Istorijos

2020.06.21 17:20

Santuoka su žinomu plastikos chirurgu ir gyvenimas Stambule pakeitė lietuvės požiūrį į Turkiją

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.06.21 17:20

Svajūnė Gence pasakoja bene 10 metų gyvenusi klajokliškai, neprisirišdama prie vietos, tačiau pastaruosius ketverius metus namais ji vadina Stambulą. Skeptiškai į Turkiją žvelgusi lietuvė apsigyventi čia neplanavo, tačiau, atvykusi į tango festivalį Stambule, Svajūnė rado priežastį pasilikti. Pažintis su dabartiniu jos vyru Hakanu ne tik pakeitė moters gyvenimą, bet ir atskleidė kitokį Turkijos veidą.

Lietuvą paliko vos baigusi studijas

Kaip pasakoja Svajūnė, pirmą kartą gyventi į užsienį ji išvyko vos baigusi studijas Vilniuje. Mergina paprasčiausiai išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą į daugybę užsienio kompanijų įvairiose Europos šalyse.

Po kelių telefonu vykusių atrankos etapų lietuvė buvo vienos tarptautinės korporacijos pakviesta į darbo pokalbį Barselonoje. Svajūnė prisimena, kad jau tada išvyko prisikrovusi pilnus lagaminus lyg nujausdama, kad ją priims.

„Pradžia buvo smagi, turėjau šiek tiek santaupų, tėvų jau seniai neprašydavau finansinės paramos. Taigi, susimokėjau už lėktuvo bilietus, mėnesio nuomą už 8 kvadratinių metrų kambarį, nusipirkau mėnesinį metro bilietą ir telefono kortelę.

Liko mažiau nei 40 eurų mėnesiui, tad tą mėnesį gyvenau labai taupiai – valgydama ryžius su špinatais: labai sveika, o dar ir svorio numečiau“, – pirmuosius žingsnius užsienyje prisimena pašnekovė.

Apie Barselonos grožį, jaukias kavinukes ir kitas šio miesto detales lietuvė iki šiol kalba su nostalgija. Vėliau biuro aprangą ir aukštakulnius pakeitė bikinis bei saulės nušviesinti plaukai – Svajūnė kuriam laikui apsigyveno tarp banglentininkų ir jogos mylėtojų Kosta Rikoje. Kaip pasakoja, taip klajokliškai, neprisirišdama prie vietos, užsienyje ji praleido apie 10 metų.

„Visada norėjau pamatyti ir išbandyti kiek įmanoma daugiau. Kol neturi šeimos, vaikų, tokios atsakomybės, gali sau leisti gyvenime eksperimentuoti: viską mesti ir pradėti gyventi kitaip, nuo nulio.

Vieniems, kaip mano vyrui Hakanui, nuo vaikystės aišku, koks jų pašaukimas, o man visada viskas buvo labai įdomu. Kelionės ir gyvenimas skirtingose aplinkose buvo mano savęs pažinimo mokykla, kol pagaliau nusėdau čia, Stambule“, – mintimis dalijasi Svajūnė.

Turkijoje gyventi niekada nenorėjo

Tiesa, ji pripažįsta, kad Turkija nebuvo iš tų šalių, kuriose būtų troškusi gyventi. Kaip pati pasakoja, galbūt niekada nebūtų čia įsikūrusi, jei ne pažintis su dabartiniu vyru. Prieš septynerius metus jiedu netikėtai susitiko, kai Svajūnė atvyko į tango festivalį Stambule.

„Tai buvo visiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Kol atostogavau Stambule, matėmės kiekvieną dieną. Po to reikėjo priimti daugybę sprendimų, kaip viskas bus toliau: ką darysime su darbais, mano studijomis, gyvenimo būdu ir panašiai.

Poroms, kurias skiria atstumas, yra labai sunku. Teko išsiskirti, bet po penkerių metų vėl susitikome. Jau nieko nebuvo svarbiau, kaip tik būti kartu, todėl greitai susižadėjome, o po aštuonių mėnesių susituokėme. Tas ilgas išsiskyrimas buvo be galo skausmingas, tačiau dabar savo santykius dar labiau branginame“, – sako lietuvė.

Svajūnė džiaugiasi prisiminusi jųdviejų svajonių vestuves po santykiams tekusių išbandymų. Tiesa, pasak jos, Turkijoje vykusi šventė šios šalies mastais buvo palyginus nedidelė – pora pakvietė apie 200 svečių.

„Norėjau jaukių vestuvių istorinėje vietoje su magišku sodu, todėl su vyru pasistengėme sumažinti svečių sąrašą kiek įmanoma labiau. Tai darėme labai atsargiai, kadangi nepakviesti į vestuves Turkijoje gali pasirodyti nepagarba.

Muzika, kokteiliai, vakarienė, lempų girliandos ir ištobulintas pirmasis šokis… Surengėme savo svajonių šventę, nes juk visada galvoji, kad čia tas vienintelis kartas, todėl nieko negaili. Užtai liko nerealūs prisiminimai“, – sako lietuvė.

Dar viena vestuvių ceremonija įvyko ir Lietuvoje. „Esu visiška romantikė, todėl buvo nuostabu tekėti už to paties vyro du kartus“, – šypsosi Svajūnė.

Po pusmečio jau kalbėjo turkiškai

Pašnekovė prisimena – prieš jai atvykstant gyventi į Stambulą, jiedu su dabartiniu vyru rimtai apgalvojo visus žingsnius. Susikrauti lagaminus ir emigruoti, anot lietuvės, yra tik pradžia.

Juk reikia gauti leidimą gyventi, nuspręsti, ką dirbti, o kur dar daugybė kitų niuansų. Be to, ir pačios Svajūnės požiūris į Turkiją nebuvo itin pozityvus. Vis dėlto jį Stambulas pakeitė nepaprastai greitai.

„Bet vis tiek kaskart reikėjo teisintis aplinkiniams, kad Turkijoje galima gyventi ir kad mano vyras turkas nėra tas įkyrus pardavėjas, besikabinėjantis prie turisčių gatvėse.

Aišku, ir tėvams, ir artimiausiems draugams pradžioje buvo neramu. Artimųjų nuomonė pasikeitė, kai jie patys susipažino su Hakanu ir jo šeima, paskui apsilankė Stambule. Stereotipai yra toks paviršutiniškas dalykas ir griūva labai greitai“, – pažymi ji.

Pašnekovė sako, kad prireikė maždaug pusmečio, kol pradėjo dirbti. Nors kartais rankos nusvirdavo, abejoti, ar Turkija yra tinkama šalis gyventi, lietuvė sau neleidusi.

„Visur gali būti gera gyventi, tai priklauso tik nuo požiūrio ir įdėtų pastangų. Galbūt užsieniečiui norint mėgautis gyvenimu Stambule reikia kiek labiau pasistengti, tačiau viskas yra įmanoma. Visada buvau drąsi“, – patikina Svajūnė.

Kad į Turkiją dėl meilės atvykusi lietuvė išties stengėsi šioje šalyje pritapti, įrodo ir jos pasiryžimas išmokti kalbą. Ant jos, nemokant turkiškai, visavertiškai gyventi šioje šalyje būtų sunku, mat dauguma vietinių angliškai nekalba.

„Atsikrausčiusi į Stambulą, kasdien ėjau į kalbos kursus ir po pusės metų jau galėjau jaustis patogiai, tvarkydama reikalus savarankiškai“, – sako pašnekovė.

Netrukus ji pradėjo dirbti ir savo vyro, Turkijoje žinomo plastikos chirurgo, klinikoje. Įkūrusi tarptautinį skyrių bei agentūrą „Grožio kelionės“ pacientams iš Lietuvos, šiandien Svajūnė pasakoja turinti gausybę veiklų. Be to, neseniai šeima susilaukė ir pirmagimio, todėl laisvos minutės praktiškai nebūna.

„Dirbau ir visą nėštumo laikotarpį. Dieną, kai pagimdžiau, dar rūpinausi pacientų išrašymu iš ligoninės, o vakare jau rankose laikiau mūsų sūnų. Dabar sukuosi kaip voverė. Kai kūdikis miega, dirbu su užsienio pacientais“, – pasakoja lietuvė.

Po ketverių Stambule praleistų metų Svajūnė patikina – šį miestą įsimylėti galima keliantis per Bosforo sąsiaurį. Čia galima atrasti istorinių vietų, pažinti kultūrą. Pasak lietuvės, Stambulas yra labai įvairus, todėl gyventi jame – gera.

„Kai kurie Stambulo rajonai yra labai europietiški ir šiuo metu tampa ypač madingi, pavyzdžiui, Moda. Čia pilna jaukių kavinukių ir butikų, o vakarais visi suplūsta į barus“, – pasakoja ji.

Svajūnė atkreipia dėmesį, kad turkams nepaprastai svarbus socialinis gyvenimas. Jie dievina vakarieniauti didelėse kompanijose ir ypač mėgsta žuvies restoranus. „Taip pat yra dievinami turkiški pusryčiai savaitgaliais dideliame šeimos ar draugų rate.

Restoranuose dažniausiai reikia išankstinės rezervacijos arba pusryčių atvykti labai anksti ryte. Vaikelio gimimas, vestuvės ar kitos progos yra tikras žmonių susibūrimas. Pasveikinti gali ateiti lietuviams neįsivaizduojama masė žmonių“, – pasakoja lietuvė.

Anot jos, vienintelė problema, kuri šiek tiek erzina, yra tai, kad nėra standartų. Kaip pažymi Svajūnė, vienu atveju dokumentus norinčiam susitvarkyti žmogui viskas pavyks lengvai, o kitas gali būti siuntinėjamas nuo vienų durų prie kitų.

„Prekybininkai patys nusistato kainas. Sienoms perdažyti gali pasisamdyti dažytoją, kuris, pasirodo, niekada nebuvo to daręs. Botoksą gali leisti kardiologas ir panašiai. Skamba chaotiškai, tačiau, viską perpratus, galima išmokti atsirinkti“, – dėsto pašnekovė.

Savęs tradicine lietuvaite nelaiko

Apsipratusi prie gyvenimo Turkijoje, Svajūnė teigia nepamirštanti ir Lietuvos. Tiesa, kaip pati sako, savęs nepavadintų tradicine lietuvaite. Lietuviški patiekalai, pavyzdžiui, balta mišrainė, ant stalo atsiduria rečiau nei itališkas ar tailandietiškas maistas.

Tačiau ji nepamiršta lietuviškų švenčių, jas švenčia drauge su vyru ir draugais. O dar daugiau lietuviškumo kasdienybei, anot pašnekovės, suteikė sūnaus gimimas.

„Pasakos, lopšinės ir žaidimai yra iš mano vaikystės, lietuviški. Iš nuogirdų vyras taip pat po truputį mokosi lietuvių kalbos. Visada galvojau, kad kalba yra pati svarbiausia kultūros ir kiekvieno identiteto dalis. Manau, kad neapleisti savo kalbos yra didžiausia pagarbos savo tėvynei išraiška“, – mintimis dalijasi Svajūnė.

Be to, pašnekovė džiaugiasi ir darbu su pacientais iš Lietuvos, ryšiu su Stambule esančia lietuvių bendruomene. Ji tikina skaitanti lietuvišką spaudą, kad visada žinotų, kas vyksta gimtinėje.

„Aišku, kartais užplūsta Vilniaus ilgesys, pagalvoju, kaip būtų nuostabu dabar gerti kavą sostinės senamiestyje. Vilnius yra mano svajonių miestas, tačiau namai yra ten, kur šeima, šiuo metu – Stambule“, – sako lietuvė.

Taip pat skaitykite