Istorijos

2020.08.30 07:00

Po 16 metų Londone į tėvynę sugrįžusi Lina apsigyveno vienkiemyje: kuo toliau, tuo labiau įvertinu, ko netekau išvažiavusi

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.08.30 07:00

Ilgus metus emigracijoje praleidusi Lina Kerpauskaitė į Lietuvą grįžo vos prieš kelis mėnesius. Gyvenimą vienkiemyje pasirinkusi pašnekovė sako šiuo metu besimėgaujanti kasdienybe gamtos apsuptyje ir atsigaunanti nuo Londone patirto perdegimo. „Kuo toliau, tuo labiau įvertinu, ko netekau, išvažiavusi iš Lietuvos“, – portalui LRT.lt pripažįsta Lina.

Keli mėnesiai virto 16 metų

Kaune gimusi, Plungėje augusi, o vėliau į kaimą su tėvais išsikėlusi Lina studijavo geografiją. Ji, kaip ir daugelis, į užsienį vyko padirbėti ir planavo užtrukti keletą mėnesių. Kaip pasakoja, Londoną, kuris tapo namais kur kas ilgesniam laikui, pasirinkusi todėl, kad jame gyveno teta ir pasisiūlė padėti.

„Pradžia buvo ypač sunki. Kelis mėnesius nepavyko rasti darbo, todėl išleidau 200 svarų, kuriuos buvau pasiėmusi, ir įklimpau į skolas šeimai, draugams, pažįstamiems. Kai įsidarbinau, pamačiau, jog reikės ilgai ir nuobodžiai dirbti, kad atiduočiau skolas.

Svarsčiau pasilikti keleriems metams, kad dar truputį susitaupyčiau, nes finansinė situacija Lietuvoje buvo gana sudėtinga, be to, su žemaitišku užsispyrimu maniau, kad jeigu išvažiavau, tai reikia ir užsidirbti“, – pasakoja pašnekovė.

Įveikus iš pradžių kilusias kliūtis, gyvenimas Londone po truputį įsuko. Po kurio laiko padirbėti atvyko ir pusbrolis, tad dviese buvo ir smagiau, ir drąsiau. Pradėjusi nuo darbo ledainėje, vėliau Lina įsidarbino bare, o vienu metu dirbo ir apsaugos darbuotoja.

Pašnekovė juokiasi, kad į šias pareigas pakvietė kolegos apsaugininkai, pamatę, kaip ji sugeba nuraminti problemų keliančius baro lankytojus.

„Jie sakydavo: Lina, tu taip juos taktiškai suvystai, būtum labai gera apsaugininkė, dirbk su mumis. Paklausinėjau, kaip jiems sekasi, koks uždarbis, ir pagalvojau, kodėl gi dvigubai neuždirbus.

Man pasakė, kokius kursus baigti, nuo ko pradėti, ir pasimokiusi ėmiau dirbti. Aišku, padėjo ir tai, kad nuo mokyklos laikų daug sportavau – ir kikboksą lankiau, ir karatė, ir šiaip nevengdavau fizinio darbo, nes gyvenimas kaime užgrūdino“, – pasakoja Lina.

Po kelerių metų toks darbas lietuvę išvargino ir pabodo. Tuomet ji ryžosi kibti į mokslus Londone ir pasirinko aplinkosaugos vadybos bakalauro studijas.

Jas baigusi įsidarbino tarptautinėje advokatų kontoroje – buvo atsakinga už aplinkosaugą ir darbų saugą. Darbas Linai patiko, veiklos netrūko, tad ne vienus metus ji buvo patenkinta gyvenimu Londone.

„Dirbau mėgstamą darbą ir turėjau galimybių pakeliauti po pasaulį. Tai irgi daug davė. Rinkdavausi tolimesnes keliones, pavyzdžiui, į Braziliją, Peru, Indiją, Nepalą. Visą laiką galvodavau: dirbu, dirbu, todėl per metus galiu išvažiuoti į vieną didelę gerą kelionę – taip gyvendama būsiu laiminga“, – pasakoja lietuvė.

Kai gyveni Londono centre tarp daugybės žmonių, tarp milijono darbų, neturi laiko atsipūsti ir pagalvoti, kaip tau sekasi, koks tavo gyvenimas, ar iš tikrųjų esi laiminga, ko trūksta.

„Tas kankinimasis turėjo baigtis“

Pašnekovė sako ilgainiui supratusi, kad tapo darboholike, ir ėmė galvoti, kiek gyvenimo laiko kainuoja toks nuolatinis darbas. Ji pripažįsta, kad pastaruosius penkerius metus vis galvojo apie Lietuvoje likusius artimuosius, o namų ilgesys vis labiau aštrėjo.

„Tuos paskutinius kelerius metus labai kankinausi, kad noriu grįžti, bet nežinau, nuo ko pradėti. Labai skaudėjo širdį, kad esu taip toli nuo namiškių, kad esu toli nuo gamtos. Kai gyveni Londono centre tarp daugybės žmonių, tarp milijono darbų, neturi laiko atsipūsti ir pagalvoti, kaip tau sekasi, koks tavo gyvenimas, ar iš tikrųjų laiminga, ko trūksta.

Tas kankinimasis turėjo baigtis. Pamaniau, kad jei nepabandysiu, viskas taip ir tęsis – dirbsiu, persidirbsiu ir iš to nieko gero nebus. Supratau, kad darbas, darbas, darbas tai ne aš. Man reikia daugiau. Taip ir nusprendžiau, kad laikas grįžti“, – pasakoja Lina.

Pašnekovė sako, kad tokį sprendimą artimieji priėmė nepaprastai džiaugsmingai, tik tėtis paakino, jog ne viskas gali pasisekti taip, kaip ji tikisi. „Tėvelis žiūri, kaip jis sako, į realybę. Jis sakė: išprotėjai, mesi viską Londone, grįši čia ir ką veiksi? Visas santaupas išleisti“, – reakciją prisimena Lina.

Tiesa, Londone lietuvei teko palikti mylimąjį anglą. Kaip pasakoja, Lietuva jam nepaprastai patinka, bet kol kas kartu nusprendė, kad būtų protingiau, jei Lina grįžtų viena ir apsižvalgytų, kokios galimybės. O jų pašnekovė įžvelgia ne vieną.

„Šiuo metu broliui nemažai padedu prie bendruomeninio projekto „Žemaitijos keliais“, kurio tikslas – iššniukštinėti slapčiausias Žemaitijos vietas, sukurti mobiliąją programėlę ir rodyti žmonėms, kokia nuostabi yra Žemaitija.

Aš pati ką tik baigiau gamtos gidų mokymus ir mano veikla Lietuvoje prasidės buvimu gamtoje – trauksiu žmones į gamtą, rodysiu jiems nuostabias kerteles ir kviesiu pagyventi kaime. Galvoju ir apie lėtąjį turizmą, žygius. Manau, tikrai bus veiklos.

Žmonės, ypač vaikai, paaugliai, šiais laikais labai atitolę nuo gamtos. Norisi pasidalyti tuo, ką turim čia, Žemaitijoje, ir, aišku, visoje Lietuvoje. Iš užsienio atvažiavusiems mano draugams akys išsprogsta, kaip čia gražu!“ – sako Lina.

Iki šiol kartais nuvažiuoju į oro uostą ir žiūriu, kaip žmonės atsisveikina ar pasisveikina. Tai mane sujaudina iki ašarų, nes iki kaulų smegenų pažįstu tuos jausmus.

Įsikūrė vienkiemyje

Naujai pradžiai tėvynėje Lina pasirinko vienkiemį, esantį Paminijų kaime tarp Plungės ir Rietavo miškų. Birželio 1-ąją į Lietuvą grįžusi pašnekovė sako, kad kol kas ilsisi nuo perdegimo, kurį patyrė Londone, ir mėgaujasi gyvenimu gamtos apsuptyje.

„Atsibundi – aplink paukščių balsai, šviežias oras. Išbėgi į mišką pasportuoti, kokią stirną pamatai. Turiu ekologinį daržą, valgau savo augintas daržoves, turiu baseinėlį, kuriame galima bet kada karštą dieną atsivėsinti. Kai atvažiuoja draugai, pasitiesi ant žolės pledą, užsikuri laužą, žiūri į žvaigždes. Tai nepakeičiami dalykai.

Paprasčiausiai jauti laisvę, gyveni taip, kaip norisi. O kai nori, šoki į mašiną ir nuvažiuoji prie jūros, prie ežero, į didelį miestą, į teatrą. Lietuva tokia maža, kad šį vakarą galiu atsidurti Kaune ar Vilniuje“, – mintimis dalijasi Lina.

Anot pašnekovės, dar daugiau džiaugsmo teikia žinojimas, kad dabar bet kada gali nuvykti aplankyti artimųjų, o tėvai gyvena vos už kelių kilometrų:

„Neseniai tėvai užvažiavo pas mane vienuoliktą valandą vakaro. Aš taip džiaugiausi! Akimirką sustojau ir pagalvojau: kaip gera, kad tėvai gali bet kada atvažiuoti. Pati pas juos kiekvieną savaitę nuvykstu ir visa šeimyna džiaugiamės, kad galime būti kartu.“

Lina tikina dabar dar geriau suprantanti, kaip jaučiasi šeimos, kurių artimieji toli užsienyje. Pati iki šiol prisimena visas atostogas ir jausmą, kai tekdavo palikti artimuosius ir grįžti į Londoną.

„Iki šiol kartais nuvažiuoju į oro uostą ir žiūriu, kaip žmonės atsisveikina ar pasisveikina. Tai mane sujaudina iki ašarų, nes iki kaulų smegenų pažįstu tuos jausmus“, – sako pašnekovė.

Kuo toliau, tuo labiau įvertinu, ko netekau, išvažiavusi iš Lietuvos. Ištrūkau iš to rato, kai galvoji apie pinigus ir kad kada nors būsi laiminga. Reikia mėgautis ir vertinti tai, ką turi, čia ir dabar.

Lietuvą atranda iš naujo

Paklausta, ar nesigaili, kad negrįžo anksčiau, Lina pripažįsta, jog kartais tokių minčių būna, tačiau neabejoja, jog viskam savas laikas.

„Manau, anksčiau buvau nesubrendusi grįžti, nes tos kelionės praplėtė pasaulėžiūrą ir išlindau iš komforto zonos. Labai daug gavau iš Londono, iš draugų. Nebuvo lengva palikti tai, ką susikūriau, bet džiaugiuosi, kad sugrįžau. Namai yra namai, nieks jų nepakeis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Lina tvirtina, kad dabar ryšys su Lietuva dar stipresnis, be to, ji iš naujo atranda gimtąją šalį. „Kiek bekeliaudavau po pasaulį, visada galvojau: kaip čia įdomu, kaip čia vietiniai gyvena. O tada supranti, kad Lietuvoje mes turime viską: ir švarų vandenį, ir švarų orą, ir miškus, ir upeliūkščius, ir paplūdimius.

Kuo toliau, tuo labiau įvertinu, ko netekau, išvažiavusi iš Lietuvos. Ištrūkau iš to rato, kai galvoji apie pinigus ir kad kada nors būsi laiminga. Reikia mėgautis ir vertinti tai, ką turi, čia ir dabar“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.

Iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt

Taip pat skaitykite

Populiariausi