Istorijos

2020.05.08 20:23

Darbas fabrike, namų ilgesys ir depresija: įveikusi sunkumus Justina džiaugiasi pasiekimais bei šeima

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.05.08 20:23

Jeigu būtų kuriamas vadovėlis, kuriame mokoma emigracijos paslapčių, kur važiuoti, kokio darbo ieškoti ir kaip svetur tapti turtingam ir laimingam, jam Nyderlanduose gyvenančios Justinos Nemanytės istorija tiktų idealiai.

Pirmąją pasakojimo dalį sudarytų visos įmanomos emigracijos klaidos: prastai apmokamas darbas, gyvenimas su nemėgstamais žmonėmis ir dar namuose, pilnuose žiurkių. Bandymas išgyventi nemokant užsienio kalbos ir galiausiai – depresija.

„Nebuvo taip baisiai blogai, tiesiog vienintelis dalykas, kad buvo sunku su pinigais. Nesiskundžiau nei sveikata, nei dar kažkuo. Man visą laiką buvo gerai iki poros metų atgal, kai per savo nelaimę atradau savo laimę“, – sako Justina.

Džiaugdamasi laiminga dabartimi, Justina prisimena ir sunkią emigracijos pradžią: sirgau depresija ir labai ilgėjausi šeimos

Paskui Justina iš savo klaidų ėmė mokytis: prabilo olandiškai, iš valytojos tapo gerbiama administracijos darbuotoja ir netgi sutiko gyvenimo meilę. Tam reikėjo drąsos, nes lietuvė ir olandas pora tapo užmezgę dramatišką tarnybinį romaną.

Nusprendė išbandyti laimę Nyderlanduose

„Pirmiausiai atvažiavau pas savo draugus atostogų, turėjau labai gerą darbo grafiką – savaitę dirbu, savaitę laisva. [...] Viskas čia (Olandijoje – LRT.lt) labai patiko. Mes labai daug apkeliavome, per savaitę pamačiau visą Olandiją“, – teigia pašnekovė.

Prieš tai Kaune Justina sunkiai dirbo restorano virtuvėje. Jai buvo vos 23 metai ir neatrodė, kad gyvenimas greitai pagerės, nes kito darbo ieškotis net nebuvo laiko: į restoraną atėjusi devintą ryto, namo grįždavo tik apie vidurnaktį. Pašnekovė sako, kad dėl jos nesėkmių Kaune tėvynė tikrai nekalta.

„Buvau jauna, norėjau ką nors keisti, o nelabai žinojau kaip“, – apie sprendimą bandyti laimę Nyderlanduose pasakoja Justina.

Spontaniškai svetur dirbti ir gyventi išvykę žmonės dažnai sako, kad, jei galėtų laiką atsukti atgal, prieš išvažiuodami neprisikurtų tiek lūkesčių. Pirmąsyk keliaudama į žuvies apdirbimo fabriką netoli Roterdamo Justina neįsivaizdavo nieko kito kaip laimingą ir turtingą savo ateitį. Deja, ir pinigų, ir laimės reikėjo ilgokai palaukti.

„Žinoma, kai pasiklausai, kiek ten mokės per mėnesį, negalvoji, kiek tau reikės mokėti mokesčių ir kiek kainuoja maistas. Tiesiog galvoji, kad labai daug uždirbsi. [...] Lietuvoje gaudavau apie 1 000 tuo momentu ar daugiau net, bet tikrai nemažai, o čia man mokėjo gal 1 400 eurų“, – pažymi ji.

Tada jauna emigrantė nepagalvojo, kad iš tų pinigų beveik pusę sudarys mokesčiai ir išgyventi bus daug sunkiau negu Kaune.

Gyveno tarp žiurkių

„Pirmiausiai atvažiavau į Roterdamo pakraštį, ten mus apgyvendino namukuose ant ratų, kur buvo baisu. Gyvenau gal mėnesį ir tada man pagelbėjo draugai, kurie buvo Roterdame. Persikrausčiau pas juos, nes buvo rugsėjo galas, jeigu lietus lyja, tai ten jautiesi kaip palapinėje. Viską girdi, kas kur vaikšto. Iki darbo buvo mums apie 40 minučių keliu važiuoti. Darbas irgi šaltyje: dėliojau žuvį buvo lašišos fabrikas, tai nušaldavo rankos. Taip nušaldavo, kad jos sustirdavo“, – teigia Justina.

Iš darbo, kuriame teko kęsti ne tik stingdantį šaltį, bet ir didelį stresą, emigrantė grįždavo į namus, kuriuose, nors šalta nebuvo, dar nereiškia, kad buvo gerai.

„Namelis ant ratų, tiesiog lova, dušas, tualetas. Dabar galvoju, būdavo keturiems ar penkiems žmonėms mažas namukas. Ten net oficialiai mes negalėjom gyventi ilgai, nes Olandijoje negalima ištisai gyventi šituose vasarnamiuose“, – pasakoja moteris.

Sunkų darbą žuvų fabrike išbandžiusi lietuvė dabar stebisi, kodėl daugumai lietuvių susidaro toks įspūdis, kad jeigu darbas kur nors Vakarų Europoje, tai būtinai bus gerai – mokės gerą algą, darbdaviai tave gerbs ir dirbti bus sudarytos pačios geriausios sąlygos. Kur, kaip ir kiek dirbs dorai neišsiaiškinę lietuviai dažnai patenka į pinkles, iš kurių sunku išsipainioti, nes nei pinigų turi, nei kalbos moka, nei pažįsta galinčių padėti žmonių.

„Darbas buvo labai įtemptas. Kiekvieną penktadienį ateina valdžia ir pakabina dirbančiųjų kitą savaitę sąrašus. Jeigu tavęs sąraše nėra, vadinasi, tave atleido, tiesiog taip paprastai. [...]

Turėjau labai mažai darbo, dirbdavau 2–3 dienas per savaitę. Toliau taip dirbti negalėjau. Paskambinau ir pasakiau, kad nebeateisiu, o jie atkirto: „Ai, tai gerai, pamiršau pasakyti, kad tave atleido“, – teigia pašnekovė.

Tuo metu labiau už viską Justina norėjo grįžti į Lietuvą, bet nusprendė likti išdidi. Nuo namuose likusių artimųjų negandas ji slėpė, melavo, kad viskas puiku, o padėjusi telefono ragelį, pasislėpusi raudodavo.

„Nepasakysi mamai, kad tau nesiseka taip, kaip svajojai. [...] Aš ir studijas susistabdžiau, irgi vos ne vos pabaigiau neakivaizdžiai, bet kažkaip nesinorėjo nuvilti, pasirodyti, kad nesiseka“, – atvirai kalba Justina.

Justina kreipėsi į lietuviams priklausančią įdarbinimo agentūrą ir darbą šiaip ne taip pakeitė, tačiau problemos ir pamokos tikrai nesibaigė.

„Kai atvažiavau į tą vietą, kur mus apgyvendino, ten buvo baisu. Buvo apie 150 lenkų, 10 lietuvių. Viešbutis labai gražioje vietoje, bet pats viešbutis baisus, ten lakstė žiurkės. [...] Pirmas dvi savaites verkiau ir norėjau važiuoti namo. Darbe viskas buvo gerai, bet negalėjau ten gyventi“, – sako ji.

Kai įmonė, kurioje dirbi, suteikia ir būstą, kambario draugų nepasirinksi. Nepasirinksi ir kartu gyvenančių emigrantų charakterio bei laisvalaikio įpročių, kurie ne visada yra malonūs.

„Buvo sudėtinga: vakarėliai, muštynės – ko tik ten nebūdavo, bet sugebėjau ten išgyventi apie penkis mėnesius, kol susitaupiau daugiau pinigėlių, kad galėčiau išsikraustyti privačiai. Išsinuomojau kambarį vieno iš kolegų namo palėpėje, [...] tai jausmas irgi nebuvo pats mieliausias, bet bent ramu“, – teigia Justina.

Kasdienybė pasikeitė

Kad ir kaip buvo sunku, lietuvė daržovių fasavimo fabrike stengėsi kuo geriau atlikti valytojos darbą. Nesvarbu, kad neišsimiegojusi ar liūdna, valė taip, kad visi liktų patenkinti. Vieną dieną ji netikėtai gavo užduotį, iš esmės pakeitusią jos kasdienybę Nyderlanduose. Viskas prasidėjo nuo to, kad Justinos paprašė trumpai pavaduoti lipdukus ant pakuočių klijuojančią merginą.

„Man ten pasidarė visai įdomu. Paprašiau, kad mane ten perkeltų dažniau, nes pas mus nelabai buvo darbo. Galiausiai jie paklausė, ar norėčiau pereiti pas juos ir aš sutikau, tačiau norėjosi kažko daugiau, man pasidarė nebeįdomu“, – pažymi ji.

Lietuvė pradėjo intensyviai mokytis olandų kalbos ir pati prašydavo vis įdomesnių ir atsakingesnių darbų, kol galiausiai atsidūrė čia, fabriko administracijoje. Darbas svarbus – jeigu Justina duotų ne tą nurodymą, jeigu ne taip užpildytų popierius, kaip reikiant sutriktų fabriko veikla. Beje, viename kabinete ji dirba kartu su būsimo vaikelio tėvu.

„Stengiausi, lipau per save, per ašaras, per nemigos naktis ir perlipau, dabar labai jaučiuosi laiminga dėl to“, – džiaugiasi moteris.

Justina labai gerai atsimena dieną, kai pagaliau gavo svajonių pareigas – tokias, apie kurias anksčiau gal net nebūtų drįsusi svajoti: „Buvau žiauriai laiminga, sėdėjau išsišiepusi iki ausų.“

Naujieną emigrantė tuoj pat pranešė mamai ir kitiems artimiesiems. Kad yra laiminga ir kad sekasi, meluoti pagaliau nebereikėjo.

„Pradėjau su labai mažu atlyginimu, palyginus su kitai kolegomis, bet labai džiaugiausi, kad aš jau čia ir dabar kiekvieną kartą, kai jau kažkur kažkoks paaukštinimas, visą laiką džiaugiuosi, trinu rankomis, kad dar galiu, dar kažkur einu“, – kalba Justina.

Apie tai, kad iš valytojos tapo administracijos darbuotoja, Justina mėgsta papasakoti. Tai – tarytum įrodymas, kad sunkiai dirbant ir stengiantis įmanoma viskas – nereikia nei intrigų, nei įtakingų pažįstamų.

„Aš manau, kad darbas yra darbas, tiesiog čia tau pačiai gal maloniau, kada darai tai, kas tau tikrai patinka, o skirtumo tarp to aš nelabai matau. Aišku, galbūt smagiau pasakyti draugams ir pažįstamiems, kad dirbi biure, negu pasakyt, kad esi valytoja, bet realiai tai taip pat uždirbi pinigus“, – teigia moteris.

Slėgė šeimos ilgesys

Jeigu ne naujos pareigos ir sėkmė darbuose, gal Justina jau seniausiai būtų grįžusi į Lietuvą. Nyderlanduose jau šešerius metus gyvenanti moteris sako, kad pats juodžiausias periodas vis dėlto buvo ne emigracijos pradžioje, kai reikėjo skaičiuoti centus, o truputį vėliau, jau įsikūrus, kai širdį ėmė spausti beprasmybė ir artimųjų ilgesys.

„Vieną dieną atėjau į darbą [...] ir tiesiog pravirkau“, – išgyvenimais su LRT TELEVIZIJA dalijasi pašnekovė.

Justina suprato, kad tai – ne šiaip liūdesys. Tai kažkas daugiau ir tas kažkas savaime nepraeis, todėl kreipėsi į gydytojus. Išgirdo itin nemalonią diagnozę – depresija.

„Viskas susikrovė ne per dieną ir ne per dvi. Pradėjau lankytis pas psichologus ir tuo metu atrodė, kad lyg ir kažkiek padeda, bet iš tiesų nepadėjo tol, kol neatradau savo nusiraminimo terapijos, visi kvėpavimo pratimai ir pan. Po mėnesio ar dviejų jau grįžau dirbti“, – sako ji.

Į širdį pasibeldė meilė

Kartu su Justina dirba ir jos mylimasis, būsimo vaikelio tėvas Sandersas. Justinai nuo seno atrodė, kad tarnybinis romanas – ne tai, kuo galėtum pasigirti. Pora ketino apie savo santykius papasakoti kolegoms, tačiau pokalbį vis atidėliodavo.

Galiausiai pora persikėlė gyventi kartu į nuosavus namus, kuriuos pradėjo remontuoti. Bet ir tada kolegoms apie savo santykius nieko nesakė.

„Pasakiau, kad neva organizuojame vakarėlį pas mane ir tada jau visiems pasakysim, kad mes pora. Bet mums tik įsikūrus gal po mėnesio sudegė mūsų namai. Buvo viskas naujai supirkta, viskas labai gražiai ir viskas sudegė“, – pasakoja ji.

Gaisras prasidėjo dėl elektros lizde palikto telefono kroviklio. Užsiliepsnojo miegamasis ir jeigu ne ten stovėjęs akvariumas, gal būtų įsiliepsnojęs visas namas. Vis dėlto šitą istoriją Justina pasakodama šypsosi, nes būtent gaisras tapo neišvengiama proga papasakoti bendradarbiams, kad jiedu su Sandersu yra pora.

Nuostoliai buvo didžiuliai: aprūkusios sienos, sugadinti daiktai ir visi drabužiai, tačiau, laimei, beveik viską apmokėjo draudimas. Remontą teko daryti iš naujo ir pamažu viskas stojo į vėžes. Justina mano, kad šitas kraupus įvykis tik dar labiau suartino juos su Sandersu.

Per šešerius metus Nyderlanduose daugybę negandų ir šviesių akimirkų patyrusi Justina sako, kad jei ir galėtų, nieko nekeistų. Dabar, kai tuoj susilauks kūdikio, kai turi gerą darbą ir jaukius namus, Justina pagaliau laiminga. „Laiminga iki tos akimirkos, kai prisimenu Lietuvoje likusią mamą“, – nostalgiškai kalba pašnekovė.

Naujausi