Istorijos

2020.04.17 10:55

Londoną į Marijampolę iškeitusi lietuvė – apie gyvenimą emigracijoje, sprendimą sugrįžti ir saldų verslą tėvynėje

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt 2020.04.17 10:55

Marijampolietė Renata Ražinskė į gimtąjį miestą iš Londono su šeima grįžo prieš pusantrų metų. Pastarąjį laiką ji apibūdina kaip geriausius savo gyvenimo metus ir patikina – sprendimo parvykti nesigaili, nors komentarų girdėjo įvairių. „Daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio. Sakė: ką jūs darot, ar išprotėjot? Bet dažniausiai taip sako žmonės, kurie niekada nėra gyvenę emigracijoje ir nežino, koks jausmas, kai tavo šeima susirenka sekmadienį pietų, o tu kažkur toli“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pirmasis darbas tapo iššūkiu

Renata pasakoja, kad pirmas į užsienį išvyko jos mylimasis. Kaip ir daugelis lietuvių, Londono kryptį pasirinko dėl ten jau esančių ryšių – atvykti pakvietė šiame mieste įsitvirtinę draugai.

Dvejus metus pora praleido atskirai, skraidė pirmyn atgal tiek, kiek galėjo, kol galiausiai pasišnekėję priėmė sprendimą, jog į Londoną metas persikelti ir Renatai. Tuo metu Lietuvoje ji dirbo draudimo įmonėje.

„Laikau save meilės emigrante, nes Lietuvoje sekėsi tikrai neblogai, labai mėgau savo darbą, klientus ir kolektyvą, esu komunikabili, todėl kasdienis bendravimas su klientais man patiko“, – sako pašnekovė.

Pirmasis lietuvės darbas svečioje šalyje tapo iššūkiu. Įsidarbinusi greitojo maisto restorane „McDonalds“, Renata pripažįsta – darbas buvo sunkesnis psichologiškai nei fiziškai, moteris jautėsi žengusi žingsnį atgal.

„Reikėjo viską kardinaliai pakeisti: nuo kompiuterio, aukštakulnių ir bendravimo su klientais iki lakstymo greitojo maisto restorane. Ne kartą teko verkti ir galvoti, ką aš darau, ar man to reikia, ar meilės kaina to verta. Bet paskui įpranti, atrandi savo ritmą ir viskas plaukia ramia vaga“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Tiesa, ilgai „McDonalde“ ji nepasiliko. Po 5 mėnesių teko sukti atgal į Lietuvą, nes laukė sudėtinga stuburo operacija. O atsigavusi ir sugrįžusi į Londoną, žingsnis po žingsnio Renata įsisuko į naują veiklą.

Anot pašnekovės, prieškalėdiniu laikotarpiu viena giminaitė pasiūlė galimybę padirbėti su maišto ruoša. Lietuvė atsidūrė milžiniškoje virtuvėje, kurioje maistas buvo ruošiamas dideliems banketams – nuo įmonių švenčių iki vestuvių.

Tame pačiame pastate, kaip pasakoja Renata, buvo įsikūrusios ir gražios salės, kuriose šios šventės ir vykdavo. Vienu metu tekdavo aptarnauti nuo 40 iki 1000 žmonių. Čia lietuvei pravertė ir patirtis greitojo maisto restorane.

„Ten išmokau greičio ir kasdienio bėgimo, todėl pradėjusi dirbti virtuvėje neturėjau problemų dėl tempo ir iškart įsiliejau į kolektyvą“, – dėsto moteris.

Renatos sugebėjimus netrukus pastebėjo ir jos vadovas. Nors planavo padirbėti keletą savaičių, jau po kelių dienų sulaukė pasiūlymo pasilikti. „Vadovas pamatė, kad darbo nebijau. Išdirbau ten beveik dvejus su puse metų, išmokau labai daug, dirbau ir užkandžių, ir pagrindinių patiekalų, ir desertų virtuvėje.

Buvo nuostabi patirtis pamatyti, kaip per 45 minutes tūkstančiui žmonių patiekiama 3 patiekalų vakarienė. Sutikau daug nuostabių žmonių iš viso pasaulio ir nors tai buvo labai sunkus darbas, bet kartu ir nuostabus. Kartais prisiminusi norėčiau nors dienai sugrįžti“, – sako lietuvė.

Apie grįžimą mąstė vis daugiau

Nuo 10–14 valandų darbo per parą moteris atsitraukė besilaukdama pirmagimio. Vėliau, dar tebesitęsiant motinystės atostogoms, šeima susilaukė ir antrojo vaiko.

Augindama pametinukus, Renata nesvarstė greitai sugrįžti į darbus, tačiau retkarčiais iš pažįstamų sulaukdavo prašymų pagaminti desertų. Meilė šiam užsiėmimui vis stiprėjo. Kaip ir pamąstymai apie grįžimą į Lietuvą.

„Su vyru niekada neplanavome Jungtinėje Karalystėje likti visam laikui. Galvojome, kad grįšim, kai berniukams reikės eiti į pirmą klasę. Bet vieną vakarą susėdę pasikalbėjome, kad nėra prasmės laukti: ten giminių neturėjome, abiejų tėvai, mano dvi seserys Lietuvoje.

Vaikai augo nematydami senelių tiek, kiek norėtųsi. Nors mano šeima dažnai mus aplankydavo ir mes dažnai grįždavome, to buvo maža“, – tikina pašnekovė.

Be to, pora įvertino ir kitus aspektus: Renatos vyras Eineris jau kurį laiką šeimą išlaikė vienas, todėl susitaupyti pinigų buvo nelengva, o už nuomą tekdavo mokėti brangiai. Anot pašnekovės, kelias dienas ji svarstė, kuo galėtų užsiimti gimtinėje, ir galiausiai suprato, ko norėtų labiausiai.

„Pirmus savo tortus iškepiau prieš 11 metų sesės gimtadieniui, pamačiusi, kad pavyko, į metus du ar tris kartus juos kepdavau šeimos šventėms.

Padirbusi profesionalioje virtuvėje nusprendžiau, kad man mieliausia būtent konditerija. Tad pasakiau vyrui, kad bandysiu įsitvirtinti konditerijos pasaulyje ir tikiuosi iš vyro palaikymo“, – prisimena moteris.

Ryžtingai nusiteikę ir pusmetį planavę sugrįžimą, Ražinskai galiausiai parvyko į gimtąją Marijampolę, kurią gyvenimui pasirinko dėl paprastos priežasties – čia gyvena abiejų artimieji, o ir pats miestas, kaip sako Renata, vis labiau atsinaujina. Vis dėlto toks poros spendimas buvo suprantamas ne visiems.

„Daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio. Sakė: ką jūs darot, ar išprotėjot? Bet dažniausiai taip sako žmonės, kurie niekada nėra gyvenę emigracijoje ir nežino, koks jausmas, kai tavo šeima susirenka sekmadienį pietų, o tu kažkur toli“, – kalba pašnekovė.

Ryžosi pradėti verslą

Ji pabrėžia, kad po daugiau nei 6-erių svetur praleistų metų įsijausti į gyvenimą Lietuvoje sunku nebuvo, mat visada juto ryšį su gimtąja šalimi. Netrukus pačiai atrodė, kad niekur nė nebuvo išvykusi.

„Visose institucijose taip pat buvau sutikta draugiškai, visi sveikino, kad nusprendėme grįžti. Vaikai iškart pradėjo eiti į darželį ir jiems čia rojus – seneliai, tetos – visi šalia.“

Tiesa, Renatos vyras, tuo metu turėjęs stabilų darbą, dar metus gyveno tarp Londono ir Marijampolės. Penktadieniais skubėdavo į Lietuvą, o ankstų pirmadienio rytą skrisdavo atgal. Šiandien Renata džiaugiasi, kad visa šeima pagaliau kartu gimtojoje šalyje.

„Visada labai mylėjau Lietuvą, jos gamtą, žinojau, kad ten mes tik svečiai. Atrodo, kad šiuo metu geriausi mano gyvenimo metai, tikiuosi, dar bus ne vieni tokie“, – sako pašnekovė.

Marijampolietei sėkmingai pavyko įgyvendinti ir emigracijoje apgalvotą planą. Iš pradžių Renata gamino desertus tik draugams ir pažįstamiems, bet su laiku jos valgomi šedevrai susilaukė vis daugiau dėmesio, o ir ji pati stengėsi, kad būtų pastebėta: savo kepiniais dalijosi socialiniuose tinkluose, įvairiose kulinarijos grupėse. Galiausiai moteris ryžosi atidaryti nedidelę konditerijos studiją.

„Kaip sakau, esu dar maža žuvelė vandenyne, Lietuvoje yra daug puikių konditerių, į kuriuos galima lygiuotis. O visko išmoksti per praktiką. Aplankiau ne vienus kursus ir mokiausi iš geriausių Lietuvos meistrų. Labai tikiuosi, kad dar daug metų galėsiu visus lepinti savo desertais ir nesustosiu vietoje, o tobulėsiu toliau“, – sako pašnekovė.

Renata neatmeta galimybės į konditerijos pasaulį įtraukti ir savo vyrą stalių. Kol kas įsitvirtinti Marijampolėje jam nėra lengva, dažniausiai vyksta dirbti į Kauną ar Vilnių. Likusiu laiku padeda Renatai.

„Jis nuperka produktus, būna su vaikučiais, nes mano pagrindinės darbo dienos – savaitgaliai. Turiu planą plėstis, todėl vyras turės įsilieti į veiklą. Kaip sakau, paprasčiau dirbti dviem šeimos nariams ir kurti verslą nei iš karto samdyti žmones.

Kadangi ir jį domina ši sritis, vis juokauju, kad turės važiuoti į mokymus ir gaminsime tortus abu. Nors ir be to yra pilna reikalų – produktų pirkimas, dekoracijų paieškos. Turime planą patys gamintis dalį dekoracijų“, – mintimis dalijasi moteris.

Lietuvoje jaučiasi laimingesnė

Entuziazmas, kurio šeimai netrūko nusprendus grįžti į Lietuvą, neblėsta ir šiandien. Priimtą sprendimą Renata vadina teisingu ir sako, kad tėvynėje ji jaučiasi daug laimingesnė. O ir užsidirbti pavyksta tiek, kad šeima gyventų oriai.

„Sūnūs čia turi visavertę vaikystę, o aš jaučiuosi realizavusi save. Milijonų neuždirbu, bet kad būčiau ten, kur dabar esu, dirbu daug. Nėra skirtumo, ar būsi Lietuvoje, ar užsienyje, ten irgi pinigai ant medžių neauga – kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Prisimindama gyvenimą svetur lietuvė atvira – Jungtinė Karalystė ne ta šalis, kurią ji galėtų pavadinti sau artima. Tačiau čia praleisti metai, pažymi Renata, stipriai prisidėjo prie jos asmenybės formavimosi.

„Tikrai nespjauname į emigraciją, tik juokiamės, kad jei dar kada reikėtų važiuoti, norėtume šiltesnės šalies, pavyzdžiui, Ispanijos. Oras Jungtinėje Karalystėje – didžiulis minusas!“ – šypsosi pašnekovė.

Iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.