Istorijos

2020.05.24 20:43

Nuo emigracijos iššūkių iki šokiruojančių kelionių įspūdžių: Erika sako, kad išvykusi į Australiją užsigrūdino ir pakeitė požiūrį į namus

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.05.24 20:43

Australijoje gyvenanti Erika Bertašiūtė iš Lietuvos išvyko prieš 9-erius metus. Ji pripažįsta, kad atsisveikinti su šeima bei draugais, matyti mamos ašaras ir palikti mėgstamą darbą nebuvo paprasta. „Sveikata pakriko nuo nervų, naktimis kamavo košmarai“, – prisimena pašnekovė. Vis dėlto, atsidūrusi toli nuo tėvynės, lietuvė sako ne tik užsigrūdinusi, bet ir išdrįsusi įgyvendinti ilgą laiką brandintą norą.

„Sąvoka „namai“ įgyja daug platesnę reikšmę“

Palikti Lietuvą E. Bertašiūtė ryžosi dėl paprastos priežastis – visada norėjo gyventi ten, kur šilta. „Atšalus orams atrodo, kad visi metų džiaugsmai praeityje ir dabar reiks gyventi nuobodybėje ir šaltyje. Nesu žiemos žmogus, niekada nebuvau.

Nepatinka man sniegas, ledas, pirštinės ir padangų keitimas. Studijų draugė gyveno Sidnėjuje jau kelerius metus ir vis kvietė pasisvečiuoti, kol vieną dieną pasakiau taip“, – prisimena pašnekovė.

Iš pradžių lietuvė turėjo vizą vos trims mėnesiams, todėl buvo rami – jei Australija simpatijų nepelnys, ji parvyks atgal į Lietuvą. Tačiau E. Bertašiūtė nusprendė pasilikti.

Ir nors jau turėjo ekonomikos magistro laipsnį, dvejus metus studijavo koledže Sidnėjuje. Pašnekovės teigimu, būtent studento viza yra lengviausias, o kai kam ir vienintelis būdas patekti į Australiją.

„Sidnėjus – kosmopolitinis miestas, tautų iš viso pasaulio maišalynė, taigi ilgai netrunka patapti dalele tos maišaties ir pasijusti priimtam“, – sako lietuvė. Tiesa, pirmas įspūdis, prisimena, su lūkesčiais prasilenkė.

„Ironiška, bet atvykus labiausiai nustebino tai, nuo ko bėgau, – šaltis. Šilčiausias drabužis, kurį atsivežiau, buvo odinė striukė. Juk į Australiją skridau! Lėktuvas nusileido birželio pabaigoje anksti ryte.

Kalenau dantimis laukdama, kol mane pasiims iš oro uosto. Draugės namuose puoliau šildytis į dušą. Įeinu, o ten langai atlapoti, viduje kokie dešimt laipsnių šilumos. Grįžusi į kambarį paklausiau: „Kaip man praustis, kai ten taip šalta?“ O draugė kikendama: „Sveika atvykusi į Australiją, priprasi!“

E. Bertašiūtė pasakoja susidūrusi ir su dar vienu iššūkiu – kalba. Nors Australijoje žmonės bendrauja angliškai, lietuvė jų kalbą vadina australų. „Patikėkit, tai ne vienas ir tas pats.

Bendraujant, ypač su atokiose šalies vietose gyvenančiais žmonėmis, dažnai kildavo klausimas: jie čia angliškai šneka ar kaip?“ – juokiasi pašnekovė.

Vis dėlto Australiją lietuvė prisijaukino – pritapti svetimame krašte, kaip pati sako, jai buvo lengviau, nei susitaikyti su rudenėjančia gamta Lietuvoje. O juk čia palmės, saulė, paplūdimiai, vandenynas: „Tiesiog neįmanoma neįsimylėti šios šalies gamtos!“

Be to, apvertusi gyvenimą aukštyn kojomis ji teigia užsigrūdinusi. Dabar, kaip pati sako, gali lengvai mesti darbą ir leistis į klajones po pasaulį.

„Dabar galiu gyventi bet kokiame pasaulio krašte ir vadinti jį savo namais. Išvykę iš savo gimtojo krašto mes prarandame tą jausmą, jog priklausome kažkur ar kažkam, ir atrandame galimybę džiaugtis gyvenimu visame pasaulyje. Sąvoka „namai“ įgyja daug platesnę reikšmę“, – mintimis dalijasi E. Bertašiūtė.

Būtent persikrausčiusi į Australiją, lietuvė ryžosi įgyvendinti ir seniai ramybės nedavusį troškimą – nuo visko atsiriboti ir leistis į kelionę ilgesniam laikui. Nors 8 mėnesius, praleistus tyrinėjant Pietryčių Aziją, tuomet ji vadino „gyvenimo kelione“, netrukus kelionių troškulys sugrįžo.

Pirmiausia E. Bertašiūtė pasakoja pakeitusi gyvenamąją vietą – po ketverių metų, praleistų Sidnėjuje, lietuvė drauge su vyru persikėlė į kitą Australijos miestą – Brisbaną.

„Nusipirkom automobilį, susikrovėm dėžes, maišus, lagaminus, spinteles į automobilį ir išvykom į miestą, kuriame niekada nesame buvę. Man dabar prisiminus šiurpuliukai kyla... Kol radome išsinuomoti kambarį, keletą naktų miegojome palapinėje, o visas mūsų namų turinys – automobilyje“, – prisimena pašnekovė.

Išvykę iš savo gimtojo krašto mes prarandame tą jausmą, jog priklausome kažkur ar kažkam, ir atrandame galimybę džiaugtis gyvenimu visame pasaulyje.

Patirtis, kuri šokiravo

Tačiau, prabėgus keleriems metams, pora ir vėl ryžosi leistis į kelią. Nors kiekviena aplankyta šalis palieka savo žymę atmintyje, iš visų kelionėse aplankytų vietų kaip įsimintiniausią ir labiausiai šokiravusią E. Bertašiūtė įvardija Indonezijos Sulavesio salą.

Čia lietuvė sužinojo apie etninę torajiečių grupę, gyvenančią kalnuotose Rantepao apylinkėse, ir turėjo galimybę dalyvauti vietinėje laidotuvių ceremonijoje. Kaip pati sako, būtent požiūris į mirtį pasirodė labiausiai nepriimtinas ir gąsdinantis jų kultūros bruožas.

„Kūnas laidojamas uoloje išskaptuotame kape. Kadangi šeimos narių taupymas laidotuvėms ir kapavietės paruošimas gali užtrukti keletą metų, visą tą laiką balzamuotas mirusiojo kūnas laikomas namuose. Paguldytas į lovą, jis kasdien kalbinamas, šeimai valgant, ir mirusiajam atnešama maisto porcija“, – pasakoja lietuvė.

Anot E. Bertašiūtės, per laidotuvių ceremoniją torajiečiai paaukoja šimtus gyvulių, o mirus aukščiausios klasės atstovui nors vienas iš paaukotų buivolų privalo būti albinosas. Laidotuvių ceremonija trunka keturias dienas.

„Torajiečiai mirtį pripažįsta tik tada, kai laidotuvių ceremonijos metu paaukojami buivolai, kurių sielos turi lydėti mirusįjį į antrąjį gyvenimą. Palaidojus kūną, pastatoma medinė lėlė Tau Tau, reprezentuojanti iškeliavusįjį anapilin“, – atskleidžia pašnekovė.

Ji sako, kad diena, kai savo akimis išvydo torajiečių rengiamas laidotuves, įstrigo visam gyvenimui: nuo minios žmonių, susirinkusios į apeigas, iki mažuose sunkvežimiuose atgabentų kiaulių ir aplink kaimą besiganančių pririštų buivolų, kurie vėliau buvo čia pat skerdžiami.

Vėliau, pasak E. Bertašiūtės, veiksmas persikelia į kaimo pagrindinę aikštę. „Baltai apsirengę ir rankomis susikibę vyrai kažką niūniavo ir lėtai judėjo ratu aplink skerdienos kalną. Ta mėsa padalijama – gabalas lieka mirusiojo šeimai, didžioji dalis suvalgoma per keturių dienų ceremoniją, o likučius svečiai parsiveža namo.“

Pavojingų situacijų neišvengė

Nors lietuvė sako, kad nėra pakliuvusi į itin pavojingas situacijas, pasitaikė atvejų, kai buvo apėmusi baimė. Pašnekovė iki šiol prisimena, kaip, keliaujant po Indonezijos salas, įkandus uodui, ją užklupo Dengės karštinė.

Liga E. Bertašiūtę kamavo apie savaitę, temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių. Negana to, taip karščiuojanti lietuvė turėjo iškęsti kelionę keltu. Tik po jos pagaliau atsidūrė ligoninėje.

„Iš salų kelias buvo tik vienas – per Tominio įlanką, kuri negarsėja ramiais vandenimis. Keltu kėlėmės naktį, miegojau ant ant žemės numesto čiužinio ir atsijunginėjau nuo temperatūros.

Gal ir gerai, nes didžiulio kelto sienos drebėjo nuo besidaužančių bangų, o kartais atrodė, kad laivas krenta nuo didelio kalno ir trenkiasi į vandenį. Buvo labai baisu, negalėjau išbūti nė 10 minučių atmerktomis akimis“, – prisimena pašnekovė.

Dar vienas E. Bertašiūtei įstrigęs įvykis taip pat susijęs su kelione keltu. Tuo metu lietuvė drauge su vyru lankėsi Mianmare. Jiems beplaukiojant vandenyne staiga jų kelto link pradėjo artėti kitas keltas.

„Abu keltai buvo suplukdyti šonais ir įgula iš mūsų kelto į ką tik atplaukusį pradėjo perkėlinėti motorolerius, maišus ryžių, vištas... Bandėm klausti, kas vyksta, kodėl čia tokia suirutė. Perkelti visą mantą ir keleivius iš vieno laivo į kitą vidury atviro vandenyno tikrai nebuvo saugiausia operacija.

Niekas angliškai nekalba, visi rėkia, rankomis mosikuoja, o staiga dar prieina vyriškis ir rodo mums filmuką telefone, kaip skęsta toks pat keltas. Panika užgožė, galvojom, šakės, mes skęstam!“ – prisimena ji.

Vis dėlto perlipę į kitą keltą ir pasiekę krantą jie pagaliau sužinojo, kas nutiko. „Pasirodo, įgula nori kiekvieną naktį grįžti namo, todėl sugalvojo, kad susikeisti kroviniu ir šimtu keleivių vandenyne yra genialu, darbuotojai grįš pas žmonas ir vaikus“, – aiškina E. Bertašiūtė.

Labai pasiilgstu šeimos ir draugų. Tai yra didžiausia kaina, kurią mokame visi, išvykę iš Lietuvos.

Ką veiks toliau – nežino

Į Lietuvą pašnekovė stengiasi sugrįžti kiekvienais metais dėl čia gyvenančių artimųjų. Tiesa, toks užmojis nėra taip lengvai įgyvendinamas, mat kelionė iš kito pasaulio krašto brangi ir ilga.

„Negalėčiau pasakyti, jog pasiilgstu Lietuvos, kaip šalies. Aišku, važiuojant gatvėmis, kur prabėgo vaikystė, užplūsta nostalgiški prisiminimai, bet taip nutinka su visomis vietomis, kur buvo gera. Nesvarbu, ar tai gimtinė, ar svetimas kraštas, kuriame teko gyventi.

Labai pasiilgstu šeimos ir draugų. Tai yra didžiausia kaina, kurią mokame visi, išvykę iš Lietuvos. Tačiau visko turėti neįmanoma. Pasaulis mažėja – kelionės tampa pigesnės, patogesnės, lengvesnės. Retkarčiais susitinkame su draugais kur nors pusiaukelėje praleisti atostogų kartu.“

Kol kas ji planuoja dar kurį laiką keliauti po pasaulį, o po to vykti ten, kur gyveno pastaruosius 9-erius metus, – į Australiją. „Metėme darbus ir ieškosim naujų, kai grįšim. Manau, jog abu galėtume įsiprašyti į senas darbovietes, bet patys nenorime. Norisi pradėti kažką naujo, o ne grįžti į tą pačią rutiną“, – teigia E. Bertašiūtė.

Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.