Istorijos

2020.05.28 05:30

Prieš dvejus metus iš užsienio parvykusi Agnė – apie atradimus Azijoje ir pažintį su garsiais dizaineriais

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.05.28 05:30

Agnės Valaitytės, arba, kaip ji pati prisistato, Agnės Vei, emigracijos istorijoje įrašytos Italijos, Malaizijos bei Kinijos kryptys. Prieš dvejus metus į gimtąjį Vilnių drauge su vyru grįžusi dizainerė pripažįsta, kad kol kas Lietuvoje tebeieško savo vietos, o kraštai, kuriuose gyveno anksčiau, visam laikui paliko pėdsaką. „Sakoma, kad kai tu pagyveni kitose šalyse, turi jau nebe vieną širdį. Ji lieka visur, kur gyvenai. Tai aš turiu keturias širdis“, – patikina pašnekovė.

Mintis išvykti sustiprino ekonominė krizė

Vilniaus dailės akademijoje baigusi magistro studijas ir įgijusi kostiumo dizainerės specialybę, iki sprendimo vykti į užsienį Agnė dirbo dėstytoja Vilniaus dizaino kolegijoje, taip pat laisvai samdoma drabužių dizainere Lietuvos įmonėse.

Noras pagyventi užsienyje, kaip pasakoja, kilo po tarptautinio konkurso Vokietijoje. Tokias mintis netrukus sustiprino ir 2009-ųjų ekonominė krizė – pašnekovė pastebėjo, kad darbų ir projektų mažėja.

Kadangi laisvalaikiu mokėsi italų kalbos ir turėjo santaupų, Agnė išvyko į Milaną. Paatostogauti ir paieškoti kūrybinio įkvėpimo. Tiesa, po pusmečio pasuko atgal į Lietuvą. „Ten savęs neatradau, tačiau išmokau kalbą, susiradau draugų, įgijau neįkainojamos patirties“, – portalui LRT.lt sako dizainerė.

Nors sugrįžusi sėkmingai įsidarbino Vilniuje, Agnės mintys apie išvykimą neapleido. Galiausiai ji nusprendė išmėginti laimę ir dalyvauti konkurse dėl galimybės dėstyti Azijoje, didžiausiame dizaino mokyklų tinkle „Raffles Education Corporation“.

Laimėjusi ir išklausiusi savaitės mokymus Singapūre, lietuvė išvyko dirbti dėstytoja į Kvala Lumpūrą Malaizijoje. Kartu su ja į kitą pasaulio kraštą leidosi ir tuometinis jos gyvenimo draugas, dabar jau vyras – Marius.

„Iššūkių išties buvo daug. Pavyzdžiui, jau pirmąjį savaitgalį Kvala Lumpūre pro mus pralėkęs motoroleris nuvažiavo kartu su Mariaus pasu, telefonu, mūsų pinigais...

Rodos, pradžioje sunku buvo viskas: karštis, egzotiškas maistas, vietinis mentalitetas ir taisyklės, tautų, spalvų gausa ir panašiai. Tačiau po kiek laiko įvyko lūžis ir visi sunkumai atsitraukė“, – pasakoja pašnekovė.

Susipažino su garsiais dizaineriais

Maždaug po pusmečio nuo atvykimo darbą dizaino ir animacijos mokykloje susirado ir Agnės vyras, tad porai Malaizijoje gyvenimas klostėsi sėkmingai. Lietuvė patikina, jog, dirbant mados ir dizaino srityje, kasdienybė buvo nepaprastai spalvinga ir įdomi.

Lietuvė drauge su studentais lankėsi Honkonge, Singapūre, Tailande, ten vykdavo ieškoti audinių kolekcijoms, dalyvauti seminaruose bei parodose. Kartais jai tekdavo vykti į egzotišką Penango salą, ten mokyklose vesdavo mokymus būsimiems studentams.

Be to, dalyvaudama įvairiuose mados pristatymuose, Agnė turėjo progą susipažinti ir su visame pasaulyje garsiais dizaineriais. Pavyzdžiui, Jimmy Choo, kurio batelius pamėgusios Holivudo žvaigždės, ar Zandra Rhodes, kūrusia drabužius tokioms įžymybėms kaip princesė Diana ar Freddie Mercury.

„Jie labai paprasti, draugiški ir be proto šilti žmonės. Visada šypsosi. Jokio susireikšminimo ir arogancijos“, – tikina lietuvė.

Ji taip pat vardina jaunuosius mados dizainerius, iš kurių didžioji dalis buvo Agnės studentai: Joe Chia, Silas Liew, Harvee Kok, Kittie Yiyi, Evelyn Chia, Justinas Chew.

Dar daugiau Azijos

Lietuvė pažymi, kad Malaizijoje gyvena daugybė tautų, daugiausia malajų, indų ir kitų. Norint sėkmingai įsijausti į kasdienybę šioje šalyje reikia pažinti kiekvieną joje gyvenančią kultūrą ir žinoti net subtiliausius niuansus.

„Pavyzdžiui, malajai yra musulmonai, jie nepakenčia šunų, nes tai religiškai susiję su velniu. Eidamas į gimtadienį nepadovanosi vaikui pliušinio šuniuko. Ilgainiui, kai vietiniai tampa tavo draugais, tu pradedi nebematyti rasės, kartais pasimiršti dėl papročių“, – dėsto Agnė.

Anot pašnekovės, gyvenant Malaizijoje ją pavergė azijietiška virtuvė. Pradedant nuo maisto įvairovės, skonių, kvapų ir spalvų, baigiant azijiečių meile maistui. Lietuvė aiškina, kad kartais šioje šalyje patiekalai ruošiami net su šokiais ar tam tikrais ritualais.

„Jie net sveikinasi ne „Labas, kaip tu?“, o „Labas, ar tu pavalgęs?“ Jei atsakai „taip“, vadinasi, viskas tau gerai, o jei „ne“, tai labai susirūpina, pradeda klausinėti kodėl, siūlo kartu nueiti pavalgyti. Labai keista“, – sako Agnė.

Prabėgus dvejiems įspūdžių kupiniems metams ir pasibaigus lietuvės darbo kontraktui, ji nusprendė jo nebetęsti, nors sulaukė pasiūlymo vykti dėstyti į Singapūrą. Agnės vyras dar turėjo darbinių įsipareigojimų Malaizijoje, tad į Lietuvą ji grįžo viena.

„Man reikėjo išgirsti save. Prieš važiuojant į Aziją, mano gyvenime dėstymo buvo gal tik 20 proc., o per tuos dvejus metus – visas 100 proc. Pasiilgau dizaino, kūrybos ir buvo akimirka, kai suvokiau, jog būti tik dėstytoja nenoriu“, – tokį sprendimą paaiškina lietuvė.

Išvažinėjusi Vilniaus centrą ir senamiestį dviračiu, parašiusi šmaikščią novelę „Vilniaus Nuobodu“ pašnekovė suprato, kad grįžti namo dar ne laikas. Per du mėnesius, kaip pati sako, prisotino savo ilgesį ir pajuto kelionių bei pažinimo troškimą.

„Po Azijos patirčių Lietuva pasirodė dar mažesnė. Sakoma, kad kai tu pagyveni kitose šalyse, turi jau nebe vieną širdį. Ji lieka visur, kur gyvenai. Tai aš turiu keturias širdis“, – mintimis dalijasi dizainerė.

Taip sutapo, kad Agnei net nebereikėjo sukti galvos, į kurį pasaulio kraštą vykti šįkart, mat, likus savaitei iki darbo Malaizijoje pabaigos, jos vyras gavo pasiūlymą dirbti Pekine. Taip prasidėjo dveji naujų potyrių metai.

Nuo dėstymo atsitraukusi lietuvė čia daugiau dėmesio skyrė kūrybai bei kelionėms. Kaip pasakoja, jai nepaprastą įspūdį paliko senjorų subkultūra. „Jie vakarais šoka tango, šoka su kaspinais, žaidžia stalo žaidimus, vaikšto su kanarėlėmis narveliuose, daug sportuoja ir yra tokie fit (geros formos – LRT). Tik gaila tą grožį matyti paskendusį smoge“, – sako Agnė.

Pašnekovė pažymi Kinijoje mačiusi ir nepaprastai gražių architektūros, dizaino, meno sprendimų. Pekiną ji apibūdina kaip meno, o Šanchajų – kaip mados, reklamos ir komercijos miestą.

Vis dėlto po dvejų metų lietuvių porai minčių pasilikti šioje šalyje nekilo – juos atgal viliojo Malaizija. „Kad ir kokia įspūdinga būtų moderni, tradicinė ar ateities Kinija, pagrindinė priežastis iš jos išvykti buvo užterštumas“, – paaiškina Agnė.

O štai nuvykus į Kvala Lumpūrą jausmas buvo tarsi sugrįžus namo, patikina dizainerė. Laukė visus metus besitęsianti vasara, maisto įvairovė, spalvos, mieli ir šilti žmonės bei jų šypsenos.

„Pasiilgau ir kolegų, darbo, dėstymo. Grįžau dėstyti į savo koledžą. Pasirašiau kontraktą dar dvejiems metams, o tada pratęsiau dar dvejiems“, – pasakoja pašnekovė.

Čia ji parašė ir autobiografinę knygą „Paliesti Marsą“, kurioje pasidalijo savo apmąstymais, patirtimis bei gyvenimo filosofija.

Kalbėdama apie tą gyvenimo laikotarpį ir sprendimą vykti į Lietuvą, Agnė prisimena mintį, kurią perskaitė viename Honkongo dangoraižyje: „Žmogus iškeliauja į pasaulį pažinti savęs, bet galiausiai grįžta namo ir ten save atranda.“

Ji tikina, kad sprendimas vykti į gimtinę atėjo natūraliai. „Kai tu gyveni beveik dešimtmetį kažkur, ateina laikas apsispręsti, kur nori kurtis, kur nori „statyti namą ir sodinti sakurą“. Galiausiai, pasiilgom tėvų, artimųjų, draugų. Visgi 10 000 km nuo namų yra toli“, – sako pašnekovė.

„Lengva nėra, bet širdis dainuoja“

Vis dėlto Agnė pripažįsta, kad sugrįžimas nebuvo toks, kokį planavo. Dėstytoja norėjusi dirbti pašnekovė galiausiai šios idėjos atsisakė, nors keli pasiūlymai buvo.

„Jie man pasirodė labai kreivi ir be garantijų – samdymas tik semestrui, atsisakymas tavęs vasaros metu, valandinis atlyginimas, kuris net nesiekia pusės minimumo. Baisu. O galvojau, kad galėjau būti naudinga, juk dėsčiau pagal Australijos, Singapūro programas, Marius dėstė pagal britų ir panašiai.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, – dar labiau susikoncentravau į savo kūrybą. Lengva nėra, bet širdis dainuoja. Tad esu labai dėkinga visiems gyvenimo ne“, – patikina pašnekovė.

Šiandien moteris rašo savo tinklaraštį, fotografuoja, kuria dizaino produktus ir turi savo elektroninę parduotuvę. „Noriu dirbti iš Vilniaus į pasaulį“, – šypsosi Agnė.

Tačiau prieš dvejus metus į gimtinę sugrįžusi pašnekovė dar nesijaučia kaip reikiant įsijautusi į gyvenimą Lietuvoje. Sako, kad vos parvykus į gimtąjį Vilnių lydėjo jausmas, tarsi būtų atsidūrusi naujoje šalyje. Tik šįkart be kontraktų ir garantijų. Teko nuo nulio susidėlioti kasdienybės elementus – atrasti, kur apsipirkti, pavalgyti, apsikirpti.

„Girdėjau tokią mintį, kad jei dešimtmetį praleidi kažkur, tai visiškai sugrįžti ir įsikurti prireikia trejų metų. Tai, manau, yra tiesa, nes dar kuriamės ir ieškom savo vietos. Lietuva – kitokia. Matosi, kad žmonės keliauja, yra smalsūs, atveža čia idėjų ir kuria verslus“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Tiesa, mąstydama apie gyvenimą užsienyje ji dar nededa taško. Pripažįsta, kad, sulaukus pasiūlymo su visomis garantijomis, nusipirkti bilietus, susikrauti lagaminus ir leistis į dar vieną nuotykį labai paprasta. „Norėtume likti Lietuvoje, bet tai parodys laikas“, – apie planus kalba Agnė.

Iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt