Istorijos

2020.05.17 20:31

Emigracijoje gimusi lietuvio ir sakartvelietės šeima ateitį kuria atšiaurioje Mestijoje: namais tapo archajiškas slidininkų rojus

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.05.17 20:31

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį į Londoną studijuoti išvykusi Tamuna Margvelani net nenumanė, kad ši kelionė pakeis visus jos iki tol sukurtus planus ir taps didžiausiu gyvenimo iššūkiu. Po metų čia pat įsikūręs Andrius Maculevičius taip pat turėjo savų planų, tačiau gyvenimas kartais tikrai mėgsta staigmenas, tad netrukus svečioje šalyje susitikę jauni žmonės sukūrė šeimą bei nusprendė įgyvendinti tikru iššūkiu tapusį sumanymą ir išplėsti atokioje Sakartvelo provincijoje esantį verslą. 

Viską nulėmė atsitiktinė pažintis

Su Tamuna ir Andriumi susipažinau viešėdama jų šeimai priklausančiuose svečių namuose „Nino Ratiani's Guesthouse“, kurie įsikūrę slidininkų jau pamėgtoje Mestijoje. Iš pradžių nustebau kaimelyje, kur gatvėse laisvai vaikštinėja karvės ir laukiniai šunys, o dieną galima pamatyti vos vieną kitą praeivį, sutikusi tautietį. Tiesa, patys namų šeimininkai čia atkeliavo tik praėjusių metų pabaigoje, kai T. Margvelani mamos, kuri ir įkūrė šį šeimos verslą, sveikata sušlubavo.

Tuomet nieko nelaukę jiedu paliko namais jau tapusį Londono priemiestį ir išvyko į Sakartvelą, čia prasidėjo dar vienas gyvenimo iššūkis. „Ši vieta man jau buvo tapusi labai artima. Žmonos šeima visada priėmė mane kaip šeimos narį, todėl net nesvarsčiau ir viską palikę išvykome kartu“, – pokalbį pradėjo A. Maculevičius.

Prakalbus apie iššūkius Tamuna nusišypso, nes pirmas ir tikriausias jų iššūkis buvo pati pažintis. 2010-aisiais apie Lietuvą bei jos politiką jauna moteris jau žinojo nemažai, tačiau lietuvių tarp savo draugų neturėjo ir tik sutikus būsimą vyrą Lietuva jai tapo tarsi antraisiais namais.
„Aš studijavau ir dirbau, o Andrius čia atvyko dirbti po ankstesnės finansinės krizės. Vos tik susipažinome, supratau, kad jis kitoks, tačiau kurį laiką bendravome kaip bičiuliai ir jis nebuvo kaip daugelis vaikinų, manęs visiškai nespaudė.

Tiesą sakant, Sakartvele maniausi esanti visiškai savarankiška. Taip, žinoma, buvo, kol išvykau į Londoną ir pamačiau, kad taip nėra (juokiasi).

Buvo sunkus laikotarpis, nes ilgėjausi namų, turėjau studijuoti ir dirbti. Pirmuosius mėnesius kas vakarą verkdavau ir vis skambindavau tėvams bei draugams. Finansiškai man visada padėjo mama, bet ir pati pradėjau dirbti ir taupyti, nes norėjau tęsti magistro studijas. Mūsų pažinties laikotarpis buvo nelengvas, tačiau daug lemiantis“, – su šypsena prisiminė T. Margvelani.

„King's“ koledže Londone magistro studijas baigusi šios istorijos herojė sako, jog iš pradžių delsė mylimąjį supažindinti su savo šeima. Net ir gyvendama svetur ji galvoje turėjo mamos padiktuotą nerašytą taisyklę, kad šeimą gali kurti tik su sakartveliečiu ir tai daryti geriausia turint tvirtą pagrindą po kojomis.

„Ironiška, tiesa? Kartais tikrai viskas gyvenime nutinka kitaip, nei planavome, tačiau tik geriau“, – nusijuokė Tamuna ir tuoj pat pridūrė, jog dabar atrodo juokinga, tačiau tuomet apie jos gyvenime atsiradusį vaikiną savo šeimai nepasakojo kurį laiką, o galiausiai papasakojusi apie jį telefonu, išgirdo, kad mama nekantrauja susipažinti su būsimu žentu.

Archajiškos tradicijos ir mentalitetas

Pašnekovė prisipažino jautusi, kad jos mama nusivylė, nes dukrai linkėjo baigti studijas, įgyti mėgstamą profesiją, sukurti sau gerovę ir tada ateitį kurti tėvynėje, tačiau kartu suprato, kad meilė yra kur kas svarbiau už bet kokius planus.

„Mano krašto tradicijos tikrai labai archajiškos. Kur kas senesnės nei visame Sakartvele. Pavyzdžiui, čia dar visai neseniai buvo įprasta vogti nuotakas ir negalima skirtis, o mano vaikystėje, kažkur 90-ųjų pradžioje, apie kaimynystėje gyvenusią merginą pasklido gandas, kad ji nebėra nekalta. Galiausiai ji slėpėsi nuo savo įpykusios šeimos daržinėje, kol galiausiai giminaičiai ją nušovė. Tai buvo klaiku, bet tokios šio krašto tradicijos. Žinoma, dabar daug kas keičiasi, modernėja, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Lietuviams daug kas Sakartvele gali pasirodyti keista ar net šokiruoti, bet aš ten augau, todėl, atrodo, buvo natūralu manyti, kad šeimą turiu kurti tik su sakartveliečiu ir gyventi tėvynėje“, – pasakojo moteris.

Žmonai kalbant Andrius pritariamai linkčioja. „Kai Tamuna man pasakojo apie savo krašto tradicijas ir kaip ten viskas griežta, tikrai nerimavau, kaip mane priims. Juk aš lietuvis. Tačiau viskas pasikeitė mums nuvykus, mane puikiai priėmė. Greitai susidraugavome su artimaisiais“, – prisiminė A. Maculevičius.

Dabar Tamuna svarsto, jog matydama nelaimingą tėvų santuoką, kuomet jos tėvas pagrobė kaimynystėje gyvenusią jam patikusią merginą ir su ja sukūrė šeimą, ji suprato, kad nori gyventi kitaip. Kartu tai įrodė įkvepiantis jos mamos pavyzdys.

Mestijoje bene visi pažįsta ir geruoju mini Nino Ratiani, kuri viena daugiau nei tris dešimtmečius čia vadovavo savo pačios sukurtam svečių namų verslui. Ši moteris būdama vos 26-erių paliko vyrą, kuris prieštaravo, kad ji galėtų mokytis ir dirbti savarankiškai, ir su dviem mažamečiais vaikais išdrįso sugrįžti į gimtinę ir čia įkurti savo verslą.

„Tuo metu skyrybų tiesiog negalėjo būti, bet mano tėvų kartoje yra be galo daug nelaimingų santuokų, kurios negalėjo iširti dėl tradicijų. Dar kai pati buvau maža, man aplinkiniai vis sakydavo, kaip blogai, kad mano šeima tokia nelaiminga, nes juk tėvai išsiskyrė. Tačiau aš atkirsdavau, kad kaip tik dėl to mes laimingi. Mama siekė to, ko iš tiesų norėjo. Ji nepaprasta moteris ir tapo tikru pavyzdžiu man.

Žinojau, kad kai tik mama susipažins su Andriumi, jis jai patiks, nes jis labai nuoširdus ir puikus žmogus, ir ji tai pamatė. Mama nėra apie jį niekada pasakiusi ko nors blogo“, – su šypsena kalbėjo T. Margvelani.

Skirtumai tapo tik smulkmena

Susipažinusi su būsimu žentu Tamunos mama nebeįkalbinėjo dukros sugrįžti į tėvynę ir džiaugėsi, kad jai pavyko sutikti savo meilę.

Paklausta apie kultūrinius skirtumus, pora tik nusišypso. Nepaisant skirtingų šalių tradicijų, juos jungia daug panašumų.

„Žinoma, fizinė simpatija yra svarbi, tačiau kuriant šeimą kur kas svarbiau žmogiškosios savybės ir ar nesiskiria požiūriai. Negali nepamatyti, kad jis geras žmogus, o lietuviai ir sakartveliečiai turi panašų požiūrį į šeimą kaip vertybę, principus. Abi šalys yra panašiai konservatyvios. Panašus ir mentalitetas. Net nelyginu senųjų Sakartvelo tradicijų, tačiau dabartinės šalys plačiąja prasme yra panašios“, – samprotavo ji.

2013 metais pirmąkart aplankiusi Lietuvą ji susižavėjo gamta, ežerais, Tbilisį primenančiu Vilniumi bei Nidos kopų išskirtinumu. Tuomet ji susipažino ir su mylimojo mama. Komunikabili ir atvira Tamuna netruko rasti bendrą kalbą su vilniečio šeima.

Na, o pats Andrius vis svajojo dažniau nuvykti atostogų į istorinį Sakartvelo regioną – Svanetiją, kuriame ir yra Tamunos gimtoji Mestija. Įspūdingi Kaukazo kalnai yra vienas didžiausių šio regiono išskirtinių ženklų.

Turistų tik atrandamas kraštas

Nors iš pradžių pora svarstė apsigyventi svetingoje Svanetijoje, šie planai greitai pasikeitė, nes Anglija atrodė patrauklesnė dėl kalbos ir galimybių. Tiesa, pats A. Maculevičius žmonai vis pajuokaudavo, kad išėję į pensiją jiedu būtinai gyvens Mestijoje ir kasdien važinėsis aukščiausiai Europoje esančio nuolatos gyvenamo kaimo – Ušgulio – keliukais. Iš ten atsiveria vaizdas į Šcharos viršukalnę.

Tamuna dabar juokiasi, jog užaugusi tarp Kaukazo kalnų tokiuose pasivažinėjimuose romantikos ji mato mažai, nors šalia esantys artimieji ir galimybė dažniau matyti mylimą mamą vilioja ir ją. Kol abu poros sūnūs nelanko mokyklos, jiedu nusprendė padėti ligoninėje gulinčiai mamai, tačiau po keleto metų dėl vaikų išsilavinimo reikės apsispręsti, ar kraustytis į Tbilisį, ar sugrįžti į Didžiąją Britaniją, kur ir prasidėjo jų bendro gyvenimo istorija.

„Jei atvirai, negaliu suprasti, kaip mano mama visuomet tvarkėsi pati viena. Iki karantino čia nuolatos būdavo daug svečių ir vieni keliautojai keitė kitus. Tik dabar visiškai ramu ir tuščia. Kol turizmas įgavo pagreitį, Mestijoje būdavo daug sniego ir visi laukdavo, kada baigsis sunki žiema. Dabar tikrasis turizmas tik prasideda ir keliautojai atranda šį kraštą kaip puikią žygių ir slidinėjimo vietą“, – pasakojo pašnekovė.

Tai pastebėjo ir jos vyras. A. Maculevičius taip pat įsitikinęs, jog tik laiko klausimas, kada šį kraštą atras daugiau keliautojų iš viso pasaulio. Tačiau kur jų šeima gyvens ateityje, jie apsispręs tik paaugus vaikams.

„Kol vyresnėlis Deivydas pradės lankyti mokyklą, svarstome tarp Tbilisio ir kokio nors priemiesčio Anglijoje. Po tiek metų, praleistų Anglijoje, ji tapo sava vieta gyventi. Sakartvelas ir vietiniai žmonės, artimieji taip pat yra puikūs. Mane šis kraštas pakerėjo, bet kur mums bus geriausia ateityje, dar pamatysime. Gal tai ir liks ilgos atostogos, o gal tas mažo miestelio gyvenimas mane nužudys. Suvokiu, kad sužinosiu tai tik vėliau.“

Paklaustas, ar Mestijoje jau jaučiasi kaip namuose, vyras sakė, kad nors iki šiol atvykdavo tik atostogauti, visuomet sugrįždamas jaučiasi, tarsi grįžtų į namus. Visi žmonos artimieji jį svetingai pasitinka ir niekada nelaikė kitataučiu. Jiems jis jau seniai tapo artimu ir savu žmogumi. Tačiau atsakyti į mano klausimą pašnekovas kol kas neskuba. Sako, kad geriausiai viską parodys laikas. Čia, žinoma, viskas kitaip. Nėra rutinos, ilgų kelionių į darbą ir iš jo bei ilgų darbo valandų biure. Tačiau nuo mažens Vilniuje gyvenęs ir vėliau į Londoną išsikraustęs vyras pastebėjo, jog tik sukūrus šeimą atsirado ramesnio gyvenimo troškimas ir siekis turėti savo užuovėją.

„Žinoma, kai esi jaunas ir norisi viską išbandyti, traukia tik į didelį miestą, bet su laiku ateina kitas supratimas ir pradedi norėti kitų dalykų. Atsiradus šeimai ir vaikams, mano asmeninis požiūris labai pasikeitė. Pradėjau vertinti erdvę ir norisi daugiau ramybės.

Jei grįžtume į Jungtinę Karalystę, tai tikrai ne į patį Londoną ir mūsų pasirinkimas būtų lėtesnis gyvenimo tempas. Kol kas neplanuojame sugrįžti į Lietuvą ir neplanuojame gyventi Lietuvoje. Sunku įsivaizduoti mus abu, sėkmingai užsiimančius kažkokia veikla Lietuvoje, todėl Anglijoje galbūt būtų paprasčiau“, – svarstė A. Maculevičius.

Su šia pora kalbėjausi prieš tai, kai Sakartvelas uždarė sienas ir čia, kaip ir visame pasaulyje, įsigaliojo karantino draudimai. Taip dar tik bundantis turistinis slidinėjimo miestelis tapo tylia vieta, kur liko tik vietiniai gyventojai, o iki tol po svečių namus zuję keliautojai ir adrenalino mėgėjai dar tik laukia progos, kada galės sugrįžti į nepamirštamas Kaukazo kalnų viršūnes.

Naujausi