Istorijos

2020.06.16 13:14

Euforija, vienišumo jausmas ir iširusi šeima: Rasa papasakojo, ką patyrė emigracijoje ir kas paskatino sugrįžti

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.06.16 13:14

Trys. Tiek bandymų prireikė Rasai Ragelskienei, kad ji sugrįžtų iš emigracijos. Pirmuosius kartus laimės Lietuvoje neradusi ir išvykusi atgal, šiandien klaipėdietė džiaugiasi gyvenimu tėvynėje. Tiesa, gimtąją Klaipėdą ji išmainė į Saugų kaimą, čia turi nuosavą ūkį. „Pasikeitė mano požiūris į tėvynę. Kažkada, kai buvau tik 20-ies, ji mane varžė. Tačiau dabar, kai man jau 37-eri, – ji yra saugus uostas, kuriame jautiesi savas“, – portalui LRT.lt teigia pašnekovė.

Išvyko į braškių ūkį

Pirmą kartą Rasa iš Lietuvos išvyko prieš 17 metų. Tuomet ji buvo vos pirmą kineziterapijos kursą Klaipėdoje pabaigusi studentė. Kaip pati sako, mokytis buvo įdomu, o ir sekėsi gerai, tačiau norėjosi daugiau. Ne tik užsidirbti, bet ir pamatyti pasaulio. Sulaukusi tėvų palaikymo, kartu su tuometiniu draugu Rasa susirado darbą Anglijos braškių ūkyje.

„Man labai patiko, buvau euforijoje, o mano draugui nelabai. Aišku, gal man kiek labiau pasisekė, nes mokėjau anglų, rusų kalbą, turėjau teises ir atitikau draudimo reikalavimus – man buvo sukakę 20 metų.

Labai greitai gavau vairuoti krovininę mašiną su braškėmis, tekdavo vairuoti ir krautuvą, o draugas rinko braškes. Aš ir daugiau užsidirbdavau, tad jaučiausi puikiai, lyg aukso gyslą radusi“, – prisimena lietuvė.

Vis dėlto netrukus euforija išblėso. Rasa ir tuometinis vaikinas dar Anglijoje pasuko skirtingais keliais, be to, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos nare, todėl su studentiška viza dirbti atvykusiai lietuvei galiausiai atėjo laikas grįžti į tėvynę. Tiesa, tąkart ji parvyko tik todėl, kad neturėjo kitos išeities. O sugrįžus ištiko kultūrinis šokas.

„Visai nenorėjau čia būti, viskas erzino – pikti ir susiraukę žmonės, tas amžinas nepriteklius visur, siauras mąstymas. Viskas atrodė atsilikę, veikė labai neigiamai, tad vos ištempiau iki pavasario. Parašiau į tą pačią fermą prašydama darbo ir jie sutiko“, – dėsto lietuvė.

Taip Rasa antrą sykį paliko gimtinę. Kaip pasakoja, braškyne ji plušėdavo po 12–17 valandų, nes norėjo užsidirbti kuo daugiau, kad galėtų ieškoti geresnio darbo. Netrukus susipažino su būsimu vyru Dariumi, braškyną išmainė į darbą gėlyne, o po metų nusprendė palikti nedidelį kurortinį Limingtono miestelį ir patraukė į Plimutą.

„Visas turtas tilpo į du nedidelius automobilius. Plimutas – pajūrio miestas ir man kvepėjo Klaipėda. Ėmiau pasiilgti namų. Dar nelabai stipriai, bet kaskart pakalbėjus su tėvais labai traukdavo“, – prisimena pašnekovė.

Prabėgus metams, ji ryžosi antram sugrįžimui į tėvynę. Anot Rasos, tokiam žingsniui paskatino jos tėtis, pasiūlęs darbą savo medienos įmonėje. „Lietuvoje buvo sunku. Gal lūkesčiai buvo per dideli, bet išbuvome kiek daugiau nei pusmetį.

Susituokėme ir 2006 metais sugrįžome į Jungtinę Karalystę, į tą patį miestą. Vyras dirbo statybose, aš parduotuvėje – sunku nebuvo ir pinigai taupėsi, susilaukėme dukrytės Emos“, – sako lietuvė.

Tačiau ir Plimute laimės pakako tik kuriam laikui. Gimus vaikui, Rasą užplūdo vienišumo jausmas, nuolatinis tėvų bei kitų artimųjų, gyvenančių Lietuvoje, ilgesys. Tiesa, į kalbas apie grįžimą, anot pašnekovės, jos vyras nesileido. Vis primindavo pirmąjį bandymą įsitvirtinti tėvynėje ir laikėsi nuomonės, jog dar kartą bandyti neverta.

Nepaisant to, kad Jungtinė Karalystė, kaip šalis, pašnekovei patiko, nuotaika darėsi vis depresyvesnė. Galiausiai pašlijo santykiai su vyru, Rasai atrodė, kad ji egzistuoja tik dėl dukters.

„Ėmė kamuoti mintys, kad vieną dieną sulauksiu skambučio, jog nebėra tėčio ar mamos, o aš būsiu toli ir nepraleidusi su jais pakankamai laiko – nespėjusi pabendrauti, iš jų pasimokyti. Tai mane ėdė.

Išgyvenau ir dėl to, kad mano dukra auga ir renkasi kalbėti angliškai, o ne lietuviškai. Mes namie visada kalbėjome lietuviškai, tačiau darželis jai darė didelę įtaką“, – prisimena lietuvė.

Esminis lūžis įvyko tada, kai 2011 metų gruodį jų aplankyti atvyko Rasos mama. Pašnekovė pasakoja, kad, matydamas jos būseną, vyras tuomet pasiūlė kartu su mama grįžti į Lietuvą atostogų. Paklausiusi patarimo, Rasa kartu su dukra išvyko į gimtinę. Tiesa, daugiau į Angliją nebegrįžo.

„Man tai buvo lyg išsigelbėjimas iš skęstančio laivo, jaučiau tėvų palaikymą. Vyras manė, kad man tai padės, taip ir buvo, tačiau ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Nors iš pradžių nenorėjo manęs paleisti, jau po kelių mėnesių sutiko skirtis. Matyt, suprato, kad jam be manęs bus lengviau“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Sugrįžusi į gimtąją Klaipėdą, Rasa prisijungė prie ūkininkauti pradėjusio tėčio. Ji įstojo į agronomijos specialybę ir po metų su dukra persikėlė gyventi į Saugų kaimą. Kaip pasakoja, savijauta buvo puiki, bet kokios depresijos apraiškos dingo, gyvenimas sparčiai lėkė, o ji jautėsi nepaprastai laiminga būdama tarp savų žmonių.

Pasak Rasos, šį kartą Lietuvoje ji nejautė jokio nusivylimo, nes pati sugrįžo nusiteikusi kitaip, nepuoselėjo lūkesčių, kad žmonės turi elgtis ir bendrauti taip, kaip Anglijoje.

„Keičiau pasaulį pradėdama nuo savęs. Draugiškai elgiausi keliuose, gatvėje, parduotuvėse, bendraudama valstybinėse įstaigose ir pastebėjau, kad jei pirma pradėdavau mandagiai, su šypsena bendrauti, žmonių nuotaika greit pasikeisdavo ir jie imdavo atsakyti tuo pačiu – jau po kelių minučių tapdavo draugiški ir paslaugūs“, – pažymi Rasa.

Prabėgus 8-eriems metams nuo sugrįžimo, pašnekovė patikina, jog tebesijaučia laiminga. Čia ji sutiko antrąjį vyrą, susilaukė dvynių berniukų ir sėkmingai plėtoja ekologinį ūkį. Pasak klaipėdietės, būtent agronomijos studijos padėjo išplėsti suvokimą apie Lietuvą ir jos padėtį.

„Šiuo metu ūkininkaudama savame ūkyje jaučiu, jog prisidedu prie Lietuvos gerovės. Gal tik mažu procentu, bet prisidedu. Pasikeitė mano požiūris į tėvynę. Kažkada, kai buvau tik 20-ies, ji mane varžė, buvo lyg spąstai, iš kurių norėjosi pabėgti. Tačiau dabar, kai man jau 37-eri, – ji yra saugus uostas, kuriame jautiesi savas“, – teigia Rasa.

Dabar išvykti jai nebesinori – pakanka kelionių, jos užpildo troškimą pamatyti pasaulio. Ir nors savo ateitį ji mato Lietuvoje, Rasa įsitikinusi, jog gyvenimas svetur suteikia vertingos patirties. „Dukrą mokau, kad reikia pakeliauti, pagyventi kitur, pamatyti, kaip pasaulyje būna, kad galėtum tinkamai viską įvertinti.

Tam reikalinga perspektyva. Dukros ir berniukų niekada nestabdysiu, jei norės išvykti. Žinau, kad čia jų namai, ir kai ateis laikas, jie grįš“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.