Istorijos

2020.07.31 19:30

Kauniečių šeimos gyvenimą pakeitė mįslinga sūnaus alergija: ieškodami išeities išsikraustė į Ameriką

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.07.31 19:30

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kauniečių Arvydo ir Ramintos Urbonavičių šeimos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Pradėjusi verslą šeima džiaugėsi nauju gyvenimo etapu, tačiau netrukus gimęs sūnus Martynas pakeitė visus planus. Negana to, berniukui prasidėjo stipri alergija, todėl ieškodama ligos priežasčių šeima atsidūrė už Atlanto, kur šiandien ir gyvena. „Jau 25 metus mes Amerikoje, tačiau kasmet pagalvoju, ar yra kokių nors priežasčių likti ir negrįžti į Lietuvą. Atrodo, atėjo laikas, kai priežasčių neliko“, – LRT.lt kalbėjo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas A. Urbonavičius.

Netradicinė emigracijos priežastis

„Amerikoje aš jau vietinis. Čia esu nuo 1995 metų. Nevažiavau į Ameriką laimės ieškoti. Mano sūnus, būdamas vos trejų metų, turėjo sveikatos problemų ir, nors keletą metų bandėme jį gydyti Lietuvoje, sunkiai sekėsi tai daryti, tad turėjome vežti į Jungtines Amerikos Valstijas. Šis sprendimas pakeitė viską.

Jis buvo labai alergiškas ir ilgą laiką nieko nežinojome apie alergijos priežastį. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo tokios bazės kovai su alergija, o atgavus nepriklausomybę daugėjo ir maisto iš užsienio. Bandėme viską ir tiesiog nesupratome, kas sukelia alergines reakcijas.

Net ir Amerikoje dėl labai jauno amžiaus sūnui negalėjo atlikti kraujo tyrimų. Gydytojai tik patarė stebėti, jam vis davė skirtingo maisto“, – istorijos pradžią prisiminė pašnekovas.

Po dešimtmečio paieškų, koks alergenas sukelia alergines reakcijas, gydytojams Amerikoje pavyko atrasti, kad vaiką kankino stipri alergija pušims. Šiandien pasakodamas šią istoriją Arvydas juokiasi: ironiška, kad būtent pušys, kurių Lietuvoje taip gausu, privertė jų šeimą emigruoti net nežinant tikrosios priežasties.

Laikas, kai lietuvių šeima stengėsi įsikurti tuomet dar svetimoje šalyje, praėjo ir dabar į gimtinę jie grįžta kasmet. „Martynui tebuvo treji, kai išvykome gyventi į Ameriką. Ir nors jis gimė JAV, kai anksčiau jau buvome išvykę čia, vėliau grįžome į gimtinę ir neilgai trukus vėl kraustėmės. Tada jis turėjo vieną lagaminą drabužių ir dar vieną preparatų nuo alergijos. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Amerikoje gimė ir antras sūnus Lukas.

Išvykdami mąstėme kitaip ir naiviai atrodė, kad greitai pavyks rasti alergijos priežastį. Net nemanėme, kad Nebraskos valstija taps namais“, – sakė Amerikos lietuvis.

„Žinojau, kad tai baigsis“

Kauno politechnikos institutą baigęs A. Urbonavičius dešimtojo dešimtmečio pradžioje neteko galimybės dirbti, nes atėjus nepriklausomybei mašinų gamybos technologų tiesiog nebereikėjo. Uždarant gamyklas Arvydas savo žinių nebegalėjo niekur pritaikyti, todėl bandė verslauti. Deja, ši veikla nebuvo sėkminga.

„Bandžiau verslauti ir mačiau tą trapumą. Negalėčiau sakyti, kad man nesisekė, bet žinojau, kuo tai baigsis. Viskas aplink atrodė laikina. Emigruodamas nebėgau nuo finansinių problemų, bet atvykęs čia supratau, kad vis tiek reikės iš ko nors gyventi.

Pasisekė, kad kelyje sutikome gerų lietuvių, kurie padėjo. Pradėjau dirbti įmonėje, kuri užsiima baldų aptraukimu. Tai buvo nedidelė įmonė – šeimos verslas. Po truputį pradėjau dirbti ten ir po kelerių metų savininkė pasiūlė perimti vadovavimą, nes jos vyras susirgo Alzheimeriu, o ji norėjo būti kartu su juo. Nuo to laiko daugiau nei 10 metų turėjau savo baldų aptraukimo įmonę“, – pasakojo vyras.

Tačiau ir čia turimas verslas Arvydui ir Ramintai nežadėjo ramaus atokvėpio. Netrukus Amerikoje pagerėjo ekonominė situacija ir žmonės pradėjo pirkti naujus baldus, o ne aptraukti senuosius. Ramintai baigus interjero dizainerio specialybę lietuvių pora klientams pasiūlė būsto įrengimo paslaugas.

Dabar juodu rūpinasi visišku būsto įrengimu. Kol vyras vadovauja projektui, Raminta kuria interjerą. Tačiau net ir susikūrę gerovę ir užauginę du sūnus jie neketina nurimti ir likti svečioje šalyje. Sugrįžimą į Lietuvą Urbonavičių šeima vis dar vadina tikru svajonės išsipildymu.

„Kalbant apie emigraciją, sunkiausi buvo pirmieji dveji metai. Visada žinojome, kad kada nors ateityje į Lietuvą tikrai grįšime. Buvo sunku be draugų, šeimos, kitoje kultūroje ir svetimoje aplinkoje. Svetima atrodė viskas – pradedant maistu ir baigiant santykiais su žmonėmis, bendravimu.

Kartais pagalvoji, kad Lietuvoje apie vienus ar kitus dalykus gali kalbėtis ir gausi atsakymus, bet bendravimo kultūra kita. Amerikiečiai šypsosi, atrodo geranoriški, bet tas įgimtas šypsojimasis kartais tėra pagarba žmogui, nieko daugiau. Jis gali tau šypsotis, kalbėtis ir niekada neįžeis, bet apsisukęs pamirš vardą“, – samprotavo vyras.

Tarp Vilniaus ir Kauno

Vienu geriausių sprendimų pradėjus gyvenimą emigracijoje LRT.lt pašnekovas laiko tai, jog su žmona nusprendė neužsidaryti vietos lietuvių rate ir naują šalį bei jos kultūrą pažinti per vietos gyventojus.

Nebraskoje visuomet buvo gausi lietuvių bendruomenė, bet šios istorijos herojai bendravo ne tik su tautiečiais, o ir su amerikiečiais. Tai jiems padėjo greičiau perprasti vietos gyvenimą. Tad ir grįžę į Lietuvą visų ryšių su Amerika jie nenorėtų nutraukti. Ten liks ne tik jųdviejų vaikai, bet ir daug draugų.

„Pastaruoju metu keletą kartų grįžę savęs klausiame, kas mums trukdo sugrįžti į Lietuvą. Anksčiau, žinoma, reikėjo abu sūnus pastatyti ant kojų, jiems suteikti mokslus, pragyvenimo pradžią. Anksčiau tikrai nesinorėjo vaikų tampyti iš vieno krašto į kitą. Dabar, kai sūnūs suaugę, matome, kad vis mažiau priežasčių pasilikti Amerikoje.

Lukas, jaunėlis, kuriam 22 metai, save laiko Amerikos gyventoju. Nors iki kaulų smegenų yra lietuvis, sako tiesą, kad jo šalis yra Amerika, o mano – Lietuva. Martynas drąsiai sako, kad grįžtų į Lietuvą, ir mano vaikai nesikrato Lietuvos, bet, žinoma, negaliu jiems pasakyti, kur gyventi. Pasaulis yra tiek sumažėjęs, kad tas atstumas tikrai nėra problema“, – sakė A. Urbonavičius.

JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas pasakojo, kad kasmet grįždamas puoselėja viltį kartą parvykti be atgalinio bilieto. Interviu metu jis neslėpė susižavėjimo, kaip per 25 emigracijos metus pasikeitė gimtinė.

„Klausimo, ar grįšime, neliko. Liko tik vienas – ar į Vilnių, ar į Kauną atvyksime gyventi“, – su šypsena pokalbį baigė A. Urbonavičius.