Istorijos

2020.09.08 19:04

Iš pradžių bažnyčios kieme nakvojęs lietuvis dabar padeda kitiems ir Norvegijoje džiaugiasi nuosavu verslu

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.09.08 19:04

Šiandien Vidmanto gyvenimas atrodo visiškai kitaip. Vyrui Norvegijoje priklauso statybų įmonė, o į šalį dar tik atvykstantiems tautiečiams jis negaili gerų patarimų bei darbo, nes puikiai prisimena, kaip sunkiai pats kūrėsi svetimoje šalyje. Prieš aštuonerius metus atvykęs į Norvegiją lietuvis apsigyveno po medžiu palapinėje. „Pasistačiau palapinę ir galvoju – išsimiegosiu, o po to žiūrėsiu, koks kitas rytas lauks“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakoja Vidmantas Rimas.

Vyko be aiškaus tikslo

Kuomet buvo sunku, Kaune gyvenęs Vidmantas viską metė ir atvyko į Norvegiją. Kaunietis patraukė į Klaipėdos dydžio Trondheimo miestą. Tiesa, vyras iš pradžių apsigyveno ne viešbutyje ar nuomojamame bute, o... po bažnyčios kieme augusia liepa.

„Tiesiog šita vieta man primena, kaip aš čia, į Norvegiją, atvykau. Buvo vasaros metas, liepos mėnuo. Būdamas Lietuvoje nusprendžiau atvažiuoti, nes vieną sykį buvau atvykęs į Trondheimą. 2012 m. sėdau į mašiną ir vykau į šitą miestą. Nors nei planų, nei draugų, nieko neturėjau čia“, – prisipažįsta emigrantas Vidmantas.

Darbą Lietuvoje Vidmantas iškeitė į palapinę po liepa Norvegijoje: šiandien džiaugiasi savo statybų verslu

Trondheimo miestas įsikūręs geografiniame Norvegijos centre, prie Trondheimo fiordo. Pagal gyventojų skaičių Trondheimas Norvegijoje – trečias. Žmonių čia gyvena šiek tiek daugiau negu Klaipėdoje – apie 200 tūkstančių.

Nors apie šį miestą Lietuvoje girdime retokai, čia gyventi atvykusių lietuvių netrūksta. Yra ir studentų, ir mokslo darbuotojų. Lietuvių čia sutiksite viešbučiuose, mokyklose ir, žinoma, statybose. Statybų versle sukasi ir kaunietis Vidmantas Rimas. Norvegijoje jis turi nedidelę statybų įmonę.

Lietuvoje dažnai sekmadieniais eidavau į bažnyčią. Pagalvojau, kad čia bažnyčia rami, parkingas nemokamas. Palapinę turėjau, miegmaišį turėjau. Taip ir įsikūriau čia, po šita liepa.

Įprastai, prieš priimdami sprendimą gyventi svetur, žmonės daug svarsto. Pasveria visus „už“ ir „prieš“, susiranda darbą ar bent jau pasidomi galimybėmis. O štai Vidmantas, prieš atvažiuodamas į fiordų kraštą, ilgai negalvojo – tiesiog susidėjo reikalingiausius daiktus, nusipirko maisto, kad pirmosiomis dienomis brangioje Norvegijoje netektų badauti, įsipylė pilną baką benzino ir leidosi į kelią.

Vyras metė darbą sostinėje ir, kaip pats sako, leidosi į kelionę be aiškaus tikslo. „Nebuvo tokio plano praturtėti. Jaunystė, jokių planų neturėjau, išėjau iš darbo Vilniuje, turėjau pinigų dar. Tiesiog galvojau, kad reikia atvykti į šitą Trondheimą ir bandyti ieškoti darbo, – sako Vidmantas. – Norėjau kažką turėti savo, kad ir būstą įsigyti.“

Tiki Dievo pagalba

Vyras sėdo į keltą, persikėlė į Stokholmą ir „iš lėto, jokio stipraus plano neturėdamas“ atvyko į Trondheimą. „Buvo penktadienio vakaras, naktis, jau apie 22:00–22:30 val. Galvojau, kur čia apsistoti. Lietuvoje dažnai sekmadieniais eidavau į bažnyčią. Pagalvojau, kad čia bažnyčia rami, parkingas nemokamas. Palapinę turėjau, miegmaišį turėjau. Taip ir įsikūriau čia, po šita liepa, – apie ne itin patrauklią emigracijos pradžią pasakoja kaunietis. – Vakaras, ramu čia taip, tolėliau miestas siaučia. Pasistačiau čia palapinę. Galvoju, išsimiegosiu, o po to žiūrėsiu, koks kitas rytas lauks.“

Piniginėje Vidmantas turėjo tūkstantį 500 litų. Tokia suma Kaune atrodė nemaža, bet sykį lankęsis Trondheime vyras žinojo, kad tiek pinigų užteks tik trumpam.

Vidmantas – tikintis žmogus. Vyras neslepia, kad tą vėsią vasaros naktį palapinėje jis daug meldėsi, jog Dievas jam padėtų naujame emigranto kelyje.

„Visada stengiuosi vakarais, jeigu nebūnu labai pavargęs, bent jau padėkoti Dievui už dieną. Vis tiek važiavau kelionėje, tokia nežinomybė buvo. Pasitikėjau Dievu. Ir Jis mane veda iki šiolei.

Aš kasdien dėkoju Viešpačiui, kad turiu šeimą, kad vaikai sveiki, už tėvus. Gyvenime vis tiek šita bažnyčia ne veltui. Tai padėjo man ir gyvenamą vietą iš karto susirasti. Jeigu reikdavo kažkokios pagalbos, žmonės sutikdavo padėti“, – tikina Norvegijos lietuvis.

Tuo metu piniginėje Vidmantas turėjo 1 500 litų. Tokia suma Kaune atrodė nemaža, bet sykį lankęsis Trondheime vyras žinojo, kad tiek pinigų užteks tik trumpam – maistui ir degalams. Už tiek neišeis nei išsinuomoti būsto, nei įsigyti didesnių pirkinių. Tais laikais, prieš 8 m., kainų skirtumas Lietuvoje ir Norvegijoje buvo tiesiog žvėriškas. „Kebabas Norvegijoje kainavo 50 litų“, – prisimena Vidmantas.

Palapinėje bažnyčios kieme užmigęs Vidmantas net neabejojo: kur jau kur, bet čia, šventoje vietoje, pabudęs jis sulauks pagalbos.

Emigrantas sako, kad panašiai kaip jis, į Norvegiją iki šiol atvyksta šimtai tautiečių – su pilna mašina duonos ir dešros, bet be jokių garantijų dėl darbo bei nakvynės.

Pagalbos ranką ištiesė kunigas

Palapinėje bažnyčios kieme užmigęs Vidmantas net neabejojo: kur jau kur, bet čia, šventoje vietoje, pabudęs jis sulauks pagalbos. Negali taip būti, kad jį kas išvarys iš bažnyčios – vietos, kur laukiami visi. Deja, iš ryto emigrantas liko nemaloniai nustebintas.

Kai nieko neturi, reikia dirbti ir nieko už tai neprašyti.

„Kitą rytą ateina kunigas, jis lenkas buvo. Ateina ir sako: „ką čia darot?“ Aš jam sakau: „atsiprašau, norėjau išsimiegoti“. Jis sako: „bet čia privati teritorija, pakuokis daiktus ir važiuok“.

Susipakavau palapinę, nusinešiau į mašiną, bet, galvoju, ką man veikti čia? Buvo talka visuotinė žmonių. Sugalvojau, kad reikia įsitraukti į tą talką ir padėti žmonėms“, – pasakoja Vidmantas.

„Kai nieko neturi, reikia dirbti ir nieko už tai neprašyti“, – tokį patarimą Vidmantas duoda kiekvienam, atsidūrusiam panašioje situacijoje. Emigrantas sako, kad ne viskas šiame pasaulyje pamatuojama pinigais. Svarbiausia sutikti žmonių, kurie paskui tau padės. O jei matys, kad esi darbštus, tik laiko klausimas, kada pradės sektis.

Ne viskas šiame pasaulyje pamatuojama pinigais. Svarbiausia sutikti žmonių, kurie paskui tau padės.

Po talkos naujasis emigrantas buvo pakviestas pietų – pasivaišinti ant griliaus keptų skanėstų. Juos bevalgydamas, kaunietis susipažino su keliais lenkais, o ir tą patį kunigą pakalbino dėl darbo. Šįkart dvasininkas buvo nuolaidus ir sutiko lietuvį apgyvendinti svečių namuose. Pinigų už nakvynę neėmė, tačiau Vidmantas buvo įpareigotas pasirūpinti bažnyčios teritorijos tvarkymu.

Taigi šitaip, pažadėjęs padėti dvasininkui, lietuvis gavo maisto ir stogą virš galvos. „Man padėjo Dievas ir geri žmonės“, – savo emigracijos pradžią prisimena dabar jau nuosavą verslą turintis Vidmantas. – Tai aš vieną naktį palapinėje, o jau kitą naktį gavau sau kambarį, virtuvę. Po to paliko man daug maisto. Sako: „valgyk, prižiūrėk čia tu tuos namus, aš tau darbų prirašysiu, ką padaryti“. Taip va gyvenimas čia ir įsivažiavo.“

Visa nuotykių kupina Vidmanto istorija bei kaip jam pavyko sukurti savo verslą – vaizdo įraše.

Darbą Lietuvoje Vidmantas iškeitė į palapinę po liepa Norvegijoje: šiandien džiaugiasi savo statybų verslu

Parengė – Vismantas Žuklevičius.