Istorijos

2020.08.22 19:27

Lietuvą sugraudinusi Teodoro istorija: išgirdę, kad sūnus serga smegenų vėžiu, vilniečiai emigravo į Prancūziją

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.08.22 19:27

Vilniečiai Sadauskai dvejus su puse metų namais laiko Paryžių, o paprašyti prisiminti emigracijos pradžią susimąsto. Tai buvo didžiausias jų gyvenimo išbandymas. Vargu ar yra nežinančių mažojo Teodoro istorijos, kai vos kelerių metukų mažyliui medikai aptiko itin didelį smegenų auglį. Tuomet mažylio tėtis Laurynas Sadauskas ėmėsi rinkti lėšas skubiam gydymui Prancūzijoje, kur šiuo metu jie ir gyvena. 

Pirmas sugrįžimas į Lietuvą

Pradedant interviu Laurynas nusišypso ir prasitaria, kad tai pirmas jų sugrįžimas į Lietuvą po to, kai teko skubiai išvykti ieškant Teodoro sveikatos recepto. „Turbūt dabar yra tas laikas, kai supranti, kad tavo gyvenimo kokybė pradeda kelti diskomfortą, ir susimąstai, jog gal rajonas, kuriame gyvename, per prastas. Staiga reikšmę įgavo dalykai, kurie anksčiau buvo nesvarbūs.

Anksčiau į visa tai tiesiog nekreipėme dėmesio ir mobilizavomės. Svarbiausia buvo išgydyti sūnų, jam padėti, o ne kalbėti apie buitinius reikalus. Tačiau būtent tai, kad tokie dalykai pradeda kažką reikšti, rodo, kad atsikvėpėme lengviau.

Baigėsi sūnaus reabilitacija ir galėjome atvykti į Lietuvą, parodyti vaikams, kas ta Lietuva, nes jie jau seniai jos nematė. Šis sugrįžimas labai reikšmingas. Žinoma, dėl viruso sukeltų aplinkybių nežinome, kaip pavyks grįžti atgal“, – sako LRT.lt pašnekovas.

Šios šeimos kovos su augliu istorija prasidėjo dar 2017 metais, kai gydytojai Teodoro smegenyse aptiko auglį, o kartu ir priežastį, kodėl berniuką rytais pykindavo. Navikas buvo tokioje vietoje, iš kurios jo nebuvo įmanoma visiškai pašalinti.

Ieškodami išeities tėvai kreipėsi į visuomenę, surinko gydymui taip reikalingus 150 tūkst. eurų ir galėjo pradėti gydymą, kuris tuo metu teikė daugiausia vilties ir galiausiai tapo lemtingas. Prisimindamas tą laiką, kai teko greitai susikrauti visus daiktus ir iškeliauti, L. Sadauskas susimąsto. 2018 metų sausis jo atmintyje išliko ilgam. Tuomet dar nemokėdami kalbos, palikę darbus, namus ir iki tol įprastą gyvenimą Lietuvoje, jie turėjo susikoncentruoti į sūnaus sveikatą ir iškeliauti.

„Viskas buvo gana seniai ir pačius bjauriausius, nemaloniausius savijautos aspektus žmogus linkęs ištrinti iš atminties. Prisimenu tą bendrą pojūtį. Galiu pasakyti taip: kai susiduri su nauja ir labai baisia realybe, kai pasakoma, kad tavo vaikui gyvenimo liko keli mėnesiai, nesuteikiama jokios vilties, žinoma, ištinka šokas.

Vėliau žmonės reaguoja skirtingai. Mūsų atveju tai buvo visiška mobilizacija ir bandymas bei noras bent jau pabandyti ieškoti variantų. Klausėme savęs, ar tai tikrai pabaiga ir mūsų netrukus įvysianti ateitis yra tokia nyki... Esame žmonės, kurie nusprendė, kad reikia ką nors daryti, ieškoti ir aiškintis. Taip ir paaiškėjo, kad išeitis yra, tik ne Lietuvoje“, – kalbėjo pašnekovas.

Geros žinios iš Prancūzijos

L. Sadauskas pabrėžė, jog didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad Prancūzijos gydytojai prisiėmė visą atsakomybę už sūnaus sveikatą ir tėvams kartojo, kad padarys viską ir jį išgelbės. „Galbūt Lietuvoje gydytojai įbauginti, bet čia mums sakė, kad jokių garantijų neduos ir patys turime spręsti, ką daryti su sūnaus sveikata. Gydytojai Paryžiuje iš karto pasakė, kad viskas bus gerai. Po ne vienos operacijos ir reabilitacijos dabar tikrai viskas gerai“, – džiaugėsi dviejų vaikų tėvas.

Viską, ko reikėjo kraustantis, keturių asmenų šeima padarė per kiek mažiau nei mėnesį. Kadangi Teodoro jau laukė už motoriką, kvėpavimą ir judesius atsakingos smegenų dalies operacijos, vilniečiai nemąstė apie nieką kita, tik kaip kuo greičiau įsikurti ir pradėti gydymą.

Iš pradžių Prancūzijoje jiems reikėjo susirasti būstą. Tuo metu vilniečiai net nenumanė, kad tai padaryti šioje šalyje, ypač Paryžiuje, atvykėliams, kurie neturi nuolatinio darbo, bus daugiau nei sudėtinga.

„Čia nepaskambinsi nuomotojui, kurio telefoną radai skelbimuose. Paryžiuje viskas kitaip. Konkurencija yra didžiulė ir vieną butą apžiūri daugybė žmonių. Nuomotojai bijo įsileisti prastą nuomininką, kuris pridarys žalos ar bus nesukalbamas, nemokės pinigų, nenorės išsikraustyti, todėl saugodami jų teises prancūzai sukūrė sistemą.

Jei esi užsienietis su vaikais, neturi nuolatinio darbo, viskas atrodo neįmanoma. Viena iš būtinų sąlygų – turėti neterminuotą darbo sutartį. Niekas neturės teisės išmesti nuomininko su vaikais, o dar tais, kurie sunkiai serga. Taigi, į mus žiūrėjo kaip į potencialią problemą. Kai tik atvažiavome, per visą tą viešumą mus susirado už prancūzo ištekėjusi lietuvaitė. Jie turėjo butą Paryžiuje ir keletą savaičių jis buvo laisvas, todėl leido mums ten apsistoti“, – pasakojo L. Sadauskas.

Kaip sako Laurynas, vėliau jiems taip pat pasisekė, nes rado būstą, kuriame gyvena iki šiol. Jo savininkas pamatė lietuvių šeimą ir suprato, kad šiais žmonėmis galima pasitikėti. „Tai nebuvo tradicinis nuomotojas. Jam 72-eji ir šis žmogus kartu su savo japone žmona buvo apkeliavęs visą pasaulį. Turbūt dėl platesnių pažiūrų ir suprato, kad nepridarysime problemų ir mums galima patikėti savo butą.“

Pakeitė visą gyvenimą

Po kelių operacijų prasidėjo reabilitacija. Negana to, metus laiko Teodorui teko nešioti viso kūno korsetą. „Atrodė tarsi robotukas. Teodoras buvo visiškai statiškas. Net galvos negalėjo pasukti. Kai jis buvo gydomas, su žmona keisdavomės kas parą. Juk dėmesio reikėjo ir vyresnėlei dukrai. Buvo labai sudėtingas laikas“, – prisiminė berniuko tėtis.

Po kurio laiko šeima apsiprato su emigracija, pakeitė darbus ir gavo sveikatos draudimą Prancūzijoje. Tai palengvino jų kasdienes keliones į ligoninę. Įgiję naujas specialybes Laurynas ir Rūta Sadauskai išmoko gyventi pagal prancūziškas taisykles. Tiesa, priprasti prie naujo gyvenimo ritmo iš pradžių geriau sekėsi jųdviejų vaikams.

„Vaikai jau eina į prancūziškas mokyklas, o mes dirbame prancūziškus darbus. Per dvejus su puse metų daug kas nutiko ir toje Lietuvoje nelabai kas mūsų laukia.

Prancūzija yra šalis, kurioje integruotis gana sunku, ypač rytų europiečiams. Ir dėl kalbos, ir dėl kultūros, mentaliteto. Čia kalbu apie prancūzų auklėjimą, tai, kaip jie eina į mokyklą ir kokie socialiniai kodai galioja šioje šalyje“, – pasakojo lietuvis.

Sunkiausia buvo išmokti kalbą, kuri užsieniečiams sunkiai įkandama dėl tarties ir akcento. Pasak Lauryno, neretam užsieniečiui nepavyksta atsikratyti akcento kalbant prancūziškai ir po daugelio metų.

„Egzistuoja ir kiti kultūriniai dalykai. Pavyzdžiui, žymioji prancūzų biurokratija taip pat nėra mitas. Tai yra šalis, kur visos struktūros yra labai senos ir nebuvo sunaikintos karo ar okupacijos. Pas mus daug kas kūrėsi iš naujo, o ten taip ir liko netobulinama.

Prie daug ko reikėjo priprasti, daug ką perprasti. Vaikai jau gyvena prancūzišką gyvenimą, jiems gerokai lengviau. Juk dukrai buvo beveik 4 metai, o sūnui neseniai suėję 2 metai. Sūnus buvo dar tik pradėjęs tarti pirmuosius žodžius. Jam buvo metai ir 10 mėnesių, kai susirgo, taigi, išvažiavo pusiau sąmoningas. Įsivaizduoju, kad jam Prancūzija yra kaip namai, nes labai gerai integravosi. Kaip ir dukra, kuri prancūziškai kalba be akcento“, – sakė L. Sadauskas.

Tuo metu tėvams teko įrodyti, kad gali čia ir dirbti. Lietuvoje vadovaujamas pareigas ėjęs Laurynas, siekdamas įsidarbinti Prancūzijoje, patyrė nesėkmę. Dėl vadovo pareigų jo kandidatūra net nebuvo svarstoma, o bandydamas įsidarbinti į žemesnę poziciją išgirsdavo nuostabą, kodėl tokį gyvenimo aprašymą turintis žmogus to apskritai gali norėti. Taigi, norėdamas padidinti savo galimybes įsidarbinti įstojo į universitetą. Anot Prancūzijos lietuvio, prancūzai yra dideli formalistai, tad antpečiai ir pasiekimai jiems ypač svarbūs.

Įveikę visus sunkumus lietuviai sako jau galintys laisviau gyventi ir pamiršti praeities sunkumus, tačiau atsikvėpti neketina ir įveikę vieną gyvenimo etapą imasi naujų tikslų ir planų.