„Man Jeruzalėje teko matyti užrašų „pasiilgink sijoną – pasiilginsi gyvenimą“. Kartais nuo to pavargsti. Dažniausiai smagu, bet geroji pusė yra ta, kad bendruomeniškumas suteikia saugumo jausmą“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sako Izraelyje apsigyvenusi vilnietė Živilė.
Izraelis visiškai pakeitė jaunos vilnietės gyvenimą. Prieš ketverius metus Živilė nusprendė išvykti patikrinti, kokia tai šalis. Pradėjo ten studijuoti Izraelio visuomenės ir politikos mokslus, galiausiai susipažino su ypatingu vaikinu, įsimylėjo ir ištekėjo.
Dvi knygas apie Izraelį parašiusi Živilė pasiliko šioje šalyje gyventi, tačiau sako, kad tai nėra labai paprasta – pirmiausia reikia perprasti žydų įpročius. Dabar Živilė sako, kad didžiausias šios šalies miestas Tel Avivas tapo pagrindiniais jos namais.
Tel Avive daugiau negu 300 saulėtų dienų per metus, tai negali tam pasakyti „ne“. Ko nepasiilgstu, tai lietuviškos žiemos ir šalčio, pilkumos. Ko pasiilgstu, tai lietuviško mandagumo, lietuviškų manierų, lietuviško efektyvumo, mažiau biurokratijos.
Įsimylėjau tą šalį, prisipažįsta mergina. „Visų pirma, šalį. Tas mano romanas su Izraeliu peraugo į nuolatinius santykius. Oras tikrai nuostabus. Tel Avive daugiau negu 300 saulėtų dienų per metus, tai negali tam pasakyti „ne“. Ko nepasiilgstu, tai lietuviškos žiemos ir šalčio, pilkumos. Ko pasiilgstu, tai lietuviško mandagumo, lietuviškų manierų, lietuviško efektyvumo, mažiau biurokratijos“, – atvirauja Živilė.
Jeruzalės hebrajų universitete baigusi Izraelio visuomenės ir politikos studijas Živilė ėmė vis labiau gilintis į vietinių žmonių gyvenimus, kultūrą, papročius ir kasdienius buities dalykus. Apie tai ši lietuvė jau parašė dvi storas knygas.
Išmokau labiau pakovoti už save, nes Izraelyje to reikia, neslepia emigrantė. „Nenorėčiau taip preciziškai sakyti, bet Izraelyje visi tiesmukiškesni, – tikina lietuvė. – Sakykim, tau priklauso kažkokia paslauga ir tu ateini, o tau sako: „ne, šiandien ne, šiandien mes jau užsidarome, nėra to specialisto, ateikit kitą kartą“. Bet jeigu tu reikalausi, tikėtina, kad tau pavyks, kad tu sutvarkysi.“
Kažkada moteriškė labai norėjo su manimi kalbėti autobusų stotelėje, o aš kažką veikiau su savo telefonu. Galiausiai ji labai supyko ir pasakė, kad jaunimas visiškai nebemoka bendrauti ir aš turėčiau kalbėti su ja, užuot maigiusi telefoną.
„Europoje žmonės per ilgus metus išmoko pasirodyti mandagesni, nei iš tikrųjų yra. Dažnai ne iki galo išsakome savo nuomonę, pagiriame tam tikrus dalykus, net jei jie neverti tų pagyrų“, – pastebi Živilė. O štai Izraelyje to nėra. Čia dažniausiai žmonės viską rėžia tiesiai šviesiai į akis. Net jei ta tiesa nėra labai patogi.
„Mane labai dažnai žmonės užkalbina autobusų stotelėse arba autobusuose. Klausia, iš kur, ką veikiu, kur gyvenu. Gali prieiti net iki to, kad kartais paklaus, kiek moku už butą. Ir tai yra normalu, – pasakoja Živilė. – Kažkada moteriškė labai norėjo su manimi kalbėti autobusų stotelėje, o aš kažką veikiau su savo telefonu. Galiausiai ji labai supyko ir pasakė, kad jaunimas visiškai nebemoka bendrauti ir aš turėčiau kalbėti su ja, užuot maigiusi telefoną. Nepažįstama moteriškė. Žmonės dažnai neprašomi išreiškia savo nuomonę.“
„Izraelis kaip Amerika“, – lygina Živilė. Čia gyventi žydai ir ne tik žydai suvažiavo iš visos planetos, todėl ši visuomenė labai ypatinga, turinti išskirtinių bruožų. O kad išmoktum joje gyventi, turi praeiti nemažai laiko.
Litvakas Eliezeris Ben Jehuda ėmėsi šito žygdarbio. Jis nusprendė, kad yra įmanoma prikelti mirusią kalbą, kuri buvo naudojama tik knyginiams, religiniams tikslams, ir ją pritaikyti šiandienėms reikmėms.
Daugybė kultūrų, daug skirtingų kalbų ir kitokių skirtumų. Iš viso pasaulio į šią šalį suplūdę žmonės turėjo išmokti gyventi kartu, tai truko labai daug laiko, o kai kas dar ir iki šiol bando pritapti. Lietuvos žydai arba litvakai nemažai prisidėjo prie Izraelio valstybės kūrimo.
Taip pat skaitykite
„Jie visi atvyko į Izraelį, kai pradėjo kurti Izraelio valstybę nuo 19-o amžiaus pabaigos. Jie atsivežė savo tradicijas, savo kalbas. Sakykim, žydai Europoje kalbėjo daugiausia jidiš kalba, kuri susiformavo viduramžiais vokiečių kalbos pagrindu su hebrajiška įtaka. Žydai, kilę iš Ispanijos, Portugalijos, atsivežė lavino. Žydai iš arabų šalių atsivežė judėjų arabų. Žinoma, šiandien tos kalbos jau yra ganėtinai apmirusios, vis tik galiausiai buvo atgaivinta hebrajų kalba. Tai, beje, labai įdomi istorija.
Litvakas Eliezeris Ben Jehuda ėmėsi šito žygdarbio. Jis nusprendė, kad yra įmanoma prikelti mirusią kalbą, kuri buvo naudojama tik knyginiams, religiniams tikslams, ir ją pritaikyti šiandienėms reikmėms. Ben Jehuda turėjo sugalvoti įvairiausių terminų, tokie žodžiai, kaip traukinys ir kiti, neegzistavo, nes tokių dalykų tiesiog bibliniais laikais nebuvo. Jis labai daug dirbo visą gyvenimą, tai buvo jo viso gyvenimo projektas ir jis pasiteisino. Šiandien pagrindinė Izraelio valstybinė kalba yra hebrajų, o antra oficiali kalba – arabų“, – smalsumą intriguojančiu pasakojimu sužadina Izraelyje gyvenanti lietuvė Živilė.
Apie visa tai plačiau – laidos „(Ne)emigrantai“ įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
