Istorijos

2020.09.28 19:03

Londono lietuvė papasakojo apie gydytojo darbą per pandemiją: planinių operacijų eilės siekia iki 18 mėnesių

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.09.28 19:03

Šiandien Londonas kitoks – tylesnis, ramesnis ir net nelaimingesnis nei anksčiau. „Koronavirusas viską pakeitė“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sako dvejus metus Jungtinės Karalystės sostinėje gydytoja dirbanti Monika Kalesinskaitė. Atvykusi į šalį ji negalėjo net pagalvoti, kad vos čia įsitvirtinus pasaulį ištiks tokio masto krizė, o jos priešakyje stovės būtent medikai.

Jungtinės Karalystės sostinė Londonas – nebe toks, koks buvo. Ne toks pilnas, ne toks triukšmingas, o svarbiausia – nebe toks laimingas. Anksčiau čia žmonės iš viso pasaulio plūsdavo linksmintis, apsipirkti ir semtis kultūros, tačiau dabar turistų penkis kartus mažiau, nes atvykti čia jie bijo.

Norėjo dirbti dideliame mieste

Koronavirusas viską pakeitė, tvirtina antrus metus Didžiosios Britanijos sostinėje gydytoja dirbanti lietuvė M. Kalesinskaitė. Nuo kovo šis miestas išgyveno skirtingus etapus. Iš pradžių atrodė, kad koronavirusas čia niekam nerūpi. Paskui kilo panika ir visuotinė baimė, o dar vėliau visi susigriebė saugotis. Tačiau galiausiai devynis milijonus gyventojų turintis megapolis vėl atsipalaidavo.

Matydami, kas vyksta Londone, daugybė užsieniečių nebenori čia lankytis. „Manau, dauguma žmonių pavargo. Galbūt kartais labai sunku patikėti kažkuo, jeigu tai nevyksta tavo šeimoje, tavo artimame žmonių rate. Čia kaip ir su karais. Kažkur užjaučiame, kalbame apie tai, bet iš tikrųjų nejaučiame tiesioginių padarinių. Atsirado netikinčiųjų, atsirado visokių konspiracijos teorijų, taip pat yra nemažai tokių, kurie nesisaugo, per visą tą laikotarpį nelegalius vakarėlius darė. Žodžiu, gyvenimas ir toliau virė“, – pasakoja M. Kalesinskaitė.

Kai svajodama apie tarptautinę karjerą Monika pasirinko darbą Londone, tikrai negalėjo nujausti, kad vos čia įleidus šaknis pasaulį ištiks nesuvokiamo masto krizė, o jos priešakyje bus būtent medikai. Jau gerą pusmetį visa Didžioji Britanija papuošta plakatais ir vėliavomis, ant kurių – padėkos žodžiai, skirti nacionalinei sveikatos tarnybai NHS, kurios dalis yra ir ši lietuvė.

„Išvažiavau ne dėl to, kad nebuvo kur dirbti. Gal buvo labiau vidinis momentas, man atrodė, jeigu nueisiu dirbti į valstybinę polikliniką, būdama 28-erių, sustosiu, stagnuosiu ir bus labai sunku. Vėliau bus dar sunkiau prisiversti kur nors pabėgti ar tobulintis, – svarstymus prisimena medikė. – Atrodė, kad reikia daryti dabar. Reikia įgauti patirties, galbūt tada parvežti ją į Lietuvą.

Londone gydytoja dirbanti Monika: po pandemijos čia planinių operacijų eilės siekia iki 18 mėnesių

Vienas iš mano prioritetų buvo važiuoti dirbti į didelį miestą. Norėjau važiuoti ten, kur yra daug gyvybės, kur bus įvairių žmonių, kur įgausiu patirties, kur pamatysiu ką nors naujo. Gal dėl to ne į Vokietiją patraukiau, Skandinavijos šalys manęs irgi nesudomino. O dargi gerai šnekėjau angliškai.“

Vilioja atvykti medikus

Kuo daugiau į Angliją plūsta imigrantų, tuo labiau šiai šaliai trūksta gydytojų. Būtent todėl kiekvienais metais vyksta įvairūs projektai ir konkursai, kurių tikslas – prisivilioti jaunų, kitose šalyse gerai paruoštų medikų. Vienoje iš tokių atrankų dalyvavo ir Monika.

„Anglija skirtingais periodais vis stengėsi iš kitų šalių ir kitų regionų pritraukti gydytojų, kurdama programas, tam tikrus projektus. Vėl paskelbta, kad bus naujas finansavimas, vėl kažkokią programą darys Londone“, – teigia ji. Monika tikina, kad net pusę viso medicinos personalo, įskaitant seseles, netgi slauges ar pagalbinius darbuotojus, sudaro ne britai, o atvykėliai iš kitų šalių.

Aš dirbu 5-ojoje Londono zonoje – ne pačiame Londone, o miesto pakraštyje. Tai mažas, ne Londono mikrorajoną primenantis miestelis, kuriame gyvena daug senų žmonių.

Anglijoje patvirtintų naujų gydytojų bando prisivilioti tiek valstybinės ligoninės, tiek privačios klinikos ir medicinos centrai. Kur eis – dažniausiai renkasi pats medikas, atsižvelgdamas į siūlomas darbo valandas ar atlyginimą. Gydytoją iš Lietuvos labiausiai sudomino viena Londono poliklinika. Joje pašnekovė ir įsidarbino.

Londone net su triskart didesnėmis pajamomis paskolą naujam būstui vargiai ar gautum.

„Aš dirbu 5-ojoje Londono zonoje – ne pačiame Londone, o miesto pakraštyje. Tai mažas, ne Londono mikrorajoną primenantis miestelis, kuriame gyvena daug senų žmonių, yra daug slaugos namų, taip pat gyvena daug jaunų šeimų. Yra keletas mokyklų, yra šokių mokykla.

Šiuo metu esame septyniese, turime 15 tūkst. žmonių apylinkę. Esame pasidaliję pacientais. Mes neturime savo gydytojo kaip Lietuvoje, kad prisiregistruoji ir turi eiti tik pas tą gydytoją, negali registruotis pas kitą šeimos gydytoją. Čia mes turime savo kliniką, žmogus yra priregistruotas prie jos ir skirtingu metu gali eiti pas bet kurį iš tų septynių dirbančių gydytojų“, – pasakoja M. Kalesinskaitė.

Anglai nelipa ant galvos

Nors daug kam atrodo, kad medikai į Vakarų Europos valstybes migruoja tik dėl didesnio atlygio, Monika tikina, jog pinigai jai nėra svarbiausias dalykas. Be to, uždarbis Jungtinėje Karalystėje nėra jau toks didelis, kaip daug kam atrodo.

Visko trūko, nebuvo kaukių, buvo nežinia, ką darysim. Nebuvo aiškių nurodymų, kaip turi viskas vykti. Buvo panika.

„Alga skaičiuojama nuo sesijų skaičiaus. Jei labai grubiai palygintume su lietuvišku atlyginimu, tai 3–4 kartus gali skirtis. Skamba įspūdingai, bet pragyvenimo lygis čia yra visai kitoks“, – tvirtina mergina ir sako, kad Lietuvoje su mažesne alga galima gauti būsto paskolą, o Londone net su triskart didesnėmis pajamomis paskolą naujam būstui vargu ar gautum.

Monika sako pastebėjusi, kad Londono gydymo įstaigose daugiau tvarkos, o svarbiausia – pacientai anglai laikosi taisyklių ir „nelipa gydytojams ant galvos“, nes pasitiki profesionalų nuomone ir sprendimais. Tačiau jau per pirmuosius darbo mėnesius lietuvė pamatė, kad čia gerokai daugiau pacientų turi psichologinių problemų. Žmonės nebijo apie tai šnekėti ir prašyti pagalbos, todėl daug vietinių vartoja antidepresantus arba raminamuosius.

Ėmiausi asmeninių saugos dalykų, bet kas iš to, jeigu vienas saugaisi, o kiti ne?

Dar viena ypatybė, kuo pasižymi britai, – jie dažnai apskundžia medikus, jeigu tik gydymo procesas nepatinka ar kelia įtarimų. Monika sako, kad tam visada privalo būti pasiruošusi, todėl su kiekvienu žmogumi yra itin atsakinga.

Trūko net kaukių

Pats sunkiausias etapas, kuriam nei ji, nei kiti medikai nebuvo pasiruošę, prasidėjo šių metų kovą, kai Europa pajuto pirmuosius COVID-19 pandemijos požymius, o galiausiai paskelbė visuotinį karantiną.

Didelė dalis mano pacientų yra vyresni žmonės, kurie nemoka naudotis kamera, neturi išmaniųjų telefonų, dažnas turi ir stiprų senatvinį klausos sutrikimą. Tokiems pacientams ir telefonu yra ką veikti pasišnekėti ir išsiaiškinti, kas vyksta.

„Man asmeniškai buvo baisu, nes mačiau ir sekiau naujienas Lietuvoje, turiu daug kolegų medikų. Mačiau, kas vyksta, kas darosi, jaučiau didelį nesaugumo jausmą. Aš pati nustojau eiti į barus ir naudotis viešuoju transportu. Ėmiausi asmeninių saugos dalykų, bet kas iš to, jeigu vienas saugaisi, o kiti ne?“ – koronaviruso pandemijos pradžią prisimena Londono lietuvė.

Iš pradžių buvo labai didelis chaosas, nebuvo net apsaugos priemonių, tikina gydytoja iš Lietuvos. „Visko trūko, nebuvo kaukių, buvo nežinia, ką darysim. Nebuvo aiškių nurodymų, kaip turi viskas vykti. Buvo panika. Dauguma žmonių jautėsi palikti likimo valiai, nes jų niekas neprižiūri, – pasakoja Monika. – Atkreipiau dėmesį, kad didelė dalis mano pacientų yra vyresni žmonės, kurie nemoka naudotis kamera, neturi išmaniųjų telefonų, dažnas turi ir stiprų senatvinį klausos sutrikimą. Tokiems pacientams ir telefonu yra ką veikti pasišnekėti ir išsiaiškinti, kas vyksta.“

Taip pat skaitykite

Dabar žmonės nepatenkinti medicinos paslaugomis ir vis piktesni, tačiau tokia gyvenimo dideliame mieste kaina, sako Monika. Todėl, jeigu Lietuvoje tenka palaukti eilėje pas specialistą kelias savaites ar mėnesį, – tai dar visai nieko. „Šiandien dėl koronaviruso šitiek mėnesių išsibraukia, visas planines operacijas, konsultacijas tiesiog nukėlė į ateitį. Ant viršaus užsideda naujos konsultacijos, tad dabar eilės Londone siekia iki 18 mėnesių“, – pasakoja gydytoja.

Pasak Monikos, suvaldyti net devynis milijonus gyventojų viename milžiniškame mieste atrodė neįmanoma misija. Jos manymu, tokiuose dideliuose miestuose kaip Londonas pandemija smogė stipriausiai.

Plačiau apie tai, kaip Monikai sekėsi dirbti itin sudėtingomis pandemijos sąlygomis, – vaizdo įraše.

Londone gydytoja dirbanti Monika: po pandemijos čia planinių operacijų eilės siekia iki 18 mėnesių

Parengė Vismantas Žuklevičius.