Istorijos

2020.09.13 10:30

Iš Londono į Braziliją persikrausčiusi Giedrė: kokie vietinių įpročiai ją nustebino ir ką brazilai žino apie Lietuvą?

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.09.13 10:30

Giedrė Vabalaitė į užsienį išvyko vos baigusi mokyklą. Dabar Brazilijoje gyvenanti pašnekovė sako, jog mieste, kuriame įsikūrė, esanti vienintelė lietuvė ir iki šiol tik keli sutikti vietiniai buvo girdėję apie Lietuvą. Anot Giedrės, labiausiai brazilus žavi lietuvių išvaizda. „Jie įsivaizduoja, kad mes visi atrodome kaip vikingai“, – juokiasi pašnekovė.

Žinią apie tėvynę Brazilijoje skleidžianti Giedrė, paskatinta mamos, nusprendė prisidėti prie simbolinės LRT LITUANICOS kampanijos „Aš – Lietuvos ambasadorius“ ir papasakoti savo istoriją.

Pirma stotelė – Londonas

Kaip pasakoja Giedrė, dar mokydamasi mokykloje planavo leistis į kelionę po Europą, o baigusi dvyliktą klasę apsisprendė dar tvirčiau.

„Pažymiai mokykloje buvo labai geri, todėl mano šeimai, mamai buvo nesuprantama, kaip nestosiu į universitetą. Aš sakiau, kad noriu keliauti po pasaulį, noriu jį pažinti, ir prisimenu, kad mama apsiverkė.

Prašė, kad bent įstočiau ir pasižiūrėčiau. Įstojau, gavau nemokamą filosofijos studijų vietą, bet pasimokiau keturis mėnesius ir pasakiau, kad tikrai nenoriu. Tada viena draugė pakvietė į Londoną ir išskridau“, – dėsto pašnekovė.

Ji sako, kad atsidūrusi nepažįstamoje šalyje jautė euforiją. Netrukus, draugės padedama, įsidarbino Viktorijos ir Alberto muziejaus kavinėje. Anot pašnekovės, šis mados ir dizaino muziejus – populiarus visame pasaulyje, kiekvienais metais čia surengiama ir viena įspūdingo masto speciali paroda.

„Vienais metais buvo Davido Bowie paroda, kitais – Holivudo kostiumai, dar kitais – „Pink Floyd“, Alexanderio McQueeno parodos. Muziejuje lankosi ir turistai iš viso pasaulio, ir įžymybės“, – tikina Giedrė.

Dirbdama muziejaus kavinėje ji matė manekenę ir aktorę Millą Jovovich, aktorę Lucy Liu, bet labiausiai įsiminė akimirka, kai akis į akį susidūrė su aktoriumi Jude'u Law.

Muziejaus kavinėje taikomas savitarnos principas, todėl kiekvienas klientas prie kasos prieina su padėklu, o darbuotojas apskaičiuoja, kiek reikia mokėti. Kartą, vesdama užsakymą, Giedrė pakėlė akis ir pamatė moterį su vaiku ir vyru, kuris, jos nuostabai, buvo ne kas kitas, o J. Law. Lietuvė pripažįsta, kad dabar prisiminus savo elgesį apima gėda.

„Aš jį buvau įsimylėjusi nuo paauglystės laikų, tai, o Dieve, kaip susinervinau. Jis jau eis mokėti, o aš sakau: čia muziejaus sąskaita. Jis sako: ne, ką tu, aš sumokėsiu, o aš toliau kartoju: ne, tikrai nereikia. Nežinau, iš kur ištraukiau, kad nereikia mokėti, nes jis J. Law.

Jis dar perklausė, ar tikrai, o kai patikinau, mirktelėjo ir pasakė, kad tai liks tarp mūsų. Aišku, jei klientas dėl ko nors nusiminęs, mums leisdavo duoti kokį pyragaitį nemokamai, bet tąkart pasielgiau beprotiškai“, – juokiasi Giedrė.

Gal skamba kaip klišė, bet bandau atrasti save.

Iš darbo atleido pirmą dieną

Tiesa, be smagios patirties, lietuvei teko patirti ir išbandymų. Pagyvenusi Jungtinėje Karalystėje, Giedrė grįžo į Lietuvą ir net galvojo apie mokslus universitete, tačiau galiausiai ryžosi vykti atgal į Londoną.

„Grįžau sausį, kai blogiausias metas ieškotis darbo. Nieko neradau, todėl sausį, vasarį buvo depresija, viskas atrodė pilka, iš draugės pradėjau skolintis pinigų nuomai. Atsimenu, jau ir mamai skambindavau ir verkdavau, jog kažkas čia ne taip“, – prisimena lietuvė.

Pašnekovė pripažįsta, kad ne visada sekėsi su darbais. Kai išėjo iš muziejaus kavinės, dirbo dar keliose vietose, o iš vieno prabangaus restorano buvo atleista pačią pirmą dieną.

„Dvi savaites ruošėmės atidarymui, mus visaip mokė. Diena, kai atidarė restoraną, buvo bandomoji. Londone dirbant tokį darbą pietūs trunka 30 minučių. Per jas turi suspėti pavalgyti, parūkyti, jei rūkai – aš tuo metu rūkiau, – nueiti į tualetą.

Prisimenu, pavalgiau ir einant rūkyti vyresnysis vadovaujantis kolega pasakė: paskubėk grįžti. Kai atsakiau, kad turiu dar 15 minučių, jam nepatiko. Tą pačią dieną atleido. Namo išvažiavau ištikta šoko. Ten reikia daryti tai, ką sako, o jei turi savo nuomonę, jiems nepatinka“, – dėsto lietuvė.

Nusprendė kraustytis į Braziliją

Po ketverių metų Londone Giedrė pradėjo galvoti apie naujus nuotykius. Kaip tik tada su draugu brazilu nusprendė vykti į jo gimtąją šalį aplankyti artimųjų ir draugų. Pašnekovė sako, kad mintį apsigyventi Brazilijoje pakišo mylimasis, užsiminęs, jog ten ji galėtų mokyti anglų kalbos.

„Jau prieš skrendant buvo tokių minčių. Nors nusipirkome bilietus pirmyn ir atgal, galvojome, kad galime negrįžti, jei tik man ten patiks. Todėl prieš kelionę į Braziliją parskridau į Lietuvą ir mamai pasakiau, kad nežinau, kada pasimatysime. Nujaučiau, kad nebegrįšiu į Londoną“, – pasakoja lietuvė.

Nuojauta neapgavo – draugų palaikoma Giedrė patikėjo, kad lengvai ras anglų mokytojos darbą, ir sutiko pasilikti. Dabar jau ketverius metus namais vadina Vidurio Brazilijoje esantį Gojanijos miestą.

Nors lietuvės mylimasis kilęs iš San Paulo, būdamas 12-os su tėvais persikėlė į šį miestą ir gyveno, kol išvyko į Londoną, tad čia turi nemažai draugų. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių sprendimą įsikurti Gojanijoje.

Aplink Gojaniją, pasakoja Giedrė, gausu didžiulių ūkių, kuriuose auginami gyvuliai ar sojų pupelės, kukurūzai, ryžiai, o mieste ypač jaučiama kantri dvasia. Todėl braziliškojo kantri atlikėjai čia sutinkami išskėstomis rankomis.

„Be to, San Paule gyvenimo kokybė yra nekokia, viskas toli, eismo spūstys. Ten iki darbo važiuoti keturias valandas yra įprasta, o šitas miestas labai jaukus. Nors gyvena pusantro milijono žmonių, to nejusti“, – teigia lietuvė.

Nustebino kasdienybė

Vis dėlto Giedrė pripažįsta, kad pirmi žingsniai Brazilijoje buvo lydimi šoko arba nuostabos. Pradedant tuo, kad mieste išvydo arklio traukiamą vežimą, baigiant tuo, jog dažnuose brazilų namuose dirba tarnaitės.

Tiesa, pašnekovė atkreipia dėmesį, kad turėti namų tvarkytoją nėra prabanga, mat tokie darbai nėra gerai apmokami. Be to, dėl didelės socialinės nelygybės įprasta samdyti žmogų net nedideliems darbams, nes taip suteikiama galimybė užsidirbti.

„Dėl tokio mąstymo brazilai prikuria darbų, apie kuriuos anksčiau net nesu girdėjusi. Pavyzdžiui, ant gatvės kampo yra vaistinė, turinti kokias keturias automobilių stovėjimo vietas. Ant jų sustatomi oranžiniai kūgeliai, kad nestatytum automobilio, jeigu nesi vaistinės klientas.

Yra žmogus, visą dieną stovintis prie vaistinės, ir jei privažiavęs vairuotojas nori pastatyti į vieną iš vietų, jis ateina ir nuneša kūgelį. Kai mašina išvažiuoja, tą kūgelį pastato atgal. Toks žmogaus darbas“, – pasakoja Giedrė.

Lietuvė sako, kad skaudu matyti, kaip skurdžiai gyvena didžioji dalis Brazilijos žmonių, tačiau kasdien su tuo nesusiduria. Savo gyvenimą šioje šalyje ji lygina su rožiniu burbulu. „Mes įsikūrę aukštesnes pajamas gaunančių žmonių rajone.

Aš net nežinojau, koks didelis šis miestas, kol nepavažinėjau ir nepamačiau, kur gyvena skurdžiausi žmonės. Mes neturime kontakto su tuo pasauliu, nes čia taip jau yra: jei turi pinigų, gyvensi geresniame rajone, kad būtų saugiau. Kai pagalvoji, aš galiu nueiti ir nusipirkti, pavyzdžiui, vyno už 40 realų, o kita šeima už 40 realų visą savaitę valgo“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Lietuvė sako iki šiol negalinti apsiprasti su brazilų įpročiu vėluoti, o iš pradžių šokiravo ir atvirumas – čia gana įprasta išsipasakoti visiškai nepažįstamam žmogui. „Būna, įlipu į liftą, o ten – dvi nepažįstamos brazilės. Kol užkylame iki 10 aukšto, jau žinau, kiek jos turi vaikų, kokie jų vardai, kaip jiems sekasi“, – dėsto pašnekovė.

Žavi brazilų pozityvumas

Giedrė pasakoja, kad, nepaisant tam tikrų stebinusių detalių, į gyvenimą Brazilijoje įsiliejo nepaprastai lengvai. Net draugai juokavo, kad praeitame gyvenime ji veikiausiai buvo brazilė. Vietiniai Giedrę sutiko labai svetingai, o ypač ją žavi jų pozityvumas.

„Čia visą laiką žmonės tau pasakys ką nors gražaus ir mano vaikinas nuolat sako: eini gatve, nusišypsok žmogui ir pasakyk „labas rytas“. Tu gali pakeisti jo dieną.

Brazilai nuolat galvoja apie aplinkinius, o ne apie save. Kartais patys kenčia dėl to, nes nepasako teisybės, bet geriau nutylės ir nukentės, negu pasakys ką nors, kas galbūt gali įžeisti“, – aiškina lietuvė.

Prakalbus apie Lietuvą ir joje likusius artimuosius, Giedrė pripažįsta, kad sunkiausia ir liūdniausia būna per Kalėdas. O ir lietuviško maisto – kugelio, bulvinių blynų, vėdarų, grietinės ar juodos duonos – pasiilgsta. Sako, sunku priprasti prie riebios ir sūrios brazilų virtuvės.

„Supratau, kad maistas Lietuvoje yra labai skanus, organiškas, natūralus, palyginti su Brazilijos. Tik čia nerealūs vaisiai ir iš visų šalių, kuriose esu buvusi, brazilai geriausiai ruošia jautieną. Jie valgo ją kasdien ir net nesako „jautiena“, sako „mėsa“ ir visiems aišku, kad kalbama apie jautieną“, – pasakoja Giedrė.

Esu pasaulietė. Pasaulyje yra tiek šalių, tai negi vienoje praleisi visą gyvenimą? Ne, jokiais būdais! Man smagu keisti vietas, prisitaikyti prie naujų kultūrų, nors, žinoma, noriu, kad lietuviškumas visą laiką liktų manyje.

„Noriu, kad lietuviškumas visą laiką liktų manyje“

Anglų kalbos mokanti lietuvė tiek mokiniams, tiek kitiems brazilams nuolat pasakoja apie savo tėvynę. Tiesa, San Paule žmonės būna girdėję apie Lietuvą, o Gojanijos mieste tokių – vos vienas kitas. Giedrė patikina – išgirdę Lietuvos vardą brazilai labai susidomi.

„Kadangi mokau anglų kalbos, jie mano, kad Lietuvoje kalbame angliškai. Taip pat dažnai klausia, ar šnekame vokiškai, prancūziškai. Aišku, dažnai Lietuvą sieja su Rusija. Kai pasakau ką nors lietuviškai, kartais sako: skamba kaip rusų kalba.

Todėl visą laiką pasakoju, kad turime savo kalbą, aiškinu, kur geografiškai yra Lietuva. Dažnai brazilams atrodo, kad Lietuva yra prie Rumunijos. Nežinau, kodėl, bet ne vienas žmogus apskritai yra sumaišęs Lietuvą su Rumunija. Gal dėl to, kad angliškai panašiai skamba: Lithuania, Romania“, – svarsto Giedrė.

Anot pašnekovės, lietuviai brazilus labiausiai žavi išvaizda. „Jie įsivaizduoja, kad mes visi kaip vikingai atrodom“, – juokiasi lietuvė.

Giedrė pripažįsta niekada savęs nelaikiusi didele Lietuvos patriote ir visada norėjusi gyventi užsienyje. Tačiau, atsikrausčius į Braziliją, patriotizmas prabudo.

Matyt, svarsto pašnekovė, taip yra dėl to, kad Gojanijoje, kitaip nei Londone, nėra nei lietuvių, nei lietuviškų parduotuvių, kuriose galėtum nusipirkti mūsų produktų, o ir atstumas iki gimtinės labai didelis.

Dabar, anot Giedrės, viešnagė Lietuvoje yra išskirtinis įvykis. Per ketverius metus ji buvo grįžusi tik kartą. Kita kelionė buvo suplanuota praėjusį mėnesį, bet dėl COVID-19 pandemijos ji nusprendė atidėti apsilankymą kitiems metams.

Puoselėti lietuviškumą toli nuo tėvynės padeda viena lietuviško kraujo turinti brazilė, kuri paprašė Giedrės pamokyti lietuvių kalbos. Ir nors lietuvė noriai pasakoja apie gimtąją šalį, grįžti gyventi nesvarsto.

„Kaip sakau, esu pasaulietė. Pasaulyje yra tiek šalių, tai negi vienoje praleisi visą gyvenimą? Ne, jokiais būdais! Man smagu keisti vietas, prisitaikyti prie naujų kultūrų, nors, žinoma, noriu, kad lietuviškumas visą laiką liktų manyje“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Pašnekovė pripažįsta, jog po ketverių metų, praleistų Brazilijoje, vis dažniau pagalvoja, kad laikas keliauti kur nors kitur. Kol kas – ieškojimų procesas, veikiausiai todėl ji nebijo vykti į nepažįstamus kraštus ir ten pradėti naujo gyvenimo etapo.

„Ypač Brazilijoje pradėjau gilintis į dvasinius dalykus: ką noriu daryti gyvenime, kur mano vieta. Gal ir skamba kaip klišė, bet bandau atrasti save. Visada buvau nuotykių ieškotoja“, – sako lietuvė.

Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.

Taip pat skaitykite