Istorijos

2020.08.01 20:39

Po 15 metų Norvegijoje tėvynę atranda iš naujo – persikelti į Lietuvą Auksei pasiūlė vyras norvegas

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.08.01 20:39

15 metų Norvegijoje praleidusi Auksė Jansen naują gyvenimo etapą pradeda Klaipėdoje. Nors į Lietuvą atvyko praleisti vasaros atostogų, netikėtai nusprendė pasilikti. Moteris juokiasi, kad tokią mintį pasiūlė net ne ji, o vyras norvegas. „Kaip neplanavau išvažiuoti gyventi į Norvegiją, lygiai taip pat dabar neplanavome persikelti į Lietuvą. Bet viskas taip susidėliojo. Vadinasi, taip ir turi būti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Palikti Lietuvos nenorėjo

Pirmą kartą į Norvegiją Auksė išvyko vos pradėjusi studijuoti tarptautinį verslą. Į nepažįstamą šalį padirbėti vasarą pašnekovė išsiruošė drauge su mama. Kaip pasakoja, tuo metu Norvegijoje gyveno jų giminaitė ir žadėjo pagelbėti ieškant darbo. „Sėdome į mašiną, prisikrovėme daiktų ir išvažiavome. Net nesiruošiau gyventi kitur negu Lietuvoje“, – portalui LRT.lt pasakoja Auksė.

Pirminis planas netrukus pasikeitė. Besibaigiant suplanuotam laikui Norvegijoje, sugedo Auksės ir jos mamos automobilis. Kaip pasakoja pašnekovė, papildomos išlaidos užlaikė, o netrukus mama susirado naują darbą ir nusprendė likti ilgiau.

„Aš grįžau į Lietuvą. Čia studijavau ir važiuodavau pas mamą tik vasarą. Vieną vasarą susipažinau su savo dabartiniu vyru Tomu. Pradėjome bendrauti, bet sakiau jam, kad važiuosiu atgal. Kai išvažiavau į Lietuvą, jis po kelių mėnesių atvažiavo paskui mane bandyti prikalbinti, kad vykčiau kartu į Norvegiją. Kažkaip jam pavyko“, – juokiasi lietuvė.

Tiesa, tuomet gyventi svečioje šalyje ji nenorėjo ir nežinia, ar būtų ryžusis, jei Norvegijoje nebūtų įsikūrusi jos mama. Auksė sako, kad prireikė bent pusmečio, kol iki galo suvokė, jog namai nuo šiol Norvegijoje, o ne Lietuvoje. Tačiau ir tada netapo lengviau.

„Sunkiausia buvo dėl kalbos, nes nieko nesupratau, su vyru bendravome angliškai. Buvo sunku ir dėl darbo, juk buvau tik studijas bebaigianti. Be to, pasiilgdavau lietuviško maisto, draugų. Gerai, kad mama buvo ten, bet vis tiek jaučiausi vieniša – nepažinojau jokio jaunimo, tik vyrą, kuris tuo metu buvo dar draugas, ir mamą“, – prisimena lietuvė.

Priprato ne prie visko

Iš pradžių pora gyveno maždaug už 40 minučių kelio nuo Oslo, tačiau vėliau persikėlė į šalies sostinę. Čia Auksė susirado darbą transporto srityje. Iššūkių netrūko: nors į darbą priėmę vadovai tikino, kad dėl kalbos barjero bėdų nebus, mat ji mokanti angliškai, jau pirmą dieną lietuvė suprato, kad kolegos norvegai angliškai nebendraus.

„Visi buvo susirinkę iš skirtingų Norvegijos vietų su skirtingais dialektais, tai suprasti buvo labai sunku, teko greitai persilaužti. Bet visi priėmė labai gražiai, buvo tikrai draugiški. Be to, viena kolegė buvo iš Latvijos, kita – iš Estijos, tai tapome draugėmis. Su jomis galėjau bendrauti angliškai“, – pasakoja Auksė.

Vėliau pora persikraustė toliau nuo miesto šurmulio ir įsikūrė name šalia fjordų. Nors gyvenimas Norvegijoje lietuvei klostėsi sėkmingai, ji pripažįsta, kad prie tam tikrų kultūrinių skirtumų priprasti taip ir nepavyko.

„Norvegija man patiko kaip šalis, ten graži gamta. Žmonės atrodo draugiški, besišypsantys, bet jie yra uždari, su jais gana sudėtinga susidraugauti. Aš esu labai bendraujanti, mėgstu kalbėtis, todėl visus tuos 15 metų man trūko bendravimo laisvės.

Ten turi šypsotis, nes taip rodai, kad esi prieinamas, su tavimi galima bendrauti. Tu šypsaisi, su visais sveikiniesi, jeigu tave kur nors pakviečia – ar darbe, ar į susitikimus darželyje, mokyklose, – privalai eiti.

Jei neateisi, nesupras, kas nutiko, kodėl tu neatėjai, gal tau nepatinka. Tokia kultūra. Man netiko tas priverstinis „turi, privalai“, – dėsto lietuvė.

Sprendimą priėmė per vakarą

Mintis bent trumpam palikti Norvegiją, anot Auksės, aplankė pernai ir gana spontaniškai. Ji pasakoja, kad darbe, kurį dirbo pastaruoju metu, persitempė – kadangi trūko žmonių, triūsdavo 7 dienas per savaitę. Galiausiai pervargusi ir supratusi, kad nemato savo šeimos, lietuvė nusprendė palikti darbovietę. Būtent tada ir kilo mintis leistis į kelionę.

„Pasakiau vyrui: dabar vaikai maži, turime galimybę ką nors nuveikti. Sugalvojome išnuomoti namą ir tiesiog išvažiuoti į kokią kitą šalį pagyventi. Per tris mėnesius susiruošėme, išnuomojome namą, susipakavome daiktus – keturi žmonės, keturi lagaminai – ir leidomės į kelią“, – prisimena pašnekovė.

Šeima nusprendė žiemą praleisti Rodo saloje, vėliau ketino vykti į Gruziją. Planuose buvo ir Lietuva, tačiau tik kaip atostogų kryptis vasarą. Vis dėlto COVID-19 pandemija privertė persvarstyti sumanymą.

„Jausmas, kad norisi gyventi kažkur, bet ne Norvegijoje, buvo daug metų, bet jis buvo pasąmonėje. Pasvarstydavome, pasižiūrėdavome – vienur brangu, kitur darbą sunku susirasti, ir mintys vis nuslysdavo į šoną.

Kai prasidėjo koronavirusas, įvyko perversmas. Svarstėme pasilikti ir Rodo saloje, žiūrinėjome būstus, klausinėjome apie mokyklas, domėjomės sveikatos sistema, bet nusprendėme, kad į Graikiją atvažiuosime atostogauti“, – pasakoja Auksė.

Vėliau teko atšaukti planus kurį laiką pagyventi Gruzijoje ir pasikeisti bilietų į Lietuvą datą. Auksė teigė planavusi gimtinėje pabūti iki vasaros pabaigos, o tada grįžti į Norvegiją.

Iš Kauno kilusi pašnekovė sako, kad vasaroti uostamiestyje nutarė dėl jūros. Be to, norėjo, kad pasirinkta vieta būtų nepažįstama tiek jai, tiek vyrui. Dabar, kai nusprendė pasilikti Lietuvoje, šį miestą šeima pasirinko ir gyvenimui.

„Daug metų mes atvykdavome į Lietuvą, bet tik trumpam – susitvarkydavome visokius reikalus, aplankydavome gimines ir išskrisdavome nieko nepamatę ir nepailsėję. Tai čia lyg pirmos mūsų atostogos Lietuvoje. Praėjus kelioms pirmoms savaitėms Tomas pasakė: žinai, per tiek metų Lietuva labai pasikeitė.

Žmonės, ekonomika, kultūrinis gyvenimas tikrai labai pasikeitė. Ir aš pagalvojau, kad iš tikrųjų. Einu gatvėmis, žvalgausi ir matau, kad žmonės daugiau šypsosi, yra labiau atsipalaidavę, nejusti tokio streso, bėgimo“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Auksė juokiasi, kad ne ji, o vyras pasiūlė pasilikti Lietuvoje. Kaip pasakoja, sprendimas buvo priimtas praktiškai per vakarą. „Vyras paprašė pasakyti, kokiuose puslapiuose galima rasti būsto pardavimo skelbimų. Pasižiūrėjo ir pasakė: pasižiūrėk, kokios kainos, kaip pigu, pirkime namą čia!

Aš pasakiau „gal“. Paskui pradėjau domėtis mokyklomis, darželiais, pasižiūrėjome ir kainas. Taip, įvedus eurą jos tikrai pakilo, bet yra įveikiamos, nėra gąsdinančios. Ėmiau domėtis ir darbo galimybėmis“, – dėsto pašnekovė.

Ji pasakoja, kad šeimos sumanymą palaikė ir Norvegijoje gyvenanti mama, draugai. Moteris pripažįsta – tokia reakcija ją nustebino.

„Maniau, kad reaguos skeptiškiau, bet jie man pritarė, sakė, kad jei turėtų galimybę, irgi grįžtų. Gera nesulaukti skeptiškos reakcijos, argumentų, kurie priverstų sudvejoti.

Ne, aš gavau palaikymą ir tai labai padėjo. Suvokiau, kad esu ne viena, kuri nori (grįžti – LRT), kurią kažkas traukia, kad ir kiti norėtų“, – pasakoja Auksė.

Nors palaikymo netrūko, pašnekovė prisimena, kad pradėjusi kalbėti apie namo Norvegijoje pardavimą pajuto nerimą. Supratusi, jog ten nebeturės namų, pradėjo svarstyti, ar pasiilgs draugų, Norvegijos gamtos, kalnų, netgi maisto.

„Vyras nuramino: jeigu nepatiks, jeigu sugalvosime, kad norime atgal ar kur nors kitur, parduosime namą čia ir važiuosime toliau“, – prisimena Auksė.

Tiesa, kurį laiką lietuvė jaudinosi ir dėl vyro. Nors būtent jis pasiūlė persikelti į Lietuvą, Auksė svarstė, kaip jam seksis priimti visas naujoves – naują šalį, miestą, kultūrą ir žmones. Netrukus įsitikino, kad pokyčius sutuoktinis vertina kaip naują galimybę.

„Mes nesijaučiame apriboti, neva įsikūrus vienoje vietoje pasaulis užsidaro ir daugiau galimybių nėra. Supratome, kad pasaulis yra didelis, galimybių yra labai daug ir tik nuo tavęs priklauso, kurias pasiimsi ir prie kokių norų eisi.

Mano vyras viską ragauja, visur eina. Pavyzdžiui, vienas vakare eina pasivaikščioti su šunimi. Kiekvieną kartą parėjęs sako, kad su kuo nors pasišnekėjo.

Paklausiu, kaip šnekėjosi, tai vienus kartus pasakoja, kad angliškai, kitais kartais sako, kad jo angliškai nesuprato, todėl ženklais parodęs. Jis priima viską su geru humoro jausmu, pozityviai. Čia norvegiškos kultūros pozityvus dalykas“, – juokiasi pašnekovė.

Šiandien Auksė sako, kad sprendimas pasilikti Lietuvoje yra tvirtas. Be to, čia patinka visai šeimai – ne tik vyrui, bet ir 4-erių sūnui bei 6-erių dukrai. Tiesa, jiems dar reikės išmokti lietuvių kalbos, mat šeima bendrauja norvegiškai.

„Mano mąstymas toks: vaikai yra maži, tai nėra taip, kad dėl jų negali daryti vieno ar kito dalyko. Jeigu tėvai yra laimingi, vaikai irgi laimingi. Kai kas sako: kaip vaikai? Kalbos neišmokei, o dabar į Lietuvą. Lietuviškai jų daug nemokiau, nes kraustytis į Lietuvą planų nebuvo.

O dabar jie jau puikiai mokosi, išeiname, kur yra vaikų, kur yra žmonių, jie žaidžia, bendrauja. Buvome bibliotekoje, pasiėmėme knygučių, sėdime vakarais, aš juos pamokau ir jie tikrai greit išmoks“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Prie naujovių pratinasi ir pati Auksė. Moteris pripažįsta – po 15 svetur praleistų metų jaučiasi atitolusi nuo gimtosios šalies, o vieninteliai pažįstami dalykai – kalba ir kultūra. Tačiau į netikėtus pokyčius pašnekovė žvelgia pozityviai ir sako norinti pažinti tėvynę iš naujo.

„Čia jaučiuosi kaip namie. Per 15 metų Norvegijoje to jausmo nepajutau – vis tiek buvau svetimoje šalyje. Ilgesys buvo, bet aš jo nesureikšmindavau. Tuo metu nežinojau, ko man trūko, o dabar suprantu.

Kitaip vertinti Lietuvą pradedi sugrįžęs, o ne tada, kai joje visą laiką gyveni. Kai atitolsti, kai truputį ją pamiršti, sugrįžti su kitokiomis mintimis, žiūri į ją kitaip, labiau įvertini. Atrodo, kad viskas netgi gražiau, įdomiau, skaniau“, – juokiasi Auksė.

Iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt

Taip pat skaitykite