Istorijos

2020.06.26 05:30

Iš Tadžikistano į gimtąjį Vilnių grįžęs Sigitas – apie milicijos reidus, bandymus atimti pasą ir kultūrinius skirtumus

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.06.26 05:30

Per pastaruosius 17 metų Sigitui Brazinskui teko gyventi ir dirbti septyniose skirtingose šalyse, o šiuos dvejus metus praleido Tadžikistane. Čia lietuviui teko susidurti su netikėtais milicijos vizitais, išsisukinėti nuo įtartinų pokalbių temų, kurių šioje šalyje liesti nevalia, ir prisijaukinti nepažįstamą kultūrą.

Išvyko su nerimu

Kaip pasakoja lietuvis, dirbantis tarptautinės plėtros konsultantu, jam dažnai tenka įgyvendinti įvairius projektus užsienyje, kurie gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų.

Toks gyvenimo būdas priimtinas ne kiekvienam, tačiau šį istorijos herojų galimybė ilgesnį laiką pasilikti kitoje šalyje džiugina. „Mane žavi projektinė veikla, kelionės, miestai, patirtis, nuolatinė kaita, įvairių kultūrų ir šalių žmonės“, – sako S. Brazinskas.

Į Tadžikistaną lietuvis buvo pakviestas prisidėti prie viešųjų finansų tobulinimo projekto ir dirbti viename iš Dušanbėje esančių universitetų. Pašnekovas pripažįsta, nerimo vykstant į šią šalį netrūko.

Nors iki tol teko ne kartą dirbti kitose Centrinės Azijos valstybėse, Tadžikistanas buvo visiškai nepažįstamas. Mažai ką apie ją žinojo, tad klausimų buvo gausybė – pradedant klimatu, baigiant maistu.

Kaip prisimena S. Brazinskas, atvykęs į Dušanbę, pirmas kelias naktis praleido viešbutyje – kol apžiūrėjo ir išsirinko butą nuomai. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad nuoma šiame mieste labai brangi – už mėnesį užsieniečiai moka apie 500 eurų ir daugiau, nors karjeros pradžioje jaunimo atlyginimas per mėnesį čia siekia vos 50–60 eurų.

Pirmame bute lietuvis pragyveno mėnesį. Kaip pasakoja, Tadžikistane dažni milicijos reidai, per kuriuos tikrinami gyventojai. Pagrindinės tokių reidų priežastys susijusios su saugumu ir mokesčių surinkimu.

Anot S. Brazinsko, ypač dažnai tikrinami namuose greta pagrindinių gatvių, pavyzdžiui, Rudaki prospekto, gyvenantys žmonės, mat būtent ta gatve važiuoja Tadžikistano prezidentas.

„Tam tikromis dienomis visi automobiliai būna pašalinami arba nutempiami, per garsiakalbį bet kuriuo paros metu nuolat kalba milicija. Į butus nuolat kas nors užsuka: tai milicija, tai mokesčių atstovas, tai renka pinigus už elektrą, tai už vandenį, tai valytoja, tai už bendrą buto ūkį, tik spėk mokėti. Ir visi skambina į duris“, – pasakoja pašnekovas.

Milicija norėjo atimti pasą

Lietuvis prisimena tokio reido patirtį. Vieną dieną, išgirdęs skambutį į duris, atidarė jas nė neįtardamas, kas jo laukia. Kaip prisimena, du milicijos pareigūnai, pamatę, kad buto gyventojas – ne vietinis, norėjo atimti pasą.

„Aš išsikviečiau savininką ir jis kažkaip su jais susitarė, bet tai buvo paskata skubiai persikelti. Buvo toks didelis stresas, kad dar kitą rytą veide mačiau jo pasekmes.

Vėliau sužinojau, kad geriausia durų neatidaryti. Be to, laukujos tokių daugiabučių durys – be spynų, atviros, o aš gyvenau antrame bute ir nuolat kas nors į duris paskambindavo. Kai ieškojau kito buto, pagrindinis reikalavimas buvo arba apsauga, arba kad butas būtų aukščiau“, – dėsto S. Brazinskas.

Anot lietuvio, kadangi Tadžikistanas nebuvo pirmoji Rytų šalis, kurioje teko dirbti, didesnis dėmesys užsieniečiams jam nebuvo naujiena. Pašnekovas taip pat patvirtino, kad šalyje vyrauja vado kultas, todėl negalima jo kritikuoti, negalima kalbėti apie korupciją, ekonomines ar kitas problemas. Nuo tokių temų, pažymi pašnekovas, jis iš karto atsiribodavo.

„Mieste daug kur ant pastatų yra dideli dabartinio šalies prezidento plakatai, jis vadinamas nacijos lyderiu, jo sūnus yra Dušanbės miesto meras. Prieš važiuodamas į Tadžikistaną pasidomėjau, kokių temų vengti, tarp jų buvo ir tema apie valdymą.

Pokalbiuose su vietiniais vengdavau ir jautrių temų apie ekonomiką, korupciją, spaudos laisvę, tam darė įtaką ir ilgalaikė asmeninė gyvenimo užsienyje patirtis, pažįstamų patarimai, kai kada įtarimą sukeldavo tai, kad vietiniai pradėdavo kalbą apie šalies valdymą“, – komentuoja lietuvis.

Nemalonūs sutapimai

Kaip pasakoja S. Brazinskas, teko pabūti ir nemaloniose situacijose, pavyzdžiui, ne kartą jautėsi sekamas. Praėjus vos kelioms savaitėms nuo atvykimo, gatvėje priėjo jaunas vaikinas ir pradėjo megzti pokalbį rusų kalba, po kelių savaičių, kai S. Brazinskas jau buvo persikėlęs į kitą butą, pasikartojo tas pats scenarijus.

„Netoli namų jis vėl prie manęs priėjo ir paklausė, kaip patekti į vieną iš miesto rajonų. Aš jam atsakiau, kad prieš dvi savaites to jau manęs klausėte, ir jis atstojo. Sutapimas? Nemanau.

Man tai buvo signalas. Tai, kas atsitiko kartą, gali daugiau nebeatsitikti, bet tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečią. Ir vėliau būdavo keistų sutapimų, užkalbindavo mieste, restorane, nuo tų užkalbinimų tekdavo atsiriboti.

Visa tai privertė mane susimąstyti, todėl ėmiau labiau atkreipti dėmesį į savo elgesį, saugumą, reikėdavo daugiau savikontrolės pokalbiuose, sekti pašnekovų reakciją“, – pasakoja pašnekovas.

Tadžikistanas, pabrėžia S. Brazinskas, priskiriamas prie besivystančių valstybių. Didelį įspūdį šios šalies sostinė lietuviui paliko dėl nuolatinių statybų. Seni pastatai griaunami ir vietoj jų statomi aukšti nauji namai.

Dušanbėje sunku išskirti miesto centrą ar senamiestį, mat visur vyrauja nauji statiniai. Kaip sako, atrodė, kad šalis ir miestai vejasi tai, ką būtų galėję pasiekti anksčiau.

Anot pašnekovo, įdomu tai, kad, nors jis pramoko tadžikų kalbos ir taip užsitarnavo pagarbą, galimybių šnekėtis su vietiniais buvo nedaug. Miesto centre į lietuvį kreipdavosi rusiškai, o jaunimas – angliškai, nes norėdavo tobulinti šią kalbą.

„Daug vaikų moka tik tadžikų kalbą, tad šalyje vis mažiau kas šneka rusiškai, bet dar ir nepakankamai plačiai šnekama angliškai“, – dėsto S. Brazinskas.

Lietuvis pabrėžia, kad, gyvenant svetimoje šalyje, svarbu prisitaikyti prie jos kultūros. Iš pradžių, ypač darbe, tai nebuvo taip paprasta – dėstytojai norėdavo bendrauti, todėl vis užsukdavo į kabinetą, o lietuvis norėdavo susikaupti darbui.

Tokiems pašnekesiams, anot lietuvio, tiesiog nebūdavo laiko, o rytiečiams labai svarbu bendrauti, tad, kaip sako pašnekovas, kilo grėsmė, kad nepavyks pasiekti iškeltų darbo tikslų.

„Man, įpratusiam prie skandinaviškos verslo kultūros, tai buvo iššūkis, nes sugadinti santykiai tiesiogiai pranašavo nesėkmę. Laviravau, greta dirbo kolega tadžikas, tad nukreipdavau į jį, išeidavau dirbti į biblioteką.

Nors ir ten už nugaros darbuotojos nuolat garsiai bendraudavo ir manęs klausinėdavo apie šeimą, rodydavo giminių nuotraukas“, – prisimena pašnekovas.

Begaliniai kultūriniai skirtumai

Be to, lietuvis rasdavo būtų, kaip kitaip susipažinti su vietos gyvenimu. Kol gyveno Dušanbėje, viename iš klubų žaidė stalo tenisą. Pasak S. Brazinsko, sportas suteikia puikią galimybę integruotis į šalies visuomenę.

Nors ir stengėsi nedaryti klaidų bei perprasti kultūrinius niuansus, ilgainiui lietuvis sako supratęs, kad kultūriniai skirtumai begaliniai. Prie kai kurių taip ir nepriprato.

„Kai į vieną vietinę kolegę po trijų savaičių darbo kreipiausi „tu“, gavau pastabą, kad priimta kreiptis tik „jūs“. Taip ir nepripratau prie tokios kultūros, kai pažįsti asmenį dvejus metus ir vis tiek tenka kreiptis „jūs“, – pavyzdį pateikia S. Brazinskas.

Pašnekovas sako negalėjęs priprasti ir prie tvarkos nesilaikymo stovint eilėje. Kaip pasakoja, neretai kas nors prieš jį užlįsdavo. Viena iš įstrigusių tadžikų kultūros tradicijų – didelė pagarba vyresniems. Taip pat nepatartina liestis prie moterų – bučiuotis sveikinantis, apsikabinti ar paduoti ranką.

Be to, S. Brazinskui įstrigo šioje šalyje jau daugybę metų gyvuojantis pasisveikinimas užsidedant ranką sau ant krūtinės. Tokiu gestu išreiškiama pagarba. „Mažas kelerių metų vaikas, sutiktas kažkur kalnuose, uždeda ranką sau ant krūtinės. Tačiau vyrai su vyrais labai glėbesčiuojasi ir pageidautina, kad susiliestų širdimis apsikabindami“, – subtilybes aiškina lietuvis.

Pašnekovui per dvejus gyvenimo Tadžikistane metus teko dalyvauti ir tadžikiškose vestuvėse. Kaip pasakoja, šalyje buvo įvesti tuoktuvių tvarkos apribojimai – dabar svečių gali būti ne daugiau kaip 150.

Be to, jaunavedžius gali lydėti tik iki keturių automobilių palyda, o pačios vestuvės trukti iki 3 valandų. Leidimas išduodamas likus kelioms dienoms iki šventės.

„Tikrinama, ar vestuvės atitinka keliamus reikalavimus, nes jas iškelti – labai brangus įvykis, daugeliui šeimų jos tapdavo ilgalaikių skolų našta. Mažų vestuvių kelti nepriimtina, nes šeima ir giminė čia būna plati.

Pati šventė kaip filmo kūrimas: operatoriai, bent dvi muzikantų grupės. Pačiam teko dalyvauti vestuvėse miesto restorane – salės gale sėdi jaunieji, jiems iš kairė sėdi moterys, iš dešinės – vyrai.

Bet šiose vestuvėse šoko tik vyrai. Vestuvių rytą organizuojami pusryčiai tiems, kurie nėra pakviesti į pagrindinę vestuvių dalį vakare“, – sako pašnekovas.

Kalbėdamas apie laiką, praleistą Tadžikistane, S. Brazinskas prisimena, kaip kito jo būsena. Iš pradžių, kaip ir kaskart atvykus į naują šalį, viskas atrodė įdomu, kartais kildavo minčių gal pasilikti Tadžikistane ilgesniam laikui.

Tačiau ilgainiui atsiradusi rutina išryškino ir kitą gyvenimo toli nuo namų pusę. Be to, visus dvejus metus lietuvio viešnagę lydėjo dažni apsinuodijimai maistu, peršalimai dėl kondicionierių bei vienišumas.

„Žinojau, kad vieną dieną grįšiu namo pas brangiausius žmones, tai man buvo be galo svarbu. Jei būčiau buvęs su šeima, vienišumo nebūčiau jutęs. O dveji metai pokalbių nuotoliniu būdu neatsveria tikrojo bendravimo,“ – komentuoja lietuvis.

Sužavėjo arbatos gėrimo kultūra

S. Brazinskas Tadžikistaną apibūdintų kaip nepelnytai nežinomą ir dar neatrastą šalį. Jį sužavėjo tiek gili istorija, tradicijos, tiek gamta, ypač kalnai, kurių pasiilgsta ir šiandien.

Kaip ir arbatos gėrimo kultūra. Pašnekovo teigimu, šioje šalyje svečiui arbatos visada pilama nedaug. Taip rodoma pagarba ir norima, kad arbata būtų karšta, o pokalbis vyktų ilgiau.

„Jei įpylė iki kraštų, vadinasi, esi nelaukiamas. Aš visada prašydavau, kad man įpiltų į puodelį „be pagarbos“, iki kraštų, tuo sukeldamas tadžikų nusistebėjimą.

Norėdavau atvėsusios arbatos – kol valgydavau plovą ar kitą patiekalą, ji atvėsdavo. Be to, pietums skirdavau apie pusvalandį, o su tikru arbatos gėrimu pietūs gali užsitęsti ir iki pusantros valandos“, – dėsto S. Brazinskas.

Sugrįžo prieš karantiną

Po dvejų metų, praleistų svečioje šalyje, lietuvis į tėvynę spėjo grįžti kovo 14 dieną, prieš pat paskelbiant karantiną. Pašnekovas sako dar ir šiandien susimąstantis, kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtų spėjęs išskristi ir pasaulinę pandemiją būtų tekę praleisti Tadžikistane. Nors Vilniuje jis dar tik kelis mėnesius, patikina jaučiantis polėkį.

„Nenorėjau iš Lietuvos išvykti visam laikui, bet man labai įdomu kurį laiką gyventi ir dirbti kitoje šalyje ir sugrįžti, parsivežti naujų idėjų, žinių, patirties, pasaulio suvokimo, prisidėti prie gyvenimo gerėjimo Lietuvoje. Man tai vertybė. Aišku, ir šeima sieja, Vilnius – gimtasis miestas, draugai, giminės čia, viskas sava“, – sako pašnekovas.

Jis patikina, kad, ilgesnį laiką nebuvęs gimtinėje, grįžęs pamatai ją kitomis akimis – akimirksniu išryškėja pažanga ir privalumai. „Pas mus geras interneto ryšys, gana aukštas skaitmenizacijos lygis, žmonės jaučia asmeninę atsakomybę, laikosi įsipareigojimų. Puiki gamta, vanduo. Gera, patikima ir prieinama medicina.

Mes galime keliauti po pasaulį, pas mus gera infrastruktūra, esame greta kitų turtingų ir konkurencingų rinkų. Mano gyvenimo inkaras liks Lietuva, o išvykimai ir grįžimai galbūt tęsis, bet tai priklausys nuo tolesnių galimybių ir bendros situacijos pasaulyje“, – sako S. Brazinskas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.