Istorijos

2020.09.26 19:20

Sunkiai Lietuvoje apsipratusi ir brolio netektį išgyvenusi Vaida svarstė vėl emigruoti: klausiau savęs, ar gerai padariau, kad grįžau

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.09.26 19:20

Dešimtmetį svetur praleidusi Vaida Balbieriūtė, kaip pati sako, į Lietuvą grįžo rizikuodama ir neturėdama jokio plano. Dar nespėjusi apsiprasti su nauju gyvenimo etapu tėvynėje, vos po pusmečio pašnekovė neteko brolio. Nors tuomet svarstė susikrauti lagaminus ir išvykti, vis dėlto pasiliko. Dabar Vaida sako neabejojanti – sprendimas sugrįžti buvo teisingas.

Nuo Airijos iki Malaizijos

Klaipėdietė Vaida iš Lietuvos išvažiavo sulaukusi 19-os. Nors buvo pradėjusi studijuoti, po metų pajuto, kad kur kas labiau ją traukia galimybė keliauti ir užsidirbti. „Nors pinigai buvo menkesnė paskata, tiesiog buvo didžiulis laisvės jausmas. Lietuva neseniai buvo įstojusi į Europos Sąjungą, sienos atsidarė ir norėjosi keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis, įgyti patirčių“, – sako Vaida.

Pasiryžusi išvykti, vasarą ji praleido Čekijoje ir nors svarstė čia pasilikti, galiausiai pasirinko Dubliną. Kaip pasakoja lietuvė, ten jau kurį laiką gyveno jos mama, todėl miestas buvo pažįstamas, o ir anglų kalbos žinios leido jaustis tvirčiau nei Prahoje.

Tačiau Vaidos emigracijos pradžia sutapo su 2008-aisiais pasaulį užklupusia ekonomine krize, todėl įsitvirtinti svetimoje šalyje buvo sunkiau, nei ji tikėjosi.

„Pradžioje bet kur būna sunku. Pagal nerašytą taisyklę, pirmi metai yra sunkiausi, nes vyksta adaptacija. Bet sunkiausia buvo tai, kad man atvažiavus į Dubliną jau buvo prasidėjusi krizė. Iki tol buvo pilna darbų ir anksčiau išvažiavę pažįstami sakydavo: atvažiuok, čia visur tave priims be problemų, juk anglų kalbą moki.

O atvykus darbą susirasti buvo labai sunku. Greitai supratau, kad Klaipėdoje užaugau šiltnamio sąlygomis. Staiga turėjau persiorientuoti ir tapti savarankiška, į savo rankas paimti likimą, nes niekas neateis ir nepaduos. Kaip jaunam žmogui, man tai buvo pirmas realybės suvokimas, kad jeigu kažko noriu, turiu tai pati padaryti“, – prisimena Vaida.

Supratusi, kad pasaulinė krizė apėmė visą pasaulį ir padėtis bus panaši bet kokioje kitoje šalyje, lietuvė nusprendė apsistoti Airijoje, įsidarbino viešbutyje: pirma kambarine, vėliau restorano padavėja. Tačiau po dvejų metų pajuto, kad atėjo laikas mokytis.

„Natūraliai pradėjau galvoti, kad visą gyvenimą dirbti viešbutyje nenoriu. Nors sąlygos daryti karjerą svetingumo sektoriuje buvo tobulos, mane labiau traukė kūrybinis, intelektinis darbas. Situacija aiškiai parodė, kad reikia siekti išsilavinimo“, – prisimena pašnekovė.

Kelerius metus Vaida dar svarstė, kokią profesiją rinktis, laikė kalbos egzaminus ir tvarkėsi kitus reikalingus dokumentus, o galiausiai pasirinko žurnalistiką. Baigusi studijas, lietuvė gavo stipendiją ir išvyko tęsti mokslų į Miuncheną, ten baigė žiniasklaidos vadybos magistrantūrą. O tada, visiškai neplanuotai, darbas nuvedė ją į Malaiziją.

Pagal nerašytą taisyklę, pirmi metai yra sunkiausi, nes vyksta adaptacija.

Kaip pasakoja Vaida, ieškodama darbo ji susidomėjo galimybe dirbti naują knygą „Blue Ocean Shift: Beyond Competing“ tuo metu rengusių žinomų verslo strategijos profesorių W. Chan Kim ir Renée Mauborgne komandoje. Nuskridusi į darbo pokalbį pašnekovė netrukus sulaukė kvietimo persikelti į Kvala Lumpūrą. Be darbo komunikacijos srityje, lietuvė buvo ir W. C. Kim, kuris tuo metu ėjo ir Malaizijos Vyriausybės patarėjo pareigas, padėjėja.

„Kadangi profesorius gyveno Singapūre, mano darbas mane kas porą mėnesių nuvesdavo ir į šią šalį. Gyvenau labai tiesiogiai per dvi vietas – turėjau ir dvi darbo pozicijas, ir dvi geografiškai skirtingas šalis“, – sako Vaida.

„Tai buvo širdies pasirinkimas“

Pasak lietuvės, toks gyvenimo būdas – kai yra galimybė keliauti po skirtingas šalis ir neužsibūti vienoje vietoje – jai patiko, tačiau bėgant metams mąstymas šiek tiek pasikeitė. Būtent tada pašnekovė nusprendė grįžti į Lietuvą.

„Yra vienaip, kai tau 19–20 metų ir kai tau 30. Pradedi galvoti, ar nori šeimos ir kur norėtum tą šeimą kurti. Mano darbo kontraktas ėjo į pabaigą ir tapo akivaizdu, kad turiu pasirinkti.

Nors keliauti mėgstu, noriu dirbti su žmonėmis iš viso pasaulio, mielai porai savaičių ar mėnesių išvykstu, bet norisi grįžti į savo namus, į savo draugų ratą, į savo šeimą. Reikėjo pradėti leisti šaknis ir tą daryti labiausiai troškau Lietuvoje. Jeigu nebūčiau grįžusi dabar, manau, nebebūčiau grįžusi niekada arba nebent tik gilioje pensijoje. Tiesiog pasiryžau ir tai buvo širdies pasirinkimas“, – pasakoja Vaida.

Pašnekovė pripažįsta, tuo metu darbo pasiūlymai ir galimybės vedė visai kitur, o nusprendusi grįžti į Lietuvą ji neturėjo jokio plano. Kaip pati sako, rizikavo ir tikėjosi, kad viskas susiklostys taip, kaip ji nori.

„Profesine prasme užsienyje tikrai jaučiau labai didelį pasitenkinimą, turėjau daug laisvės ir galimybių siekti savo tikslų, bet emociškai man labai trūko šaknų. Visur, net jeigu ir ilgesnį laiką gyvenau, jaučiausi, tarsi gyvenčiau „ant lagamino“, vis tiek buvau kaip turistė.

Kitiems žmonėms visiškai kitaip susiklosto, visi emigrantai turi savo unikalią istoriją, tačiau man iš emocinės pusės labai trūko savos kultūros, savo istorijos, savo tradicijų, savo kalbos“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Jeigu nebūčiau grįžusi dabar, manau, nebebūčiau grįžusi niekada arba nebent tik gilioje pensijoje. Tiesiog pasiryžau ir tai buvo širdies pasirinkimas.

„Klausiau savęs, ar gerai padariau, kad grįžau“

Vaida prisimena, kad po 10-mečio, praleisto svetur, į tėvynę grįžo pakylėta ir pilna entuziazmo. Vis dėlto netrukus džiaugsmas sumišo su nusivylimu – teko pirminius lūkesčius sulyginti su realybe.

„Iš vienos pusės, Vilniuje man labai gera. Vaikštau po senamiestį, girdžiu lietuvių kalbą, matau žmones, daug jaunimo, saviraiškos. Iškart supratau, kad čia ir yra ta vieta, kur turiu gyventi. Iš kitos pusės, kultūriškai gal jau buvau pripratusi prie laisvesnio europietiško bendravimo, prie didesnio optimizmo.

Pradžioje atrodė, kad Lietuvoje žmonės dar jaučiasi gana pesimistiški, santūrūs, mažiau linkę bendrauti. Atrodė, kad gal greičiau ieškome priežasčių kažko nedaryti negu vystyti naujas idejas. Matyt, yra tokie nacionalinio charakterio tipai, tai buvau pamiršusi ir dėl to pirma man buvo sunkiau čia užmegzti ryšį su žmonėmis“, – dėsto pašnekovė.

Be to, pradžia buvo ne iš lengvųjų ir profesine prasme – pirmasis darbas Lietuvoje nedžiugino, Vaida iš jo išėjo vos po kelių mėnesių. O praėjus vos pusmečiui nuo sugrįžimo jos laukė pats didžiausias sukrėtimas – brolio netektis.

„Tai buvo labai sunkus laikas. Jeigu atvirai, pradėjau lankyti psichologo terapiją, nes jaučiausi sutrikusi. Atrodė, kad viskas aplinkui griūva. Buvo minčių susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Pirmi metai bet kokiu atveju sunkūs, tačiau kai brolis mirė... Buvo daug apmąstymų ir klausiau savęs, ar gerai padariau, kad grįžau, – juk iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia man ne vieta“, – pripažįsta pašnekovė.

Sprendimas grįžti buvo teisingas ir skatinčiau visus, kurie galvoja, tikrai tą padaryti. Lietuvoje yra pilna galimybių, tik reikia noro.

Išvykti nebeplanuoja

Vis dėlto ji nusprendė nedaryti drastiškų pokyčių ir bent jau metus likti Lietuvoje. Nuo šio sprendimo prabėgo jau keletas metų, o Vaida tebegyvena Vilniuje.

Neskubėti atgal į užsienį pašnekovę paskatino ir emigracijoje išmoktos pamokos: „Supratau tai, ką supratau ir atvažiavusi į Airiją, – kad niekas nieko neatneš ant lėkštutės, turiu pasiimti pati.“

Baigusi krimstis dėl nesėkmingos pirmojo darbo patirties, Vaida prisijungė prie aukštojo mokslo bendruomenės – dirba Strateginio planavimo skyriaus vyresniąja specialiste Vilniaus universitete, taip pat eina projektų vadovės pareigas – kuruoja bendruomenės vystymo projektus Universiteto neliečiamojo kapitalo investiciniame fonde.

„Universitete pradėjau susipažinti ir su žmonėmis, su kuriais esu, kaip sakau, ant tos pačios bangos. Vis didėja bendraminčių ratas, tos teigiamos energijos, kurios, kaip atrodė iš pradžių, Lietuvoje trūksta.

Kaip tauta esame labai kūrybingi, energingi ir galintys daug duoti ir sukurti. Gal dar trūksta pasitikėjimo vienų kitais, gal nėra sąlygų, kad žmonės lengviau priimtų tam tikras rizikas ar atviriau dalintųsi savo idėjomis. Bet matosi, kad augame, kuriame ir galime būti labai stiprūs“, – mintimis dalijasi Vaida.

Pašnekovė pabrėžia, kad nors 10 metų praleido užsienyje, niekada nebuvo nusistačiusi prieš Lietuvą. Vis dėlto požiūris pabuvojus svetur pasikeitė – gimtąją šalį ji sako ėmusi vertinti labiau. Ir nors pradžia buvo sunki, dabar Vaida ateitį planuoja čia.

„Turėdama dabartinę savo patirtį matau, kaip galima patobulinti tam tikras sritis, ir turiu pakankamai noro, energijos ir suvokimo, nuskambės labai saldžiai, bet prisidėti prie savo šalies gerinimo. Man rodos, yra nemažai išvykusių emigrantų, kurie jaučiasi taip, kaip jaučiausi aš: turi energijos ir noro kurti, bet daryti tą namuose – visai kitas jausmas nei svetur.

Ta dalis, kuriai norisi plėsti akiratį, kuriai dėl to reikia kitų kultūrų, manyje yra labai stipri, todėl dabar stengiuosi atrasti, kaip viską suderinti. Bet sprendimas grįžti buvo teisingas ir skatinčiau visus, kurie galvoja, tikrai tą padaryti. Lietuvoje yra pilna galimybių, tik reikia noro. Žinoma, kiekvienas turi spręsti pagal savo situaciją, bet bijoti tikrai nėra ko“, – įsitikinusi ji.

Taip pat skaitykite