Istorijos

2020.09.24 19:21

Pirmoji į atšiaurią Norvegijos salą atvykusi lietuvė papasakojo, kodėl apsigyveno atokiame krašte ir kaip paskui ją atkeliavo dar 500 tautiečių

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.09.24 19:21

Friojos saloje Norvegijoje gyvena maždaug tiek žmonių, kiek yra Šakiuose, – apie 5 tūkstančius. Tiesa, norvegų čia tiek tikrai nėra – apie 500 gyventojų yra lietuviai. Kaip lietuviai atsidūrė šioje saloje, geriausiai žino Vida Zubaitė-Bekken. „Aš esu to kaltininkė“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sakė moteris. Jos gyvenimo istorija itin įdomi – nuo meilės ir sunkumų iki garbės premijos laureatės vardo ir darbo savivaldybėje.

Tolima ir atšiauri provincija

Apie Friojos salą Lietuvoje mažai kas žino. Artimiausias oro uostas – už 2 valandų kelio automobiliu, keliaujant palei fiordus ir landžiojant per kelių kilometrų ilgio tunelius, Trondheime. Vida pirmoji iš Lietuvos emigrantų atvyko į atšiaurią Norvegijos salą. O paskui ją – dar 500 lietuvių.

Į Norvegijos salą paskui Vidą atkeliavo 500 lietuvių, o ji tapo garbės premijos laureate ir savivaldybės nare

Pasak jos, atvykti dirbti į šią salą nėra taip lengva. Ir ne dėl geografinių aplinkybių, bet dėl nedidelio gyventojų skaičiaus joje. „Čia tik penki tūkst. gyventojų, tad jei atvyksti, pavyzdžiui, iš Vilniaus, reikia būti labai psichologiškai pasiruošusiam tam, jeigu galvoji būti čia metus ar ilgiau“, – įspėja Vida.

Negana to, kad gyventojų čia vos keli tūkstančiai, sala yra atšiauri ir vėjuota. Mūsų akiai keista, kad nėra natūraliai užaugusių miškų. Tik uolos, iš kurių kur ne kur kyšo menkučiai augalai.

Padarė „švogerių kraštu“

Vida pasakoja, kad kai kurie lietuviai sužinojo, kad saloje yra darbų, ir tautiečiai pradėjo čia vykti. O kurgi eisi klausti visų kylančių klausimų, jei ne pas seniausiai čia gyvenantį tautietį. Vieną dieną Vida pastebėjo, kad laisvalaikiu ji nieko daugiau neveikia, tik tvarko į salą gyventi norinčių atvykti tautiečių reikalus: ieško darbų, namų ir pasakoja apie vietos subtilybes. Taigi, pagalbą lietuviams ji trumpam buvo pavertusi verslu.

Dabar saloje išgirsti lietuviškai kalbant – nieko išskirtinio, lietuvių apstu.

„Kai pastudijavau, kaip atsidaryti savo verslą, atsidariau, tada ir pradėjau padėti susitvarkyti dokumentus lietuviams, įmonės pradėjo prašyti, kad reikalingi darbuotojai, – pasakoja V. Zubaitė-Bekken. – Pavyzdžiui, statybininkų reikėjo. Tai rašydavau skelbimus į Lietuvą, kad ieškomi žmonės.

Tada surandu gyvenamąją vietą, pasitinku, apgyvendiname juos, sutvarkome dokumentus, kad nereikėtų žmonėms daugiau rūpintis. Ir taip pradėjo atvažiuoti žmonės. Paskui, kaip sako žmonės, čia pasidarė „švogerių kraštas“ – apie salą sužino vieni per kitus: to pažįstamas, to draugas, to giminaitis. Taip viskas prasidėjo ir iki šiol tebevažiuoja.“

Paviliojo atkaklus norvegas

Šitaip į salą, apie kurią niekas nežino, pradėjo gužėti tautiečiai. Iš pradžių – po vieną, tada šeimomis ir net komunomis. Kvietė draugus ir pažįstamus. Dabar saloje išgirsti lietuviškai kalbant – nieko išskirtinio, lietuvių apstu. Ypač saloje stovinčiame dideliame ir moderniame lašišų apdirbimo fabrike – jame dirba dešimtys lietuvių.

Meilė neįsiplieskė akimirksniu. Kad vestų gražuolę iš Lietuvos, norvegui reikėjo kaip reikiant pasistengti.

Vida gyvena išpuoselėtuose namuose Sistrandoje. Sistranda vadinama Friojos sostine, nors vis dar yra kaimas ir negauna ne tik miesto, bet netgi miestelio statuso. Čia veikia tik vienas viešbutis. Negavai kambario – nakvok, kur nori.

„Atvykau į Norvegiją prieš 20 m. ir susipažinau su savo tėvo nauja drauge. <...> Prieš man išvažiuojant atgal į Lietuvą, ji man pasiūlė atvažiuoti aplankyti Sulos salos – čia netoliese tokia yra, savivaldybei priklauso“, – pirmąją viešnagę Norvegijoje prisimena pašnekovė.

Per tą išvyką Vida susipažino su būsimuoju vyru norvegu Andre, jis tuo metu dirbo žuvų fabrike. Tiesa, meilė neįsiplieskė akimirksniu. Kad vestų gražuolę iš Lietuvos, norvegui reikėjo kaip reikiant pasistengti.

Atšiaurios salos Vida neišsigando, tikėjo, kad čia jai seksis, kad čia ji jausis laiminga.

„Pakvietė jis mane aplankyti Sulos čia, Friojos savivaldybėje, pasižiūrėti, kaip vyksta festivaliai, – pasimatymo detales atskleidžia Vida. – Galvoju, gal nieko neprarasiu, vis tiek vasara baigiasi.

Nuplaukėme į tą festivalį. Viskas sekėsi gerai. Grįžau į Trondheimą. O jau kitą savaitgalį buvo kitas festivalis, tada Andre parašė, pasikvietė, sako: „Gal nori atvažiuoti ir pažiūrėti šito festivalio?“ Galvoju, pasižiūrėsiu ir šitą, taip ar taip jau išvažiuoju namo. Jeigu prarasiu šitą šansą, daugiau nebepamatysiu.

Kitą savaitgalį nuvažiavom, nuplaukėm į tą salą, į festivalį. Vėl Andre susitikau ir tas ryšys labiau užsimezgė, daugiau pabendravome. Po to jau kaip ir pradėjau pakuotis važiuoti į Lietuvą. Apsikeitėm adresais ir nieko negalvodami išsiskyrėm.

Visi svajojo apie didmiesčius, pavyzdžiui, Londoną, ir mintis kraustytis į kaimą, į kurį net nėra tiesioginio skrydžio, skambėjo beprotiškai.

Palaikėm ryšį laiškais, Andre pradėjo rašyti laiškus lietuvių kalba. Kas buvo įdomiausia, naudojo „Google Translate“, tai laiškai buvo labai juokingi, bet taip palaikėm ryšį. Paskui pakvietė atvažiuoti čia, pabandyti sau padirbti. Atvažiavau ir iki šiol esu“, – savo istorija dalijasi drąsi emigrantė.

Pradėjo nuo žuvų fabriko

Kai čia atvažiavo prieš bemaž 17 m., Vida saloje buvo vienintelė lietuvė. Daug kas čia atrodė kitaip – nebuvo ne tik mūsų tautiečių, bet ir emigrantų apskritai. Kadangi prieš tai jau dirbo aukle Trondheime, atšiaurios salos Vida neišsigando, tikėjo, kad čia jai seksis, kad čia ji jausis laiminga. Todėl kai Andre savo laiške pakvietė atvykti, tik truputį padvejojusi Vida sutiko.

Vida kilusi iš nedidelio Lietuvos miestelio – Kupiškio. Kai susiruošė keliauti į salą, daug kam šis sprendimas pasirodė keistas. Tada, prieš 17 m., atrodė, kad lietuvė keliauja kažkur toli, už jūrų marių. Juk tada visi svajojo apie didmiesčius, pavyzdžiui, Londoną, ir mintis kraustytis į kaimą, į kurį net nėra tiesioginio skrydžio, skambėjo beprotiškai. Lietuvoje likę giminaičiai ir draugai net neabejojo, kad jeigu Vida gyvena toje saloje, tai labai turtingai.

Dabar atsiranda vietinių, kurie nenori, kad į šalį atvyktų tiek daug kitataučių, o tuomet į jauną fabriko darbuotoją iš Lietuvos visi žiūrėjo su dideliu susidomėjimu ir viskuo padėjo.

Žuvies fabrike dirba šimtai salos gyventojų. Fabrikas dažniausiai būna pirmoji kiekvieno emigranto stotelė. Įdomu, kad tada, kai čia apsigyveno Vida, fabrike plušėjo beveik vien norvegai. Dabar atsiranda vietinių, kurie nenori, kad į šalį atvyktų tiek daug kitataučių, o tuomet į jauną fabriko darbuotoją iš Lietuvos visi žiūrėjo su dideliu susidomėjimu ir viskuo padėjo – prieš tai jie nebuvo sutikę nė vieno žmogaus iš Lietuvos.

„Gerai, kad mes nestovėdavome vienoje vietoje. Nėra taip, kad, pavyzdžiui, žuvį pjaustai vienoje vietoje visą dieną, – sako Vida. – Mes būdavome padalyti į grupes. Grupė eina į skirtingas vietas ir dirba per visą dieną, kad rankų nesusigadintume, kad sveikatos nepagadintume. Tai gali 2 val. pjaustyti žuvį, gali 2 val. pešioti kauliukus, paskui gali 2 val. eiti į fasavimą. Taip einame ratu, pertraukos būna kas 2 val., gana dažnai. Pavalgai, pailsi. Tai gana geros sąlygos, sakyčiau.“

Jei šiandien doroji žuvį, dar nereiškia, kad vieną dieną netapsi, pavyzdžiui, politiku.

Dabar gerbiama mokytoja ir savivaldybės tarybos narė drąsiai kalba apie pradžią fabrike. Moteris sako, kad čia, Norvegijos provincijoje, pradėti galima nuo bet kurio laiptelio, ir jei šiandien doroji žuvį, dar nereiškia, kad vieną dieną netapsi, pavyzdžiui, politiku. Svarbiausia stengtis ir išmokti kalbą. Fabrike Vida darbavosi apie penkerius metus, per tą laiką susilaukė dviejų vaikų, įkūrė verslą ir su daug kuo susipažino.

„Buvo labai gera pradžia susipažinti. Aplinkui, ne tik fabrike, dirbdamas susipažįsti su labai daug žmonių. Paskui, kai atsirado vaikų, labai smagu buvo susipažinti su naujomis šeimomis. Kai dirbi kartu, daug lengviau integruotis į visuomenę. Pradėjome kviestis vieni kitus, tai iki šiol, kiek metų ten nebedirbu, bet vis dar susitinkame, jaučiamės vos ne kaip šeimos nariai“, – draugiška bendruomene džiaugiasi Vida Zubaitė-Bekken.

Plačiau apie Vidos gyvenimą Friojos saloje – vaizdo įraše.

Į Norvegijos salą paskui Vidą atkeliavo 500 lietuvių, o ji tapo garbės premijos laureate ir savivaldybės nare

Parengė Vismantas Žuklevičius.

Taip pat skaitykite