Istorijos

2020.05.17 08:58

Lietuvių kalba jauną maskvietę paskatino domėtis tremtinių palikuonimis Rusijoje

Liana Binkauskienė, LRT.lt2020.05.17 08:58

Jurgio Baltrušaičio namai Maskvoje atviri visiems puoselėjantiems lietuvybę ar norintiems prisiliesti prie lietuvių kultūros maskviečiams. Šiuose namuose vykusioje  šeštadieninėje mokyklėlėje sutikusi Laurą Ascaturian net neįtariau, kad ši jauna, lietuviškai kalbanti mergina neturi jokių lietuviškų šaknų. Lietuvių kalbos ji mokėsi savarankiškai, vėliau studijavo, o dabar rašo magistro darbą, kuriame tyrinėja Lietuvos tremtinių palikuonių, gyvenančių Sibire, identiškumą.

Lietuvių kalbą atrado atsitiktinai

Lietuva Lauros gyvenime atsirado dar vaikystėje. Jos mama – rusė, turinti finougriškų šaknų, mat Lauros senelis, mamos tėvas, yra erzių tautybės. Tai etninė mordvių grupė, viena iš Volgos finų tautos mordvių subetnosų.

Erzių etninė grupė plačiausiai paplitusi Mordovijos Respublikos rytuose, Mokšos, Suros, Volgos ir Belajos upių baseine, jų kalba priklauso finougrų kalbų grupei. Mamos protėvis buvo išbuožintas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, jis su šeima įsikūrė Maskvos srities šiaurėje, kur ir gimė Lauros mama. Merginos tėvas – armėnas, dar vaikystėje iš Kalnų Karabacho su tėvais persikėlęs gyventi į Maskvą.

Į draugystę su lietuvių kalba Laurą vedė, kaip ji pati sako, atsitiktinumų virtinė. Susidomėjimo grūdą gintaro krašto kalba Laurai pasėjo mama – pasirodo, viena iš mamos vaikystėje mėgstamiausių pasakų buvo „Jūratė ir Kastytis“.

Lietuvą Laura pirmą kartą pamatė baigusi mokyklą. Viešnagė atsitiktinai sutapo su Baltijos kelio 25-mečiu, tai buvo 2014 metai, rugpjūtis. Patirti įspūdžiai ją sužavėjo. „Aš žinojau, kad Baltijos šalyse buvo tokia taiki akcija, bet nežinojau ir net neįsivaizdavau šios akcijos detalių, jos didybės ir masto.

Kai pirmą kartą buvau Lietuvoje, mane užkalbino lietuviškai, o aš atsakiau standartine išmokta fraze „aš nekalbu lietuviškai“, manimi nepatikėjo“, – juokiasi Laura. „Tai buvo dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau draugauti su lietuvių kalba“, – sako Laura.

Poezijos vakarai Maskvoje – kazachiškai ir lietuviškai

Sužinojusi, kad Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kuriame ji studijuoja, yra galimybė mokytis lietuvių kalbos, ji perėjo į Tarptautinių santykių fakultetą. „Dekanate tvirtinau, kad aš gerai kalbu lietuviškai, bet iš tikrųjų mokėjau tik tris frazes: „laba diena“, „ačiū“ ir „aš nekalbu lietuviškai“, – juokiasi Laura.

L. Ascaturian Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete studijavo lietuvių kalbą, tarptautinius santykius ir užsienio regionines studijas. Dabar ji – aukštosios ekonomikos mokyklos magistrantė, studijuoja kalbos politiką ir rašo magistro darbą apie lietuvių tremtinių palikuonis, gyvenančius Rusijoje.

Lietuvių kalbos studijos truko trejus metus. Ypač šiltai Laura prisimena dėstytoją Igorį Tulčinskį. Tačiau magistrantūroje lietuvių kalbos paskaitų nėra, mergina pripažįsta, kad jai trūksta praktikos.

„Lietuvių kalba labai melodinga ir minkšta. Sunkiausia man – dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai. Bet aš manau, man, kaip rusakalbei, šią kalbą lengviau studijuoti, negu, pavyzdžiui, anglakalbiams. Rusų ir lietuvių kalbos turi labai daug bendrumų, slavistams ir rusistams rekomenduojama nors pagrindus lietuvių kalbos išmokti“, – teigia mergina.

Lauros artimieji, nors ir matydami jos gabumus kitoms kalboms, stebėjosi, kodėl ji pasirinko studijuoti lietuvių kalbą. „Bet jau priprato. O dabar draugams įdomu sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas lietuviškas žodis. Su vienu rusu pažįstamu iš Kazachstano kartais surengiame poezijos vakarus – jis skaito eilėraščius kazachiškai, aš – lietuviškai“, – džiaugiasi Laura. Lauros mylimi lietuvių poetai – Tomas Venclova, Vladas Šimkus, Maironis.

Jeigu reikėtų išrinkti gražiausią lietuvišką žodį, koks jis būtų? Laura tokio žodžio išrinkti negali, o jos mamai labai patinka, kaip skamba „Jonukas avinukas“ iš pasakos, kurią jai Laura verčia.

Svarbus ryšys su Lietuva

Lauros magistrinio darbo tema „Persikėlusių tremtinių palikuonių iš Lietuvos TSR į Sibirą 1940–1950 m. apsisprendimas“ („Самоопределение потомков ссыльных переселенцев из Литовской ССР в Сибирь в 1940–1950-е гг.“). Mokslinio darbo vadovė – doc. dr. Olga Siniova, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Baltistikos centro vadovė.

Studentė tiria, kas formuoja sovietmečio tremtinių palikuonių identitetą, lietuvybės išlaikymą, kaip šeimos trauma – deportacija – veikia palikuonių kolektyvinę atmintį.

„Stalino represijos – siaubingas mūsų istorijos periodas, labai svarbu kuo daugiau apie tai kalbėti. Daug skaičiau apie kitus tremtinius, bet apie lietuvių tremtinius rusiškai neradau daug informacijos. Mokėdama lietuvių kalbą panorau apie tai rašyti“, – sako Laura.

Pandemija sutrukdė šį pavasarį jaunajai tyrėjai susitikti su tremtiniais Krasnojarske ar Barnaule, kaip buvo suplanavusi. Tačiau internetu jai pavyko pasikalbėti su gimusių jau tremtyje (buvo ištremti maži su tėvais, ten užaugo) palikuonimis, gyvenančiais dabar Krasnojarske, Irkutske, Barnaule, Jekaterinburge, Maskvoje ir Maskvos apskrityje.

„Žmonės stengiasi palaikyti ryšį su giminaičiais, gyvenančiais kitose šalyse. Jaunimas važiuoja į ekspedicijas, tvarko lietuvių tremtinių kapus ir sako – tai mūsų skola. Yra palikuonių, kurie mažiau jaučia ryšį su Lietuva, nemoka kalbos. Tėvai vengė pasakoti vaikams apie tremtį, vengė ir kalbėti lietuviškai. Tačiau užaugę patys pradėjo domėtis savo šaknimis.

Tyrimas rodo, kad yra tendencija tarp aprusintų lietuvių mokytis lietuvių kalbos, skiepyti Lietuvos kultūrą vaikams, švęsti šventes – ir rusų, ir lietuvių. Štai vienas įdomus atvejis: rusė žmona pati savo aprusintą vyrą (jis iš lietuvių palikuonių, bet nekalba lietuviškai, save laiko labiau rusu, nors jo seneliai iš mamos pusės buvo ištremti) ir vaikus vedė į Lietuvos kultūrinį centrą. Dabar visa šeima aktyviai dalyvauja visuose lietuvių bendruomenės renginiuose, o žmona tapo Lietuvių bendruomenės Jaunimo skyriaus pirmininke.

Daugelis palikuonių labai didžiuojasi savo seneliais, išgyvenusiais tremtį. Mane pakerėjo žymaus lietuvių matematiko Algirdo Šukio likimo istorija, kurią man papasakojo jo anūkė, dabar gyvenanti Barnaule.

1941 m. birželio 14 d. Algirdas, jo sesuo Danutė ir motina buvo suimti ir ištremti į Altajaus kraštą – pradžioje į Barnaulo miestą, vėliau į Ust Pristanės rajono taigą. Sudėtingų įvykių virtinė nepalaužė nuostabaus pedagogo ir mokslininko, daug nuveikusio kibernetikos srityje Altajuje ir Lietuvoje.

Lietuvių kalbos mokosi, kaip kas išmano

Nutolus nuo gimtinės nėra lengva mokytis tėvų ir senelių kalbos – vien noro neužtenka. Laura pasakoja, kad daugelis tremtinių palikuonių iš Rusijos regionų, norintys mokytis lietuvių kalbos, skundėsi, kad nėra nuolatinių kursų, profesionalių dėstytojų ir studijų medžiagos, knygų, lietuvių kalbos vadovėlių. Ypač sunku ten, kur nėra lietuviškų bendruomenių, pavyzdžiui, Jekaterinburge.

Tad mokosi lietuvių kalbos, kaip kas išmano, beveik visi – vietiniuose kultūros centruose ir bendruomenėse. Jeigu yra galimybė, daugelis stengiasi išvykti mokytis į Lietuvą, ten universitetuose yra vasaros kursai ir Lietuvių namai Vilniuje. Maskvoje papildomi lietuvių kalbos kursai suaugusiems vyksta J. Baltrušaičio mokykloje. O štai Krasnojarske lietuvių kalbą sekmadieninėje mokyklėlėje dėsto lietuvių bendruomenės narys, Lituanistinės mokyklos vadovas Saulius Sidaras – geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras.

Jis su šeima vaikystėje buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Jarcevo kaimą prie Jenisiejaus upės), neteko tėvų. Lietuvių kalbą buvo visai pamiršęs, bet užaugęs ją vėl išmoko savarankiškai. S. Sidaras – lietuvių tremtinių ir jų palikuonių gyvenimo Sibire metraštininkas, iš lietuvių į rusų kalbą išvertęs politinės kalinės, gydytojos Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės memuarus, yra surengęs savo nuotraukų parodą Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose.

Krasnojarske – Kaziuko mugė

Rusijoje veikiančios lietuvių bendruomenės mini ir švenčia nacionalines lietuvių šventes, Kalėdas ir Velykas, organizuoja vakarus, skirtus žymiems lietuviams.

Štai Krasnojarske, pasirodo, šurmuliuoja Kaziuko mugė, Irkutske – švenčiama Žvejo diena (eina į žygį prie Baikalo ežero), lietuvių bendruomenė paminėjo Žemaitijos metus. „Šiame mieste gyvenantys lietuviai visada dalyvauja kasmetiniame miesto gimtadienio parade – žygiuoja pasipuošę pačių siūtais tautiniais kostiumais. Vietinė Irkutsko valdžia labai palaiko etninių grupių iniciatyvas. O štai Barnaule lietuviški šokiai šokami įvairiuose šalies konkursuose. Krasnojarske, Barnaule ir Irkutske bendruomenės nariai eina į turistinius žygius ir važiuoja į ekspedicijas, tvarko lietuvių kapus, atstato kryžius.

Kiekviena istorija apie tremtinius ir jų dvasios stiprybę – neįtikėtina ir nuostabi“, – žavisi Laura.

Lietuviški pėdsakai Maskvoje

Laura Ascaturian – sava J. Baltrušaičio namuose Maskvoje. Mergina dalyvauja įvairiuose renginiuose, ne tik kaip stebėtoja, bet ir aktyvi dalyvė. Štai pernai ji vaidino ganytoją kalėdiniame spektaklyje, padėjo vesti vaikams pamokėlę. „Labiausiai mane domina tradicijos, tautiniai drabužiai, dainos, labai patiko renginių serija apie tarpukario Kauną, vakaras su Juozu Budraičiu, Užgavėnių šventė su Maskvos lietuvių bendruomene, patinka bendrauti su žmonėmis.

Viena mano respondentų, pradėjusi domėtis Maskvos istorija, pasidalijo įdomiu pastebėjimu „Kur bepažiūrėsi – visur lietuviai“.

Taip ir man. Štai netikėtai J. Baltrušaičio namuose Maskvoje susitikau kolegę, pasirodo, jos tėvas – lietuvis. Dabar darbe mes tarpusavyje kalbame lietuviškai.

Mažiausiai devyni mano bendrakursiai iš Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto kalba lietuviškai. Dar vienas netikėtumas – Maskvos metro susipažinau su vaikinu, kuris turėjo sportinę rankinę su Lietuvos vėliava. Lietuviškai jis nekalbėjo, bet džiaugėsi, kad Maskvoje galima išmokti lietuvių kalbos“, – tokie dideli ir maži atradimai lydi maskvietės Lauros draugystę su lietuvių kalba.

Naujausi