Jau daugiau kaip dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė tapo žinoma visame pasaulyje, kai pernai jos kompaktinė plokštelė „Prarasto grožio beieškant“ laimėjo aukso medalį pasaulio muzikos apdovanojimuose.
Prieš mėnesį karantino dar nebuvo, bet Vyriausybės kultūros ir meno premijos jau įteiktos kukliai – pakvietus tik menininkus, kuriems skirti apdovanojimai. Viena iš premijos laureačių buvo ir kompozitorė Ž. Martinaitytė, kuriai Vyriausybė premiją skyrė, įvertinusi paskutiniais metais pasiektą brandą, tai pat Lietuvos vardo garsinimą JAV bei Europoje.
Tiesa, nedaug trūko, kad kompozitorės kompaktinei plokštelei skirtas įrašas būtų likęs stalčiuose. Muziką Vilniuje, po koncerto, įrašė trio „Fortvio“. Tada kūrėja ilgai ieškojo, kas išleistų šį albumą.
„Aš bandžiau siūlyt įvairiom įrašų kompanijoms Amerikoje, bet nelabai kas norėjo, Europoje irgi bandžiau siūlyt įrašų kompanijoms. Jos sakydavo, kad kažkaip nedrąsu leisti tokį kūrinį, nes, matot, jis prasideda labai tyliai, kokias tris minutes beveik nieko nevyksta, nes vis tiek virš valandos muzikos, tai pradžia labai tyli.
Jie, matyt, galvojo, kaip tokį kompaktą įsijungsi, nieko nevyksta, išjungs iškart žmonės, nesugebeba įtraukti galbūt klausytojo“, – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže kalbėjo menininkė.
Atkakliai siekusi, kad ją išgirstų, kompozitorė galų gale rado amerikiečių leidybos kompaniją, kuriai patiko muzika. Vėliau pasirodė daugybė recenzijų tiek Amerikos, tiek Europos spaudoje, dėmesio skyrė ir tokie prestižiniai leidiniai kaip „Gramophone“ žurnalas.
„Visi gyrė kūrinį, jo simfoniškumą, niekas neužsimena apie jokias tylias pradžias. Niekam nerūpi visa tai. Tada daugiau žmonių pradėjo domėtis ir labai žymi Niujorko radijo laida “New sounds“ su Johnu Schafferiu.
Jis pasikvietė mane į laidą ir visą laidą paskyrė tam kompaktui ir pokalbiui su manimi, o tą labai sunku pasiekti“, – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže sakė Ž. Martinaitytė.
Į Lietuvą sugrįžusi, kad dalyvautų Vyriausybės apdovanojimuose, kompozitorė pasakoja, kad kolegos JAV sveikindami ją pabrėždavo, kokia laimė gauti valstybinį apdovanojimą. Didelėse šalyse menininkų konkurencija – daug didesnė.
Tiesa, planavusi grįžti tik savaitei, nes JAV laukė koncertai, kompozitorė užtruko ilgiau – paskelbti skrydžių ribojimai atidėjo jos kelionę. Ž. Martinaitytė liko Kaune, kur ir pradėjo muzikantės kelią. Vaikystėje jos tėvai specialiai dėl dukros galimybės lankyti lietuvišką mokyklą grįžo iš Sankt Peterburgo, kur dirbo ir gyveno.
„Atvažiavome į Kauną, man buvo penkeri metai, ir kadangi aš nuolat dainuodavau, tėvams įkyrėdavau jau iki begalybės, jie pagalvojo: gal šita mergaitė turi ką nors bendro su muzika, reikėtų patikrinti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pasakojo Ž. Martinaitytė.
Svajojusi, kada nors groti rečitalį fortepijonu Nacionalinės filharmonijos scenoje, paauglystėje pašnekovė persigalvojo – kompozicijos mokytojo Algirdo Briliaus pamokos įtikino nedrąsią merginą, kad jos kelias – kurti muziką:
„Aš būčiau neišdrįsusi, matyt, pasirinkti kūrybinio kelio, nes visų pirma netikėjau savo talentu ar kūrybinėmis galiomis, nebuvo tokio aiškumo, kokia ta muzika, kaip ją rašyti, ar aš iš viso moku, ar galiu ir taip toliau.
Ir žinote, tarybinių laikų vaikas. Nebuvo tokio pasitikėjimo savimi galbūt, nes iki sutinkant tą mokytoją, aš girdėdavau vien tik kritiką. O sutikus tą mokytoją, jis man pasakė pirmus komplimentus. Na, ne apie mane asmeniškai, bet apie mano darbus. Ir aš labai nustebau, aš galvojau, kad jis man meluoja.“
Vėliau kompozicijos Martinaitytė mokėsi pas Bronių Kutavičių, Julių Juzeliūną ir daugelį kitų pasaulio kompozitorių. Prieš dvidešimt metų Prancūzijoje, Avinjone vykusiuose kompozicijos kursuose, lietuvė sutiko ir būsimąjį vyrą. Pabandę gyventi Lietuvoje, abu kūrėjai visgi nusprendė keltis į JAV.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
