„Pas draugus ragavau, man patiko, pradėjau daryti, jaučiu, kad traukia, o paskui čia jau pasidarė ne liga, bet gyvenimo būdas. Kalbu su pienu, kalbu su sūriais, aš juos glostau, plaunu, pakuoju, apverčiu“, – LRT TELEVIZIJAI pasakoja Izraelyje ūkininkaujantis emigrantas Azalijus Chaikinas.
Prieš 30 metų, kai dar gyveno Mažeikiuose, Azalijus Chaikinas buvo visuomenėje žinomas ir visų gerbiamas kultūros namų direktorius. Tais laikais tai buvo svarbus postas. Azalijus bendraudavo su didžiausiomis estrados žvaigždėmis, bičiuliavosi net su pačiu Algirdu Brazausku.
Dabartinis Azalijaus gyvenimas Izraelyje visai kitoks. Daug ramesnis, kaip sako pats, ir be blizgesio. Koncertuoja jam nebe dainininkai, o naminiai paukščiai, triušiai ir jūros kiaulytės. „Prašau, kokie mano „chebrantai“. Jūros paršiukai, triušis ir aš. Tokie mes. Jie labai „fainuliai“, labai geri vaikai“, – savo augintiniais džiaugiasi emigrantas.
Prieš keletą metų A. Chaikinas nusprendė, kad į pensiją jam dar per anksti, todėl reikia imtis nervus raminančio darbo. Ne tik tam, kad uždirbtų pinigų, bet ir kad galėtų turiningai leisti laiką.
Dabar jis juokauja, kad naują gyvenimo aistrą atrado visiškai atsitiktinai – tiesiog patiko draugų pagaminti naminiai sūriai. Tada Azalijui toptelėjo mintis, kodėl pats negalėtų to daryti.
Vyras juokauja, kad čia, savo ūkelyje, jaučiasi kaip tikrame lietuviškame kaime, tik šiek tiek egzotiškiau.
„Pas draugus ragavau, man patiko, pradėjau daryti, jaučiu, kad traukia, o paskui čia jau pasidarė ne liga, bet gyvenimo būdas. Kalbu su pienu, kalbu su sūriais, aš juos glostau, plaunu, pakuoju, apverčiu.“ – užsidegęs pasakoja Azalijus. – Ruošiuos dabar važiuot į Kiprą, turiu draugų Kipre, susitariau su 2 moterimis, kurios mane mokino per Skaipą. Dabar noriu jas aplankyt ir nuvežt jiems parodyt, kaip aš darau, pažiūrėt, kaip daro jie.“
Tik pardavinėti sūrius būtų neįdomu, įsitikinęs ūkininku tapęs muzikantas. Kartu su bičiuliu bitininku jie pasistengė, kad naujieji namai primintų jaukią sodybą pas mylimą dėdulę. Azalijaus mintis labai paprasta: jis siekia pritraukti pas save žmones, kurie neturi nuosavo kaimo ar sodybos.
Mes pirmieji ir vieninteliai Izraelyje darome tokią procedūrą: žmonės atsisėda ir kvėpuoja avilių oru. Čia labai sveikas dalykas.
„Verslo modelis labai paprastas. Mes grupę iš 30 žmonių dalijam per pusę. Pusė nueina į salę, kur yra parduotuvė, valgo medų, žiūri. Avilys ten iš stiklo. Gali žiūrėti, kaip gyvena bitės viduj. Stovi dar du aviliai. Mes pirmieji ir vieninteliai Izraelyje darome tokią procedūrą: žmonės atsisėda ir kvėpuoja avilių oru. Čia labai sveikas dalykas,“ – savo įgyvendintais sumanymais dalinasi Azalijus.
Prieš trisdešimt metų į Izraelį Azalijus atvyko su žmona, dviem vaikais ir savo tėvais. Kol įsitvirtino svetimoje šalyje ir išmoko vietos kalbą, Azalijus dažė gatves, tvarkė statybvietes, o žmona su mama dirbo skalbykloje.
Nieko nedirbti aš nemoku. Reikia išmokti nieko nedirbti, reikia žinot, kaip tai daryti. Tinginys – labai sudėtinga profesija.
Juodo darbo nebijojęs vyras dabar mėgaujasi pensija ir savo įkurtu ūkiu. Izraelyje jis su šeima planuoja ir likti, mat vaikai čia įsitvirtinę, turi gerus darbus ir augina jau savo vaikus. „Nieko nedirbti aš nemoku. Reikia išmokti nieko nedirbti, reikia žinot, kaip tai daryti. Tinginys – labai sudėtinga profesija“ – juokiasi A. Chaikinas.
Ūkininkavimo aistrą Izraelyje atradęs muzikas džiaugiasi, kad per 30 Izraelyje praleistų metų jam pavyko nepamiršti lietuviškų šaknų, o svarbiausia – vis dar nepamiršo lietuvių kalbos, kuria kalba kiekvieną dieną. Jis mėgsta paskambinti seniems draugams, kurie iki šiol gyvena Klaipėdoje ar Mažeikiuose.
Taip pat skaitykite
Vyras juokauja, kad čia, savo ūkelyje, jaučiasi kaip tikrame lietuviškame kaime, tik šiek tiek egzotiškiau. „Lietuvos aš tikrai nepamiršau“, – nuolat kartoja Azalijus Chaikinas.
Plačiau – vaizdo įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
