Istorijos

2020.09.25 21:06

Prestižiniame universitete dirbančią ir gyvenimą Australijoje kuriančią Vitą stebina perdėtas vietinių mandagumas

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.09.25 21:06

Prieš dvejus metus baigusi doktorantūros studijas Londone ir gavusi darbo pasiūlymą Vakarų Australijoje dr. Vita Akstinaitė nenumanė, kokių pamokų teks išmokti naujoje šalyje. Dabar akademikė sako, kad svečioje šalyje jaučiasi gerai, tačiau atėjus gruodžiui labiausiai pasiilgsta tikrų lietuviškų žiemų. 

Gyventi svetur neketino

„Niekuomet neplanavau tokiam ilgam laikui iškeliauti iš gimtosios šalies. Daugelis žmonių renkasi kitas užsienio šalis dėl geresnės gyvenimo kokybės, platesnių karjeros galimybių ar finansinių priežasčių. Mano akstinas kraustytis į užsienį buvo noras įgyti naujų žinių ir patirties“, – pokalbį pradeda LRT.lt pašnekovė.

Tačiau gyvenimas ne tik mėgsta keisti mūsų planus, bet ir nepagaili iššūkių. Tad V. Akstinaitė Australijoje skaičiuoja jau trečius gyvenimo metus ir po studijų Surėjaus universitete karjerą tęsia Murdoko universitete.

Aktyvi lietuvė taip pat yra organizacijos „The Hubris Hub“, kurios pagrindinis tikslas – padėti kompanijų vadovams ugdyti geros lyderystės įgūdžius ir skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, įkūrėja.

„Mano karjeros užsienyje kelias klojosi gana lengvai. Gyvendama Anglijoje, baigusi studijas, iškart radau kvalifikaciją atitinkantį darbą, o į Australiją dėstyti buvau pakviesta, taigi turėjau darbą dar prie persikraustydama į šią šalį.

Be abejo, kiekvienoje šalyje reikia įdėti darbo ir pastangų norint progresuoti karjeros kelyje, priprasti prie naujų žmonių ir kultūros. Gyventi toli nuo šeimos ir ilgamečių draugų nėra lengva, tačiau gyvenimas šypsosi tiems, kurie siekia ir stengiasi“, – pasakojo ji.

Nors kalbos nebemoka, jaučiasi esą lietuviai

Paklausta apie vietos lietuvių bendruomenę, V. Akstinaitė sako, kad daugelis čia gyvenančių tautiečių ir jų vaikų į Australiją emigravo dar po Antrojo pasaulinio karo, tad nebekalba lietuviškai.

„Nors ir nebekalba lietuviškai, jie vis dar organizuoja susibūrimus lietuviškoms šventėms paminėti. Naujoji lietuvių karta Australijoje dažniausiai susiduria su dvikalbystės šeimoje problema – mišrių šeimų vaikai ne visuomet nori kalbėti lietuviškai“, – pasakojo pašnekovė.

Vita taip pat dirba vienintelėje šioje Australijos dalyje esančioje lituanistinėje mokykloje „Baltų šalėje“ – suaugusiuosius moko savo gimtosios kalbos. Anot akademikės, bene didžiausias iššūkis – kad jos studentai, be anglų kalbos, nemoka jokios kitos užsienio kalbos.

„Tiek Lietuvoje, tiek Europoje įprasta sutikti žmonių, kalbančių 3–4 kalbomis. Tokie studentai lengviau išmoksta naują kalbą. Australams, kurių dauguma kalba tik angliškai, dažniausiai sudėtinga suvokti mūsų kalbos ypatumus, pavyzdžiui, linksniuoti ir asmenuoti. Jiems labai juokinga, kad, pavydžiui, „mama“, „mamos“, „mamai“, „mamą“ ir „mamoje“ yra tas pats žodis“, – juokėsi LRT.lt pašnekovė.

Jos nuomone, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje gyveni, tautiškumą ir meilę savo šaliai galima ir net būtina išlaikyti. „Turime branginti lietuvišką tapatybę. Būti pasaulio lietuviu reiškia didžiuotis savo šaknimis ir skatinti sąsajas su Lietuva“, – įsitikinusi Australijos lietuvė.

Sunkiausia – perprasti bendravimą

Ir nors akademines taisykles V. Akstinaitei pavyko perprasti gana greitai, kai kurie bendravimo skirtumai tarp lietuvių ir australų buvo sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, mandagumas ir baimė pasirodyti pernelyg tiesmukiems.

„Tiek anglai, tiek australai yra be galo mandagūs. Dėl jų nenoro pasirodyti tiesmukiškiems dauguma pokalbių užsitęsia, kol prieinama iki pagrindinės minties ar prašymo.

Lietuviai yra daug atviresni reikšdami mintis tiek socialinėje, tiek organizacinėje aplinkoje. Man taip pat užtruko priprasti prie tokių bendravimo ypatumų“, – stebėjosi emigrantė.

Jau daugiau nei dešimtmetį gyvenimą užsienyje kurianti šios LRT.lt istorijos herojė sako, kad labiausiai prisimindama namus ir ypač Kalėdų laikotarpiu ilgisi sniego. Vakarinėje Australijos dalyje šiuo laikotarpiu būna apie 40 laipsnių karščio, todėl orai toli gražu neprimena lietuviškos žiemos, į kurią Vita mielai grįžta mintimis.

Vis dėlto klausiama, kokią australišką patirtį mielai perkeltų į tėvynę, pašnekovė nesusimąsčiusi sako, kad tai būtų nuostabus oras ir gebėjimas atsipalaiduoti. Pasak jos, atsipalaidavimo ypač trūksta darbo aplinkoje, nes lietuviai yra susitelkę į darbą, o mėgavimasis gyvenimu lieka nuošalėje. Australijoje – atvirkščiai.

Taip pat skaitykite