Istorijos

2020.04.09 15:55

Osle įsikūręs muzikantas – apie norvegų požiūrį į Lietuvą ir galimybę groti Europoje pripažintame orkestre

Paulius Grinkevičius, LRT.lt2020.04.09 15:55

Oslo lietuviui altininkui Povilui Syrrist-Gelgotai dėl pandemijos teko keisti gyvenimo būdą ir iš keliaujančio muzikanto kuriam laikui tapti sėsliu namų kompozitoriumi. Be to, atšaukus skrydžius nepavyko nuvykti ir į močiutės laidotuves Lietuvoje. Tačiau muzikantas teigia, kad liūdėti nėra kada – laisvą laiką trijų vaikų tėvas skiria šeimai ir šviesios, romantinės muzikos kūrimui.

Iš Utenos kilęs Povilas mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur grojo altu, kaip pats sako, nuvertintu, tačiau fantastišku instrumentu. Vėliau, mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis susipažino su čia studijuoti atvykusia Norvegijos violončelininke Toril.

Jie Vilniuje susituokė, o Povilas išvyko mokytis į Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklą. Nuo 2000-ųjų muzikantas gyvena Osle: mokėsi miesto muzikos akademijoje, o vėliau su žmona laimėjo konkursą į Oslo filharmoniją – vietą, į kurią pasitaikius progai bando patekti šimtai muzikantų iš pasaulio.

Įprastai ir be darbo Oslo filharmonijoje Povilui veiklos netrūksta – jis ne tik koncertuoja su orkestru, bet ir kuria muziką, yra Asker Kamerinės muzikos festivalio meno vadovas, keleto ansamblių įkūrėjas, lietuviškų ir norvegiškų gastrolių iniciatorius.

Povilas Norvegijoje yra tarsi tautinės lietuviškos muzikos ambasadorius – vietinius supažindina su lietuviškomis liaudies dainomis, o lietuvius – su norvegiškomis. Apie tai, kaip norvegai žvelgia į Lietuvą, kaip klasikinę muziką mūsų šalyje labiau priartinti prie žmonių ir klasikinės muzikos ateitį pasakoja P. Syrrist-Gelgota.

Norvegams pristatote lietuvišką liaudies muziką. Kas jiems labiausiai patinka?

Dažnai atlieku grynas arba aranžuotas lietuvių liaudies dainas. Tą įjungiu į klasikinės muzikos koncertus ir aranžuoju kūrinius taip, kad jie skambėtų neįprastai. Pavyzdžiui, kartą buvo dvi valtornos, aš dainavau, grojo violončelė ir altas. Esu sukūręs kūrinių, kurie pagrįsti ir lietuvių, ir norvegu liaudies intonacijomis. Taip pat pas norvegų kompozitorius esu užsakęs ne vieną kūrinį, pagrįstą lietuvių liaudies muzika.

Žmones paliečia Utenos kompozitorės Rasos Bartkevičiūtės muzika. Taip pat mielai atlieku Zitos Bružaitės, Ramūno Motiekaičio, Juozo Naujalio, Balio Dvariono, Fausto Latėno kūrinius bei lietuvių liaudies dainas.

O kodėl pats pradėjote kurti muziką? Kas įkvepia?

Turiu poreikį išsireikšti save per muziką. Anksčiau kūrybines mintis interpretuodamas kitų kompozitorių kūrybą, bet palaipsniui supratau, kad savo kūrinių atlikimas duoda didelę laisvę.

Tai, ką kuriu, yra muzika su džiazo harmonijomis, forkloro atspalviais, tai labai romantiška ir šviesi muzika. Žmonėms reikia pakylėjimo, gerų emocijų. Klasikiniam altui yra sukurta melancholiškos, tamsokos muzikos, o aš noriu šviesos ir pozityvumo.

Labiausiai mėgstu romantinę muziką, bet altui jos sukurta nedaug. Noriu prisidėti prie repertuaro įvairovės ir tikiu, kad su laiku kolegoms bus noro savo repertuare turėti kūrinius, kurie bus šviesūs, romantiški, pakeliantys – ypatingai tokiais laikais, kaip dabar.

Paskutinis kūrinys „Sudie“ – jis liūdniausias ir taip yra todėl, kad neseniai mirė mano močiutė. Ji nugyveno garbingą gyvenimą, bet man buvo liūdna, kad dėl koronos viruso negalėjau važiuoti į laidotuves. Ji užbaigė epochą mūsų giminėje, ji man daug reiškė, todėl gavosi liūdnas atsisveikinimo kūrinys, tačiau įprastai kuriu šviesią muziką.

Kaip koronavirusas pakeitė Jūsų gyvenimą?

Aš daug keliavau, daug grojau, ištisai buvo veiklos, tai dabar namie nuobodoka. Kita vertus, yra galimybė daugiau pabūti su šeima, daugiau kurti. Įprastai labai daug dirbu ir neturiu laiko užrašyti kūrinių, o dabar tam lieka laiko.

Kas yra blogai, tas blogai – tą mes girdime per žiniasklaidą. Bet yra gerai ar blogai, priklauso nuo to, į ką susitelki. Reikia ieškoti pozityvumo ir stengtis užkrėsti vienas kitą – negatyvumas plinta kaip virusas. Didesnis virusas negu korona yra pesimizmas ir niurzgėjimas.

Reikia ieškoti, kuo galime vienas kitą nudžiuginti, o mano būdas – į internetą įkelti romantiškų, šviesių kūrinių, kurie kažkam galbūt šiek tiek pakeis dieną.

Jūsų dėka į muzikos festivalius Lietuvoje atvyksta norvegai. Kaip jiems atrodo mūsų šalis? Koks įspūdis Lietuvos, mūsų muzikos, kultūros?

Džiugina ir stebina kultūrinis gyvenimas, kad Lietuva žydi muzikos festivaliais. Žiūrėdamas iš šalies į Lietuvą ir stebėdamas kolegas matau, kad į Lietuvą žvelgiama kaip į ambicingą šalį – žmonės nori daug, jiems nėra gerai turėti mažiau.

Neseniai koncertavau Charkove, Ukrainoje, o ten buvo visai kitaip. Jei galimybių nėra, tai viskas ir stovi vietoje. Iš vienos pasyvumas, iš kitos pusės – stresas. Jie galvoja: čia yra čia, o ten yra ten – negi dabar lyginsiesi su Vakarų valstybėmis.

O Lietuvoje iškeltas klausimas – kodėl Norvegija gali, o mes negalime? Kai pagalvoji, Norvegija viena turtingiausių šalių, o dažnas lietuvis klausia – o kodėl mes negalime? Tai duoda tam tikrą stresą, bet kartu ir skatina pažangą.

Per tuos 20 metų, kai žmona ar jos giminės atvažiuodavo į Lietuvą, aš turėjau galimybę į Lietuvą pažiūrėti kitomis akimis. Dabar tai tokia moderni šalis – pinigų mažiau nei Norvegijoje, bet, iš kitos pusės, jie, bent jau kultūrai, panaudojami efektyviai, nes su tiek mažai resursų pasiekti tokių fantastiškų rezultatų – tiek orkestrų, festivalių, koncertų... Nežiūrint į tai, kad daug lietuvių išvažiuoja į užsienį, vis tiek lygis aukštas, o tai reiškia, kad mokykla labai gera.

Viename interviu este minėjęs, kad Jūsų žmona Toril atvykusi studijuoti į Lietuvą magistro rašė baigiamąjį darbą lietuvių kalba. Kaip ji taip greitai išmoko lietuvių kalbą?

Iš pradžių mes kalbėjome angliškai, ji išmoko lietuvių, aš norvegų, bet jos noru namuose mes vis dar kalbame lietuviškai.

Norvegija yra atvira tauta ir labai gerbia kitas kultūras, palyginus su didesnėmis šalimis. Toril atrodė vertybė būti dalimi mūsų pasaulio, suprasti žmones, kas per TV pasakyta. Ji „kaifuoja“ atvažiavusi į Vilnių. Ji čia jaučiasi laisvai, jaučia, kad tai jos miestas.

Koks yra muzikanto įvaizdis Norvegijoje? Kaip norvegai žiūri į klasikinę muziką ir jos atlikėjus?

Muzikantas čia gerbiamas, o mūsų Oslo filharmonijos orkestras turi ypatingai gerą vardą, nes legendinis dirigentas Mariss Jansonas iš provincialaus orkestro per dvidešimt metų jį padarė vienu geresnių Europoje.

Iš vienos pusės – muzikantai gerbiami. Du kartus per savaitę grojame toje pačioje salėje, mūsų klauso apie 2,5 tūkst. žmonių. Tokiam miestui kaip Oslas, kuriame yra apie 700 tūkst. gyventojų, tai geras rezultatas, nes yra ir daug kitų orkestrų.

Kita vertus, Norvegija – labai demokratiška šalis. Demokratiška – pozityvus žodis, bet tai taip pat reiškia, kad šalyje visada žiūrima į tai, kas svarbu daugumai. O klasikinė muzika nėra tai, kas patinka masėms. Į mases labiau apeliuoja futbolas.

Osle yra fondų, kurie remia muzikinius projektus. Jei prašysiu paramos savo klasikinės muzikos projektui, šalia mano paraiškos ateis paraiška pop muzikos žvaigždės – jis irgi prašys pinigų. Ir jis gaus net daugiau, nes jo veikla labiau įvertinta, jį žino. Populiari ir klasikinė muzika yra suplakta į vieną vietą, todėl klasikiniam muzikantui reikia konkuruoti ir įrodinėti, kad irgi esi svarbus.

Lietuvoje klasikinės muzikos atlikėjai, palyginus su Vakarų, gyvena kiek prasčiau, nėra taip gerai vertinami, pirmiausiai, finansiškai. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?

Padaryti taip, kad visi mėgtų klasikinę muziką, nelabai įmanoma, nes daugelis nori paprastumo, lengvai įsisavinamo produkto. Juk tik maža dalis po darbo žiūri Tarchovskį ar meniškus kino filmus. Didžioji dalis nori lengvai suvirškinamo filmo ar pramogos. Turbūt taip ir liks.

Bet visuomenėje yra daugiau žmonių, kuriems galėtų patikti klasikinė muzika, tik jie su ja nėra susidūrę. Ypač kai groju provincijoje matau, kad žmonės susirenka, vertina klasikinę muziką. Tačiau reikia parinkti įdomias programas.

Klasikinės muzikos repertuaras toks platus, yra tiek jos išraiškų, tad reiktų pamatyti tą programą publikos akimis. Ir tai yra pavojus klasikiniams muzikantams, nes mes stovime kambary tūkstančius valandų, glūdiname, ir kai 3 tūkstančius kartų sau kažkokį motyvą pagrojame, jį išgirstame kitaip, nei klausantys pirmą kartą. Tada galvojame – čia nuobodu, gal reikia daugiau detalių.

O koncerte žmogui, kuris klauso pirmą kartą, tai gali nuskambėti per daug sudėtingai. Dėl to kurdamas savo kūrinius stengiuosi tai daryti kuo paprasčiau. Sudėtingų kompleksinių kūrinių šiais laikais tiek prikurta, ir jie guli lentynose.

Reikia sukurti kūrinį, kuris komunikuotų, kaip Astoro Piacolos – visi groja ir groja. Gali sakyti, kad tai nesudėtinga, bet gal tai, kad kūrinys sudėtingas, nebūtinai turi būti vertybė? Gal reikia vertybes rasti paprastume? Tada atsiranda galimybė komunikuoti su daugeliu.

Taip muzikantai pasiektų didesnę dalį auditorijos nei galvodami, kad pagros kūrinį, o jei publika nesupras, tai pati kalta – tai aukšta kultūra. Reikėtų nulipti nuo aukštos kultūros žirgo. Ir ne tokiu būdu, kaip dažnai daroma, kad groti apsirengus parastais rūbais – esmė ne tame.

Jei publika sėdi salėje, turi galimybę prisijungti prie proceso, tada ji jaučia, kad kažką kuria kartu. O jei publika sėdi, galvoja, kad turėtų suprasti, bet nesupranta, jaučiasi kvaila, tada ji klauso kitokios muzikos – kam įdomu jaustis kvailam.

Papasakokite apie savo perklausą į Oslo filharmoniją. Ar ją prisimenate?

Gerai ją atsimenu. Mums, klasikinės muzikos atlikėjams, grojimas perklausose sukelia daug streso. Daug metų dirbame, kad save išreikštume per muziką. Kai vyksta konkursas, pirmas turas būna už užuolaidos, komisija dalyvių nemato. Ir į antrą turą patenka gal penki iš penkiasdešimties.

Negali sau leisti nešvarios natos nuo pradžių. Man pasisekė, kad po perklausos gavau darbą Oslo filharmonijoje, nes Norvegijoje orkestre gauti darbą sunku. Taip pat sunku gauti ir mokytojo darbą pvz., į poziciją 50 proc. etatu darbui mokykloje, kuri atitiktų M. K. Čiurlionio menų gimnazijos lygį, buvo 350 paraiškų iš Londono ir kitų šalių.

Kodėl muzikantai ar mokytojai iš tokio didelio miesto kaip Londonas vyksta į Oslą? Atrodytų, Londone daugiau karjeros galimybių.

Mažai kur pasaulyje geresnės sąlygos dirbti negu Norvegijos orkestruose. Orkestrų yra įvairių, bet įprastai Londone greičiau kuriamos programos. Mes per savaitę kartais parengiame dvi programas, bet dažniausiai – vieną, o Londone per savaitę dažnai turi padaryti dvi.

Be to, iš kolegų žinau, kad, pavyzdžiui, jei sergi dirbdamas Londono filharmonijoje, jei vaikas serga, negauni atlyginimo, o Norvegijoje socialinė apsauga stipri. Norvegijoje, net jei sirgsi metus, ranką skaudės, iš darbo neišmes ir mokės pilną atlyginimą.

Yra anekdotų, kad altu pradeda groti tie, kuriems neišeina groti smuiku. Ar turite mėgstamiausią anekdotą apie altą?

Tuos anekdotus galite surasti (juokiasi). Altas – labai įdomus atvejis. Tai nuvertintas instrumentas, nes jis anksčiau buvo akomponuojantis. Dažnai buvo taip, kad kas nemoka groti smuiku, ima groti altu. O kompozitoriai tiems, kurie prastai grojo, nekūrė kūrinių, kurie gali būti genialūs. Bet dabar viskas keičiasi, nes atsiranda daug solo grojančių altininkų bei puikių kūrinių. O pats instrumentas yra fantastiškas, tik reikia mokėti groti.

Muzikos kūrimas šiais laikais dažnai persikelia į elektroninę erdvę – kompiuteriu galima išgauti tuos pačius garsus, kaip ir su muzikos instrumentais. Kaip manote, ar technologijos kelia grėsmę klasikinei muzikai?

Dabar galima kalbėti su kompiuteriu, jam duoti komandas, yra balsas, kuris atsakinėja. Bet tas balsas nėra toks pats kaip žmogaus. Klasikinėje muzikoje pagrindinis dėmesys yra į tembrą, lankstumą, į laisvę. Čia kaip rankų darbas – vertė toje kaitoje.

Kompakto įrašymas labai prisidėjo prie niveliuoto standarto, kaip viskas turėtų skambėti – viskas išglaistyta ir, atrodo, kad taip ir turi būti. Bet, manau, kad, kuo toliau, tuo labiau kyla netobulumo, ar tiksliau – individualumo vertė. Klasikinė muzika yra tarsi kalba, yra milijonai būdų pasakyti tą patį sakinį skirtingai: kažką pabrėžti, pasakyti garsiau, tyliau, yra tiek niuansų. Taip pat ir klasikinėje muzikoje, todėl ji labai kvėpuojanti, gyva. Nemanau, kad tą galime taip lengvai iškeisti.

Dabar dauguma žmonių gyvena dideliu technologijų kaitos padiktuotu tempu, viskas vien per pastaruosius kelis dešimtmečius greitai keitėsi, o klasikinė muzika šimtmečius buvo tokia pati. Kaip klasikinės muzikos atlikėjai turėtų derintis prie šios kaitos?

Jie gali trumpinti koncertus. Bacho laikais įprasta buvo klausyti muzikos bažnyčioje dvi-tris valandas. Šiais laikais tos trys valandos būtų kaip trisdešimt. Gyvenimas toks greitais, tiek programėlių, kur per minutę gali išmokti, sužinoti, perskaityti antraštę. Kuo greitesnis gyvenimo tempas, tuo ilgesnė klausytojui tampa 90 minučių trukmės simfonija.

Bet, iš kitos pusės, 90 minučių simfonijos klausymas gali būti kaip meditacija sugrįžti į gyvenimą. Priversti save sustabdyti laiką. Daliai žmonių tai bus ypatinga vertybė, o masėms – problema, ir kuriant programas į tai reikia atsižvelgti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.