Istorijos

2020.10.11 07:00

Su Nobelio premijos laureatu Niujorke dirbantis 22-ejų Linas – apie mokslus prestižiniame universitete, sėkmę ir norą padėti Lietuvai

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.10.11 07:00

Linas Nasvytis šiais metais baigė prestižinį Kolumbijos universitetą ir dirba Nobelio premijos laureato komandoje Niujorke. Tiesa, 22-ejų lietuvis savo pasiekimų nesureikšmina ir tvirtina, kad, be asmeninių pastangų, daug lėmė tiek sėkmingai susidėliojusios aplinkybės, tiek kitų žmonių pagalba. „Man pasisekė, kad sunkiausia, ką turėjau daryti gyvenime, – sunkiai dirbti“, – portalui LRT.lt sako pašnekovas.

Vietoj pamokų mokykloje – klausytis paskaitų

Linas šiemet baigė dvigubą bakalaurą – „Sciences Po“ universitete Prancūzijoje įgijo socialinių mokslų diplomą su specializacija ekonomikos srityje, o Kolumbijos universitete, JAV, baigė ekonomiką.

Šia mokslo sritimi jis susidomėjo dar mokykloje – ekonominę filosofiją pradėjo skaityti būdamas 16-os, be to, įtakos turėjo „Klasikų akademijoje“ sutikti draugai ir mokykloje ekonomiką dėsčiusi mokytoja Danutė Bareikienė.

„Jos pamokos buvo vienas pirmų kartų, kai susidūriau su ekonomika. Ji taip intuityviai viską paaiškino, kad ekonomikos pasaulis buvo natūralus dalykas. Jis atrodė gana artimas, todėl nereikėdavo per daug kalti, kad suprasčiau.

Mokytoja tai pastebėjo ir savo noru likdavo po pamokų su manimi ir dar keliais klasiokais – toliau dėstydavo šiek tiek sunkesnį kursą“, – prisimena Linas. Netrukus pedagogė paskatino jį išmėginti jėgas ekonomikos olimpiadoje, o laimėjęs prizinę vietą Linas sako supratęs, jog šis mokslas jam sekasi.

Kadangi nuo Jėzuitų gimnazijos Vilniuje, kurioje mokėsi, galėjo nesunkiai pasiekti tiek Vilniaus universitetą, tiek ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, kartais pamokas mokykloje vaikinas iškeisdavo į politinės filosofijos, ekonomikos ar kitas dominančias paskaitas.

„Kai šneku su nemažai savo draugų, jie prisimena mokyklą kaip labai nuobodžią vietą, kur jų gabumai buvo tarsi slegiami. Aš prisimenu mokyklą visai kitaip. Kaip ir nemažai daliai žmonių, man ne visi dalykai buvo įdomūs. Nenorėjau susitaikyti su tuo, kad jeigu tam tikri dalykai neįdomūs, vis tiek turiu sėdėti. Todėl su keliais pagrindiniais mokytojais buvau susitaręs, kad kol gerai mokausi, kol nėra problemų, tol galiu išeiti į universiteto paskaitas“, – pasakoja pašnekovas.

Jis tikina gana seniai žinojęs, kad nori studijuoti ekonomiką. Vis dėlto nusprendė rinktis universitetą, kuriame galėtų mokytis daugiau skirtingų dalykų – sociologijos, psichologijos, filosofijos – ir įgyti platesnį suvokimą.

Dėl studijų kreipėsi pagalbos į žmones

Apie dvigubo diplomo galimybę ir mokslus Kolumbijos universitete lietuvis išgirdo tik pradėjęs studijuoti Prancūzijoje. Nieko per daug nesitikėdamas, nusprendė pabandyti perstoti į dvigubą bakalauro programą tarp dviejų universitetų, o kai pavyko, liko pagrindinė – finansinė – kliūtis.

Nors Linas gavo dosnią stipendiją iš Kolumbijos universiteto, studijų kainai padengti to nepakako. Vaikinas ryžosi finansinės pagalbos paprašyti viešai – pasitelkęs vieną finansavimo platformą. Jis pripažįsta, kad tokio palaikymo, kokio sulaukė, nesitikėjo, ir tikina – teigiama žmonių reakcija iki šiol teikia pasitikėjimo savo jėgomis.

„Žmonių pagalba ir tikėjimas buvo veiksnys, kuris padėjo ne tik išvažiuoti, bet ir išsilaikyti studijų metais. Labai sunkiais momentais prisimeni, kad tai, ką darai, yra daugiau nei tavo paties interesai, jauti atsakomybę. Duoklės atidavimas Lietuvai ir noras prisidėti prie jos augimo, noras padėti kitiems daryti tai, ką man pasisekė daryti, yra labai didelis“, – sako pašnekovas.

Neišvengė nusivylimo

Studijuoti Kolumbijoje Linui nebuvo paprasta. Didelis darbo krūvis, miego trūkumas, kai iš bibliotekos išeidavo ketvirtą valandą ryto, priversdavo iš naujo apgalvoti, ko siekia. Pašnekovas pripažįsta, kad tam tikri lūkesčiai prasilenkė su realybe, tačiau jam pačiam nepristigo motyvacijos iš laiko Kolumbijoje pasisemti kuo daugiau.

„Vidutinis studentas Kolumbijoje yra panašus į vidutinį studentą iš bet kurio „Top 500“ sąraše esančių universitetų. Nemaža dalis žmonių apie universitetą galvoja kaip apie darbą, kurį padarai ir po to nebegalvoji.

Nėra blogai, kad akademinė sritis jiems nėra labai įdomi. Kolumbijos universitetas atveria labai daug durų, bet atvažiavęs natūraliai nusivili, nes tikiesi, kad atvažiuosi į intelektualinį vakuumą. O realybė visai kitokia“, – sako lietuvis.

Kaip pavyzdį jis pateikia vieno dėstytojo – Michaelo Woodfordo kursą, kurį pasirinko vos 15 žmonių. Anot Lino, paprastai ekonomikos kursai būna perpildyti, tačiau šis garsėjo kaip vienas sunkiausių bakalauro dalykų, todėl sutraukė nedaug studentų.

„Jis, kaip ir kiti profesoriai, kiekvieną savaitę turi studentų priėmimo valandas, todėl aš kiekvieną savaitę eidavau pas jį ir būdavau vienas. Mes tiesiog bendravome, niekas kitas kurse to nedarė. Man atrodė keista, kad visi turi prieigą prie tų pačių dalykų, bet nepasinaudoja. Tai atvėrė dar daugiau durų, nes ne visi taip mąstė ir aš galėjau naudotis visomis galimybėmis“, – pasakoja Linas.

Į komandą priėmė Nobelio premijos laureatas

Dar studijuodamas Kolumbijoje lietuvis ėmė ieškotis darbo. Kaip pasakoja, pretendavo į kelias dešimtis pozicijų ir net nebūtų galėjęs pamanyti, jog bus pakviestas į pokalbį dėl vietos Nobelio premijos laureato Paulo Romerio komandoje.

Tiesa, jis pabrėžia, kad be studijų Kolumbijos universitete veikiausiai nebūtų buvęs ten, kur yra dabar, – įveikęs darbo pokalbį ir susitvarkęs su užduotimis, šiandien Linas dirba tyrimų analitiku. Kiekvieną mėnesį jo gali laukti vis kitokia, skirtingų įgūdžių reikalaujanti užduotis.

„Mes vadovaujamės ekonomikos tyrimais, kad pabandytume reformuoti kai kuriuos dalykus politiniame pasaulyje. Dirbame prie be galo įdomių projektų. Pavyzdžiui, kelis mėnesius programavau, dabar turiu pereiti prie ekonomikos teorijos. Šiuo metu daugiausia dirbu su Amerikos politikais, užsiimu politiniu konsultavimu, todėl reikia išmanyti ir komunikaciją.

Konsultuojame įvairaus lygio valdžios atstovus ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Darbe reikia be galo daug įgūdžių, bet niekas neprašo, kad tu visus tuos įgūdžius turėtum. Tiesiog reikia didelio noro mokytis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Linas sako, kad turi vieną taisyklę, kuria vadovaujasi darbe: su politikais, kuriuos konsultuoja, stengiasi bendrauti tik telefonu arba elektroniniu paštu, o ne vaizdo skambučiais arba gyvai.

„Nenoriu, kad žmonės pamatytų mano veidą, nes faktas, jog jie dažniausiai nežino, kad juos konsultuoja 22 metų vaikinukas. Todėl stengiuosi bendrauti be vaizdo, kad žmonės klausytų tik mano idėjų, neturėtų išankstinio įspūdžio“, – juokiasi lietuvis.

Sėkmingai iškritę kauliukai

Pašnekovas savo pasiekimų nesureikšmina. Anot jo, tiek susidomėjimas ekonomika, tiek galimybė mokytis užsienyje ar darbas Nobelio premijos laureato komandoje nebūtų buvęs įmanomas be kitų žmonių pagalbos ir tam tikrų aplinkybių.

„Man atrodo, kad viena pagrindinių pamokų, ko turėtume stengtis nedaryti, tai išaukštinti individą dėl jo pasiekimų. Yra tiek žmonės, tiek aplinkos sąlygos, be kurių tų žmonių pasiekimai nebūtų įmanomi. Yra tūkstančiai pavyzdžių iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų buvę tinkamos mokytojos tinkamu metu, tai viskas būtų pasisukę kitaip“, – įsitikinęs Linas.

Jo manymu, žmonės yra susikūrę distanciją – įsitikinimą, kad tam tikri pasiekimai įmanomi tik tada, jei nuo mažens esi nepaprastai protingas, bene genialus. Savo mintį pašnekovas grindžia Malcolmo Gladwello knyga „Išskirtys: sėkmės istorija“, kurioje teigiama, kad pasaulyje yra labai daug gabių žmonių, tačiau tik dalį jų lydi sėkmė.

„Tam tikrų gabumų turi būti, bet jų lygis žemesnis, nei mes įsivaizduojame. Tam tikrame etape labai daug lemia sėkmė. Pats gyvenimas yra nuolatinis kauliukų metimas. Imkime mano pavyzdį: labai padėjo, kad augau tokioje šalyje kaip Lietuva, kuri suteikia galimybę lankyti mokyklą ir universitetą, tačiau kiek tokių šalių pasaulyje yra? Šeimos aplinka, kurioje augau be smurto ir pagrindinių dalykų stygiaus, buvo dar vienas atsitiktinai iškritęs kauliukas.

Reikia visos krūvos galimybių, kad būdamas labai protingas ir labai gabus žmogus iš tiesų ką nors pasiektų. Jei bent kažkuri galimybė neegzistuoja, šansai sumažėja. Didžiajai daliai žmonių, kurie mokėsi su manimi, iškrito tinkami kauliukai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Vaikinas atkreipia dėmesį, kad kai kurie žmonės dėl savo siekių įveikia ne vieną kliūtį, tačiau jam to daryti nereikėjo. „Man tiesiog pasisekė, kad sunkiausias dalykas, kurį turėjau daryti gyvenime, – sunkiai dirbti. Jeigu sunkiausias dalykas gyvenime žmogui yra sunkus darbas, žmogus neturėjo sunkaus gyvenimo. Čia turėtų būti patarlė“, – sako lietuvis.

„Gyvendamas Niujorke tu laimi daug, bet turi ir daug paaukoti“

O kaipgi atrodo kasdienis gyvenimas galimybių miestu vadinamame Niujorke? Linas tvirtina, kad čia niekada nenuobodu, o į šį megapolį žmonės dažniausiai atvažiuoja turėdami tikslą. Ir nors galimybių apstu, kasdienybė mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje.

„Reikia suskaldyti žmonių įsivaizdavimus. Aš gyvenu Manhatane ir kiti turbūt įsivaizduoja, kad darbo dienomis dirbi, penktadienį eini į kokį vakarėlį, šeštadienį ryte ant dangoraižio stogo žaidi tenisą ir susitikinėji su žmonėmis iš finansų pasaulio. Iš tiesų kasdienis gyvenimas yra toks pats. Aš sėdžiu ir dirbu savo namuose ar biure, tad didžiąją dalį laiko vis tiek praleidžiu kur nors viduje.

O Vilnius pagal gyvenimo kokybę yra vienas geriausių miestų. Tiek žaliosios erdvės! Manhatane negali išgerti kavos puodelio be didelio triukšmo, nėra tokio dalyko kaip gatvės vien pėstiesiems. Kad ir kur išeini, kas tris minutes pravažiuos milžiniškas sunkvežimis. Tokie paprasti dalykai stipriai sumažina gyvenimo kokybę. Gyvendamas Niujorke tu laimi daug, bet turi ir daug paaukoti“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto Niujorke sutiktus žmones Linas vadina vienais maloniausių. Be to, čia jis susidūrė su būsena, apie kurią ilgą laiką girdėjo iš kitų, – kad tokiame didmiestyje jautiesi tarsi niekas.

Tiesa, būtent suvokimas, kad tokioje žmonių maišalynėje tu niekam per daug nerūpi, išlaisvina būti, elgtis, rengtis taip, kaip nori, pabrėžia pašnekovas.

„Mano draugas, gyvenantis čia jau ilgesnį laiką, pasakė vieną geriausių frazių: Amerika ir ypač Niujorkas yra viena didelė psichoterapijos sesija. Po truputį išsigydai visus nesaugumus, kuriuos atsivežei iš Lietuvos, iš Europos. Tie nesaugumai dažniausiai kyla iš projekcijos: tu projektuoji, kaip reaguotum į tam tikrą situaciją ir kaip kiti žmonės reaguotų.

Pavyzdžiui, nedrįsti užkalbinti nepažįstamo žmogaus, jei tau reikia pagalbos, nes atrodo, kad į tave kreivai pažiūrės. Amerikoje pamatai, kad dauguma nepažįstamųjų, su kuriais bendrausi, yra labai pozityvūs. Tai verčia po truputį keisti nuomonę, kokia yra vidutinė žmogaus reakcija. Taip tampi drąsesnis, labiau pasitiki savimi“, – apie Niujorke išmoktas pamokas kalba Linas.

Nori padėti Lietuvai

Prie gyvenimo šiame mieste pašnekovas dar nepriprato, o ir tėvynės bei joje likusių artimųjų, draugų labai trūksta. Būtent todėl kartu su keliais draugais iš Lietuvos vaikinas nusprendė atkurti Niujorko lietuvių profesionalų bendruomenę. Linas sako, kad bendravimas su tautiečiais padeda išlaikyti ryšį su gimtąja šalimi ir suteikia galimybę jai padėti.

„Organizuojame įvairius labdaros renginius – stengiamės rinkti pinigus įvairioms organizacijoms, pavyzdžiui, „Sidabrinei linijai“, Dalios Grybauskaitės COVID-19 pasekmių mažinimo fondui.

Nuolatos ieškome idėjų, kaip būtų galima padėti Lietuvai, lietuviams, ir ypač naujai atvykstantiesiems į Niujorką stengiamės padėti integruotis. Labai smagu susipažinti ir pabendrauti, o bendruomenė nepaprastai spalvinga – nuo menininkų iki finansų ekspertų“, – džiaugiasi pašnekovas.

Kol kas Linas planuoja dar kurį laiką likti Niujorke. Kaip pats sako, nėra prisirišęs prie jokios šalies ar miesto, išskyrus Lietuvą, tačiau dabar yra tame gyvenimo etape, kai turi semti visas žinias ir galimybes. Ir čia, juokiasi, pirmiausia vadovaujasi ekonomikos išugdytu mąstymu.

„Pagrindinis skaičiavimas, kurį naudoju, – efekto maksimizacija. Manau, efekto prasme dabar Niujorke galiu nuveikti daugiau konstruodamas, darydamas reformas, įgydamas patirties. Bet nemanau, kad negaliu prisidėti prie Lietuvos augimo būdamas čia. Man atrodo, reikia keisti tą įsivaizdavimą.

Pagrindiniais centrais dabar tampa miestai, o ne valstybės. Ne JAV, Kinija ar Jungtinė Karalystė, bet Niujorkas, Pekinas, Londonas. Nebūtina būti vienoje vietoje ištisus metus. Norėčiau dažniau lankyti savo šeimą, Lietuvą, idealiu atveju norėčiau dalį laiko leisti vienoje šalyje, dalį – kitoje“, – pasakoja pašnekovas.

Jis pripažįsta dar nežinantis, į kurią sritį pasuks ateityje, – rinksis akademinį pasaulį, politinį konsultavimą ar technologijas, tačiau pagrindinis siekis – prisidėti prie visuomenės tobulėjimo.

„Kai pradedi gilintis į idėjas, į teorijas, į abstraktesnį pasaulį, dauguma dalykų ima atrodyti šiek tiek beprasmiai. Kai imi suprasti žmogaus laikinumą, pradedi galvoti apie amžinesnius dalykus – idėjas, visuomenės progresą.

Idėjos liks, kai mes mirsime. Kol esame čia, galime pažaisti žaidimą, kuris vadinasi: pagerinkime situaciją, kad žmonės po mūsų gyventų šiek tiek geriau ir žinotų šiek tiek daugiau“, – mintimis dalijasi Linas.