompanijoje užimti apskaitininko poziciją.

Emigrantus grįžti vilioja pinigai?

A. Rudys neslėpė, kad vienas iš veiksnių, skatinančių grįžti iš emigracijos, – galimybė dirbti ir užsidirbti ne tik pragyvenimui, bet ir oriam gyvenimui.

Pašnekovo manymu, tėvynę paliekantys žmonės svetur yra linkę sunkiau lenkti nugarą, nei sutiktų savo šalyje.

„Kai mokiausi, dirbau sandėliuose kaip samdomas darbuotojas. Ten dažniausiai dirbdavo rytų europiečiai. Moka, aišku, gerai, tačiau kai dirbi 12–16 valandų, visada ant kojų, avėdamas saugos batus, pinigai gyvenimo kokybės nedaro aukštesnės“, – neslėpė A. Rudys.

Buvęs emigrantas teigė Danijoje supratęs darbo ir poilsio pusiausvyros svarbą, o tai pasiekti dėl ilgų sunkaus darbo valandų – sudėtinga.

„Lietuvoje tai daug lengviau pasiekiama. Ypač tai supranta grįžusieji iš emigracijos. Po darbo čia turi šeimą, draugų, kurie pasikvies drauge ką nors nuveikti, pramogų daug įvairiausių“, – akcentavo pašnekovas.

Jautėsi nesavas

„Kad ir kiek metų gyventum, kad ir kaip stengtumeisi prisitaikyti, vis tiek jautiesi nesavas. Todėl norisi grįžti. Aštuonerius metus pragyvenęs vis tiek jausdavausi nesavas“, – neslėpė A. Rudys.

Jaunas vyras pasakojo, kad danai, išskyrus sostinės gyventojus, yra linkę į nacionalizmą.

„Kopenhaga ir žemyninė dalis yra dvi skirtingos Danijos. Žemyninėje dalyje žmonės smarkiai užsidarę, jaučiamas nacionalizmas. Dažnai galima sulaukti piktų komentarų: ko čia atvyksta tie rytų europiečiai, jūs esate pigi darbo jėga – daugiau nieko“, – prisiminimais dalijosi buvęs emigrantas.

Pašnekovas pastebėjo, kad ir danų žiniasklaida, informuodama apie šalyje įvykdytus nusikaltimus, paprastai pabrėžia prasikaltusiojo pilietybę.

„Kopenhagoje – visai kitas jausmas. Ten tarptautinė aplinka. Galima visai kitaip jaustis“, – pripažino A. Rudys.

Blogiausia emigravus – vienatvė

Europą išmaišęs jaunas vyras pasakojo įžvelgiantis daugybę Lietuvos pranašumų prieš svetimus kraštus ir pripažino kol kas išvykti neketinantis.

„Atrodo, Danijoje yra jūra, bet nuvažiavus į Smiltynę apima magiškas jausmas. Ten miškuose galima tokių vietų atrasti, kokių visą pasaulį apkeliavęs nerastum. Pora vietų Smiltynėje man primena Japoniją, mirusios kopos Kuršių nerijoje – dykumą. Visko gali rasti“, – entuziastingai bėrė pašnekovas.

Po aštuonerių metų emigracijoje A. Rudys teigė matantis milžiniškų pokyčių Lietuvoje – esą teigiama prasme pasikeitė žmonių bendravimo įpročiai, džiugina atsinaujinusi Klaipėda, aktyvus ir inovatyvus jaunimas.

„Vienas blogiausių dalykų, kai esi emigravęs, – vienatvė“, – įvardijo jaunas vyras.

Gyvenimas dažnai darganotoje ir emigranto vienatvės persmelktoje Danijoje išmokė, kaip pats sako, džiaugtis savimi, geriau save pažinti, nebijoti pasilikti vienumoje su savo mintimis.

Lietuviai vieningi ne visada

Klaipėdietis pastebėjo, kad Danijos ir Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės smarkiai skiriasi: Danijoje atrasta lietuvių bendruomenė buvo gana glaudžiai bendraujanti ir broliška, o Didžiosios Britanijos lietuviai padarė kitokį įspūdį.

„Kai buvau Anglijoje, man lietuvių bendruomenė atrodė toksiška. Kad ir kokį klausimą užduotum, sulauksi 30 komentarų, jog esi kvailys“, – prisiminė A. Rudys ir pridūrė nebuvęs ypač aktyvus lietuvių bendruomenės narys.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kaip darbuotojai lietuviai užsienyje vertinami gerai. Tiek iš verslo partnerių, tiek iš kitomis aplinkybėmis sutiktų žmonių jis ne kartą girdėjo, kad lietuviai dirba kruopščiai ir atsakingai, tad kaip darbo jėga domina darbdavius.

„Bet taip mano tie, kas yra susidūrę, o bendra viešoji nuomonė – kiek kitokia“, – apie tautiečių reputaciją pasakojo klaipėdietis.