Istorijos

2020.04.18 11:26

Kopenhagoje atradusi įkvėpimą ir tikrąją danų laimės paslaptį lietuvių šeima svajonę įgyvendino gimtinėje

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.04.18 11:26

Jolita ir Mindaugas Šimelioniai LRT laidoje „Stilius“ pasakojo apie savo kelionę – sprendimą išsikraustyti į Daniją ir po kelerių metų grįžti atgal. Šeima džiaugiasi ne tik grįžusi, bet ir parsivežusi namo daniškos gyvenimo filosofijos ir estetikos pagrindus, kurie praverčia kasdien.

Traukė Danija

Kai kada žmonės, net visko turėdami, nori kelti sparnus ir ieškoti kitokių raiškų. Meta darbus ir iškeliauja. Būtent taip prieš beveik šešerius metus nutiko J. ir M. Šimelioniams – su dviem mažais vaikais jie pasuko į Daniją. Ko? Ogi estetikos ir laimės, nes būtent Danijoje laimingų žmonių gyvena daugiausia.

„Idėja galbūt labiausiai pradėjo vystytis, kai mes grįždavome iš užsienio abudu. Mes labai daug keliaudavome su automobiliu ir kiekvieną kartą mes stengėmės kuo ilgiau važinėti, bendrauti su vietiniais žmonėmis. Kiekvieną kartą grįžę į Lietuvą galvodavome, kaip būtų smagu pagyventi kitoje šalyje“, – laidoje pasakojo M. Šimelionis.

Dukroms kiek paaugus, J. ir M. Šimelioniai dar kartą grįžo prie minties įgyvendinti savo seną svajonę. Liko tik nutarti, kurioje šalyje norėtų gyventi. Danija dizaino mokslus baigusius sutuoktinius traukė labiausiai. Vis dėlto viską metus išvažiuoti su mažais vaikais buvo nedrąsu, todėl lagaminus į Kopenhagą pirmas pradėjo krautis tik Mindaugas.

„Aš vienas nusprendžiau, tiesiog logiškiau būtų. Susikroviau lagaminus ir išvažiavau į Daniją. Mes susitarėme, kad turėsime 2,5 mėn. terminą, ir per tą laiko tarpą aš turėjau susirasti darbą, surasti būstą, viską paruošti savo šeimai, kad jie tik atvažiuotų ir džiaugtųsi gyvenimu.

Prasidėjo etapas, kai aš ieškojau dizainerio darbo. Nežinau, kiek CV ir motyvacinių išsiunčiau, ten realiai buvo darbas prie to, bet po kokio mėnesio supratau, kad yra gana sunku, tai yra dizaino šalis, jiems mūsų akademijos skamba kaip būrelis, šioje vietoje jie pripažįsta savo universitetus. Yra estetika, Danija, viskas čia iš kitų šalių sudėtinga žmonėms“, – kalbėjo Mindaugas.

Turėdamas dizainerio specialybę, Mindaugas net neabejojo rasiąs darbą pagal savo išsilavinimą. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Pripažintomis dizaino ir estetikos sampratomis garsėjančioje šalyje lietuvio dizainerio gyvenimo aprašymas ir patirtis išrankiesiems danams visai nerūpėjo.

Pradėjo nuo paprastų darbų

Mindaugas pasiduoti neketino. Supratęs, jog kasdienis gyvenimo aprašymų siuntinėjimas rezultatų neduos, jis ėmėsi kitokių veiksmų. Įsiprašė pokalbio pas vienos didžiausių Kopenhagoje senovinių sportinių automobilių galerijos vadovą ir pasiūlė savo paslaugas.

„Susitikimas nebuvo rezultatyvus, per susitikimą jis manęs paprašė, kad sukurčiau naują jiems logotipą, ir aš labai apsidžiaugiau, galvojau, gal tai bus kažkokios durys į naują karjerą. Aš padariau logotipą, sėdėjau gal dvi savaites, kol iššlifavau visus įmanomus variantus, ir nusiunčiau, laukiau atsakymo. Atsakymo nėra vieną savaitę, antrą ir man jau laikas grįžti į Lietuvą, ir visi laukia su geromis žiniomis, bet nesulaukęs atsakymo aš grįžau į Lietuvą“, – pradžią prisiminė LRT laidos herojus.

Vis dėlto šeima nusprendė, kad vis tiek kraustysis. Tiesa, Jolita vos atvykusi į Daniją nusprendė elgtis racionaliau. Sumojo, kad pirmaisiais gyvenimo svetimoje šalyje mėnesiais, juolab nesusipažinus su vietinio gyvenimo ypatumais ir nemokant kalbos, tikėtis svajonių darbo neįmanoma. Todėl sau ir Mindaugui iškart pradėjo ieškoti bet kokio darbo, kuris leistų užsikabinti ir pradžioje gauti bent kokių pajamų.

„Tai mes taip ir padarėme, aš greitai susiradau darbą, po kelių dienų įdarbinau Mindaugą, tai buvo tiesiog paprasti darbai. Mes dirbome vakarais, dieną ieškodavome kitų darbų, buvo labai sunkus etapas. Tikrai buvo labai sunku, bet mes supratome, kad mes čia tik įsivažiuojame, tai nėra mūsų svajonių darbai, ir tai nėra ta kaina, dėl kurios mes atvažiavome. O iš tikrųjų kaina buvo didelė, nes atvažiuoti šeimai su dviem mažamečiais vaikais ir pradėti viską nuo nulio kitoje šalyje buvo labai didžiulis žingsnis.

Mes tiesiog matėme tą dizainą, gėrėme visą estetiką, naujausias tendencijas ir tai turėjo reikšmės tam, ką mes dabar darome, tai buvo visiškas to pagrindas“, – kalbėjo J. Šimelionienė.

Ilgainiui šeimos žingsniai platėjo, gyvenimas pamažu stojosi į vėžes. Tarsi nebuvo kuo skųstis, abu sutuoktiniai turėjo nuolatinius darbus, stabilias pajamas, dukros lankė darželius. Tačiau abiejų galvose vis tiek kirbėjo mintis apie tikrąjį atvykimo tikslą – susikurti gyvenimą, kuris žavėtų kiekvieną dieną.

J. Šimelionienė pasakojo, kad jau dirbdama pagal specialybę amerikiečių kompanijoje ji domėjosi gėlių kultūra, o vėliau panoro ir pati išbandyti jėgas. Vyro patirčių įkvėpta Jolita pasirinko gražiausią floristikos saloną pačiame Kopenhagos centre ir paprašė jame darbo.

Pora neslepia, kad pirmas panašiai pasielgė ir Mindaugas. Nutaręs nepaisyti senovinių automobilių galerijos vadovo tylėjimo, be išankstinio susitarimo į vadovo duris jis pasibeldė dar kartą.

„Pats pirmas klausimas, kurio jis paklausė, – ko tu nori iš manęs? Sako, mes neturime pinigų. Sakau, palaukite, man pinigų dabar nereikia, aš žinau tą, žinau, kaip daryti tą, žinau, kaip kurti dizainą, žinau, kaip jus gražiai pateikti, kaip įmonės įvaizdį padaryti gražų, pabandom porą mėnesių nemokamai padirbti, pasižiūrime, kas bus, tiesiog pabandom. Ir jis sutiko. Po poros mėnesių mes pasirašėme kontraktą ir viskas pajudėjo“, – prisiminė laidos „Stilius“ pašnekovas.

Paprasta danų laimės paslaptis

Gėlėmis Jolita domėjosi dar gyvendama Lietuvoje, tačiau kad floristika taps jos ir vyro pagrindine ir mėgstamiausia veikla, sako net nesapnavusi. Todėl galimybė mokytis iš profesionalios danų floristės jai buvo aukso vertės. Kaip ir galimybė iš arti stebėti danų meilę estetikai, grožiui ir laimingam gyvenimui.

„Mes bandėme suprasti ir suvokti, tai kame ta jų laimė. Būdami per tuos metus, su jais bendraudami ir stebėdami, mes bent jau tokią prielaidą keliame, kad laimę jie supranta žymiai paprasčiau, tiesiog paprasčiau. Jie per daug negvildena tų filosofinių dalykų, klausimų apie gyvenimo prasmę, jie tiesiog suvokia: aš turiu darbą, aš ir mano artimieji yra sveiki, aš dar galiu nuvažiuoti pailsėti – aš esu labai laimingas.

Jų kriterijai yra truputėlį paprastesni, jie į viską žiūri paprasčiau. Ir, iš tiesų, ta bendra atmosfera – tu jauti, kad jie laimingi. Apskritai jie neeskaluoja blogų temų, blogų emocijų ir jeigu net tu bandai savo kažkokias blogas emocijas perteikti, tai jie pasidaro kavos pertraukėlę ir truputėlį atsiriboja nuo to. Manau, dėl to jie kasdienybėje laimingi“, – kalbėjo ji.

Paprastumas ir gebėjimas džiaugtis esamuoju momentu turi daugybę privalumų. Ypač jei esi sveikas ir gali veikti tai, ką nori, kad ir priverstinai sėdėdamas karantino laikotarpiu namuose. Tad, kliaujantis daniška poros patirtimi, galima pasamprotauti apie kritinį santykį su blogos žinios eskalavimu.

Vis dėlto po ketverių metų Kopenhagoje šeima nutarė, kad atėjo laikas pakuotis lagaminus namo. Nors viskas puikiai sekėsi, tačiau, sako, atėjo laikas galvoti ne vien apie save, bet ir apie atžalų ateitį. Prioritetas buvo vaikai ir jų tapatybės klausimas.

„Atėjo kitas etapas, kai jau mes pradėjome giliau gvildenti, kas toliau ir iš to. Kadangi mes buvome su vaikais, vaikai išmoko danų kalbą ir jau integravosi su kalba į danų kultūrą. Juk kalba yra identitetas. Vėliau supratome, jeigu mes prarandame savo kalbą, mes prarandame savo identitetą, prarandame savo svorį, šaknis.

Šie kertiniai dalykai paskutinius metus mums vis nedavė ramybės, mes nematėme gilesnės prasmės, nors viskas, ką ten patyrėme, buvo vertinga ir neįkainojama, bet, žiūrint į ateitį, tokie praktiniai dalykai, kad mes turėjome išmokti kalbą, nes mūsų vaikai jau visur bendrauja daniškai ir mums verčia, ir į mus visi žiūri tokiomis akimis, kas čia dabar darosi“, – pasakojo J. Šimelionienė.

Tačiau iš laimingiausiais laikomų žmonių krašto tuščiomis Šimelionių šeima neparvažiavo. Kartu parsivežė ir nemažą dalį Danijos. O užgyventą skandinavišką patirtį jie pritaikė visur: kurdami namų interjerą, bendraudami, planuodami ateitį.

Pasak Jovitos, jiedu su vyru sumanė iš svečios šalies pasiimti žinių ir gerų patirčių ir jas pritaikyti savo gimtinėje. Iš Kopenhagos į Lietuvą pora parsivežė ir kelerius metus brandintą gėlių studijos idėją. Ne tik verslo, bet ir minties, keliančios augalų dizainą į aukštesnį kultūros lygį.

„Gėlės visada buvo šalia manęs, tai buvo mano hobis, mano laisvo laiko užsiėmimas, bet aš niekada negalvojau, kad tai gali būti mano pagrindinė veikla. Kad tai gali būti judėjimas, visa filosofija, mąstymas, kuris apima viską, apima ne tik gėlių pasaulį, bet viską: estetiką, dizainą, įvairiausias naujoves ir net šiuolaikines technologijas. Viską, nes taip viskas persipynę. Dėl to mes ir užsikabinome už tos minties, matydami, kaip Danijoje tai daroma. Kad tai nėra tik produktas, už to yra visa filosofija, idėja, tai, ką tu tuo nori pasakyti, vertybės“, – sakė verslininkė.

Planų ir idėjų pora teigia turinti ne vieneriems metams. Pastaruoju metu jie intensyviai ruošėsi pavasariniam savo įkurtos floros studijos atnaujinimui. Deja, visus žmonijos planus niekais verčia baisioji korona. Tad kol kas lieka laukimas. Tačiau jeigu viskas klostysis gerai ir pasaulis greitai išsivaduos iš pandemijos spąstų, jau ankstyvą rudenį centrinėje Londono stotyje Šimelioniai ketina eksponuoti savo kūrinį: lauko pievų gėlių instaliaciją, o po parodos ji persikels į Viktorijos parką.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.