Prieš 12 metų pirmąkart aplankiusi Izraelį Isaiah Fainberg negalėjo net numanyti, kad vieną dieną jos protėvių šalis taps ir jos namais. Dabar Tel Avive žinoma fotomenininkė ir teatro fotografė skaičiuoja jau trečius metus ir nors kai kurie dalykai ją vis dar stebina, tai, kokias galimybes, kultūrą ir žmones ji atrado čia, atperka viską. Kita vertus, ji atvirai sako, kad savo namais vis dar laiko Lietuvą. „Mano namai yra mano tėvynė. Ne istorinė kaip Izraelis, o faktinė. Mano širdis priklauso Lietuvai ir tik laiko klausimas, kada aš grįšiu atgal“, – LRT.lt sako pašnekovė.
Savęs paieškų pradžia
Apie Izraelyje garsius menininkus ir teatralus fotografuojančią iš Lietuvos kilusią menininkę girdėjau jau ne kartą. Daug pažįstamų prašė parašyti apie ją, nes pati Isaiah interviu dalija retai, o ir už Lietuvos ribų ji, atrodo, jau žinomesnė nei tėvynėje. Tačiau pati pašnekovė, išgirdusi mano pasiūlymą pasikalbėti apie Izraelį ir Lietuvą, nudžiugo. Lietuviškai kalbėti dabar jai tenka itin retai, nors istorijų apie šias dvi savo šalis ji jau turi prikaupusi nemažai. Taigi, apie viską nuo pradžių.
Su menu I. Fainberg gyvenimas buvo susijęs kone visada. Fotografija, kuri šiandien tapo pagrindiniu darbu ir pragyvenimo šaltiniu, taip pat atsirado natūraliai. Prisimindama pradžią Vilniuje ji sako, jog įsimylėti vizualinius menus ją paskatino jos dėstytojai prof. Audrius Mickevičius, Audrius Stonys ir Gintautas Trimakas.
„Tai buvo dar vienas saviraiškos būdas, o kartu ir būdas pažinti. Nuo mažens lankiau dailės mokyklą, o kai atėjo laikas stoti į universitetą, ilgai negalvojau ir pasirinkau Vilniaus dailės akademiją. Tik ilgainiui fotografija man tapo įdomesnė už kitas disciplinas. Tačiau pasirinkimas yra paprastas dalykas, o po jo visada eina ilgas kelias.
Gana daug laiko užtrukau, kol išmokau atskirti meną nuo komercinės fotografijos, o taip pat lengvai užsiimti tiek vienu, tiek ir kitu be vidinių prieštaravimų“, – kalba vilnietė.
Užaugusi, kaip pati sako, pačioje įprasčiausioje tautinių mažumų šeimoje Vilniuje, šio straipsnio herojė savo šaknų ir tradicijų turėjo ieškoti pati. Sovietmečiu daugelis šeimų asimiliavosi, prisitaikė ir pamiršo savo protėvių tradicijas. Taip iš dalies nutiko ir I. Fainberg šeimoje.
„Kai man buvo 16 ar 17 metų, aš aktyviai pradėjau pildyti žinių apie savo tradicijas trūkumą. Pradėjau vaikščioti į sinagogą, lankiau pamokas pas vyriausiąjį Lietuvos rabiną ir tai pradėjo formuoti mano požiūrį į pasaulį per tam tikrą savitumo prizmę. Tai buvo mano ilga kelionė į save ir savo šaknų link. Tikrai ilga. Be jokio perdėjimo ar pagražinimų.
Pirmą kartą su Izraeliu artimiau susipažinau dalyvaudama žydiškų šaknų turintiems jaunuoliams skirtame edukaciniame projekte „Taglit“, bet kaip tik tada supratau, kad nenorėčiau gyventi Izraelyje. Mane išgąsdino per didelis rytietiškumas ir didžiulis mentaliteto bei gyvenimo būdo skirtumas“, – prisimena pašnekovė ir tuoj pat nusišypso, nes gyvenimas mėgsta iššūkius ir išbandymus, kuo jai ir tapo Izraelis.
„Palikau viską, kas buvo artima“
Prieš trejus metus Isaiah susidūrė su dilema: tęsti gyvenimą Vilniuje ar kraustytis į Izraelį ir siekti karjeros ten. Tokios dvejonės ir kova su pačia savimi truko ištisus metus.
„Kova su savimi vyko vidinio džihado lygmeniu. Bet aš pati sau paskelbiau karą klausdama, ar aš drebanti būtybė, ar vis dėlto turiu teisę“, – sakė fotografė.
Galiausiai nugalėjo noras išbandyti save Izraelyje. Artimieji šį jos sprendimą priėmė ramiai ir net džiaugsmingai. Labiausiai tam priešinosi draugai, jie suprato, kad išlaikyti draugystę, kai skiria beveik 4 tūkstančiai kilometrų, yra sunku.
„Palikau viską, kas man buvo artima ir brangu, ir išskubėjau čia, į labai kontrastingą šalį, kurioje nuolat vyksta kariniai veiksmai, kurioje karšta ir sausa. Į šalį, kurioje kultūrinis renesansas taip ir neįvyko. Na, iš esmės į svetimą ir nelabai laukiančią manęs šalį. Bet turėjau principą dirbti tik pagal savo profesiją ir žinoti savo vertę“, – atsidūsta straipsnio herojė.
Nors iki tol ji jau buvo gyvenusi Turkijoje, prieš kraustantis į Izraelį baimės netrūko. I. Fainberg įsitikinusi, kad prieš priimdamas sprendimą emigruoti žmogus turi būti pasiruošęs viską pradėti nuo nulio ir prisitaikyti.
Net ir prabėgus trejiems metams Isaiah Izraelio nelaiko savo namais ir tiki, kad kiekvienas turi teisę gyventi ten, kur yra jo širdis. Ir nors jos širdis liko Vilniuje, kol kas kūryba, gyvenimas ir turbūt pats likimas nuvedė į Artimuosius Rytus.
Prakalbus apie Lietuvos ir Izraelio skirtumus žinoma fotografė pastebi, kad Tel Avive, o ir visoje šalyje žmonės yra tikri rytiečiai. Skiriasi čia gyvenančių žydų požiūris, kalba, gestai. Ir nors į daugelį dalykų ji išmoko nekreipti dėmesio, ryškūs skirtumai vis dar kartais šokiruoja.
„Žinote, gyvendama Lietuvoje, aš sukūriau savitą savo tautybės žmonių įvaizdį, jis buvo labai šabloniškas. Tai būtinai smuikas, akiniai, šachmatai, punktualumas, knyga ir sąmojis. O izraeliečiai, ne visai tie žydai, su kuriais pripratau gyventi diasporoje ir apie kuriuos skaičiau Sholomo Aleichemo ar Isaaco Basheviso Singerio knygose.
Laikui bėgant aš pradėjau suprasti, kokie skirtumai yra tarp manęs ir žmogaus, stovinčio prieš mane kasoje, pavyzdžiui, marokiečių ar jemeniečių kilmės žydo. Mes abu esame žydai, bet tarp mūsų yra praraja. Mes nesuprantame vienas kito – nei gestų, nei tradicijų“, – teigė vilnietė ir pridūrė, kad šokiruoti gali tik tai, kas mūsų akims atrodo neįprasta, o daugelį skirtumų ji jau seniai suprato.
Kitiems, kurie dar tik svarsto, ar ryžtis panašiam savo gyvenimo nuotykiui, LRT.lt pašnekovė pataria viską sužinoti apie vietą, kur ketinate gyventi, pasidomėti tokiomis programomis kaip „MASA“, kurios padeda adaptuotis naujose vietose ir pradėti mokytis kalbos. Kaip juokauja Isaiah, tai reikalinga tam, kad skrydis būtų be turbulencijos, o nusileidimas – kiek įmanoma minkštesnis.
Įsigyti nuosavą būstą – neįmanoma
Ir nors čia įsikuria vis daugiau jaunų specialistų, įsigyti nuosavą būstą Izraelyje vis dar atrodo neįmanoma. Nekilnojamojo turto kainos siekia ir kelis milijonus dolerių, todėl retas jaunas žmogus gali sau tai leisti.
„Tai beveik nerealus tikslas. Kainos ir kokybės santykis taip pat nesutampa. Daugelis nuomojasi būstus, nors ir tai nėra pigu, ypač jei norite gyventi, pavyzdžiui, Tel Avive, o ne Izraelio pakraštyje.
Žinoma, visi nori turėti savo būstą, bet dažniausiai jį gali įsigyti tik patys izraeliečiai, kurie čia gyvena ištisomis kartomis ir susidėję su šeimos nariais gali nupirkti būstą vaikams vestuvių proga. Imti būsto paskolą taip pat sudėtinga ir bankai ne tokie lankstūs“, – pasakojo I. Fainberg.
Daugelis jaunų profesionalų čia atvyksta mokėdami tik anglų kalbą dirbti informacinių technologijų srityje, kuri Izraelyje yra ypač vertinama. Dalis emigrantų iš pradžių dirba logistikos vadybininkais, padavėjais ar valytojais ir taip pamažu siekia savo svajonių. Isaiah pasisekė, nes savo profesijos subtilybių ji galėjo mokytis toliau ir dirbti pagal specialybę.
Netrukus talentinga fotografė iš Lietuvos tapo vyriausiąja „Gesher“ teatro fotografe, „IU“ studijos įkūrėja ir „Avi Channel“ fotografe.
Tačiau, nepaisydama visų sunkumų ir gyvenimiškų išbandymų, su kuriais susiduria savo sričių profesionalai šioje šalyje, jauna moteris atvirai sako, kad vietinių žmonių pozityvumą, saulę, vitamino D gausą ir finansinę gerovę ji mielai perkeltų į savo gimtinę. Anot jos, Lietuvai labai trūksta izraeliečiams būdingo lengvumo.
Bijo pamiršti kalbą
Ne veltui sakoma, kad kalba – svarbi identiteto dalis. Dažniausiai vilnietei svečioje šalyje tenka bendrauti rusų, anglų ir hebrajų kalbomis. Ji stebi ir čia jau anksčiau apsigyvenusius tautiečius, kurie pamiršo lietuvių kalbą, ir sakosi bijanti, kad ir jai gali taip nutikti.
Paklausta, kur ji save įsivaizduoja po dešimtmečio, I. Fainberg nusijuokė: „Nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo ateities planus. Kol kas aš čia, o kas bus rytoj – pažiūrėsime. Gyvenimas juk kupinas netikėtumų.“
Ir nors noras sugrįžti į Lietuvą stiprus, ji neatmeta galimybės dar pagyventi ir kitose šalyse, pasisemti daugiau patirties svetur. „Izraelis man yra laikinas prieglobstis tik todėl, kad aplinkybės susiklostė taip. Mane traukia atgal ir bėgant metams ši trauka silpnesnė netampa.
Stengiuosi dažnai aplankyti Lietuvą, o atskridusi su malonumu pirmosiomis dienomis vaikštau miesto centro gatvėmis ir bučiuoju akimis tą miestą. Tėvynės žemė man tikrai suteikia stiprybės. Tiesa, turiu ir vieną su tuo susijusią keistenybę (šypsosi). Izraelyje nevalgau medaus tik todėl, kad bitės jo nerinko iš mano gimtųjų laukų. Man medus tikrai simbolizuoja to krašto nektarą ir jo dvasią“, – atviravo vilnietė menininkė.
Izraelyje kurdama ir mintimis vis sugrįždama į Lietuvą ji apgailestauja, kad dabar dėl koronaviruso negali aplankyti artimųjų ir draugų, nors paprastai į gimtinę sugrįžta bent kas keletą mėnesių. Tačiau kol pasaulis laukia, kada pavyks suvaldyti judėjimą ir gyvenimą sukausčiusį virusą, Isaiah nesėdi sudėjusi rankų ir toliau kuria, mokosi, tobulėja ir žino, kad, nepaisydama visų likimo vingių, stiprybę ir ramybę ji visada atras savo Vilniuje.
Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.
