„Kuomet praėjusiais metais pabuvau Los Andžele, ten susitikau tokio lygio žvaigždes kaip Melas Gibsonas, Jessica Simpson, Charlie Sheen. Sakiau, nesąmonė, aš už kelių metrų nuo tų žmonių! Mums visą laiką atrodo, kad tos žvaigždės kažkur nepasiekiamos, gyvena kažkokioje kitoje planetoje. O jie tokie malonūs. <...> Aš supratau, kad kiekvienas galime būti žvaigžde“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ sako Asta Jakubson.
Mažame Airijos Mido miestelyje lietuvė Asta Jakubson – gerai žinoma moteris. Astos pavardė nereiškia, kad ji ištekėjusi už airio. Jakubson emigrantė pasivadino, kai tapo apylinkėse gerai žinoma drabužių dizainere, vietos damas puošiančia svarbiausioms gyvenime šventėms. Astos sukurta suknelė gali kainuoti ir 3 tūkst. eurų! O prie salono driekiasi eilės.
Pabėgusi nuo alkoholiko sutuoktinio, vėliau susižadėjusi su airiu milijonieriumi ir prieš vestuves apsigalvojusi, Asta nori įrodyti, kad yra verta Paryžiaus bei Niujorko podiumų, ir kad nėra nieko, ko moteris negalėtų pasiekti viena – net jei teks dirbti penkis darbus ir naktimis lieti ašaras.
Dar kartą pabėgusi nuo vyro, šįkart ją vesti norėjusio milijonieriaus, dabar Asta kuria gyvenimą su vyru, su kuriuo, tiki, bus kartu amžinai. Ji kiekvienam sutiktam pasakoja apie savo pasiekimus ir rodo prašmatnių drabužių nuotraukas. Asta neatmeta galimybės, kad jos saloną kada nors bus galima rasti ne tik Airijoje, bet ir Lietuvoje.
Man jos būdavo tokios galingos, tokios viską galinčios. Visą laiką jausdavau, kad ir aš noriu būti tokia.
Moteris pasakoja, kad dar vaikystėje žiūrėtuose serialuose „Dynasty“ ir „Dallas“, matydavo moteris, kurios „kiekvieną dieną vaikšto apsirengusios vos ne balinėmis suknelėmis, jos nelaukia ypatingos dienos, jos eina į verslo susitikimą ir jau gražiai atrodo. „Man jos būdavo tokios galingos, tokios viską galinčios. Visą laiką jausdavau, kad ir aš noriu būti tokia, – atvirauja A. Jakubson. – Jeigu matysis 100 žmonių, noriu įsitikinti, kad mane pastebės.“
Savo Asta pasiekė. Gatvėje į ją dažnai atsisuka žmonės. Vyrai žeria gausybę komplimentų, o moterys, būna, pavydi. Bet lietuvė dizainerė į apkalbas nekreipia dėmesio. Juk tam, kad pas ją puoštųsi kiti, pati privalo atrodyti įspūdingai.
Nemėgstu būti pilka pelė, sako Airijos lietuvė. „Aš esu drabužių dizainerė, tai negaliu atrodyti kaip pardavėja, norisi būti kitokiu žmogumi ir tarsi išreikšti, kas pati esu“, – tikina drabužių dizainerė.
Aš esu drabužių dizainerė, tai negaliu atrodyti kaip pardavėja, norisi būti kitokiu žmogumi ir tarsi išreikšti, kas pati esu.
Asta sako, kad yra buvę tokių atvejų, kai ją išvydę vyrai paprašo vizitinės kortelės, jog panašiai galėtų aprengti savo žmonas. Tada lietuvė jaučia, kad kasdienės pastangos atrodyti nepriekaištingai atsiperka – už tai ji gauna ne tik gražių žodžių, bet ir klientų.
Puoštis mėgstančios ir mokančios lietuvės, atvykusios į Airiją, kartais net piktinasi, kad airės moterys gatvėse vaikšto su sportinėmis kelnėmis, kad nesidažo ir nesusitvarko plaukų. Asta sako, kad tipinė airė gatvėje ir tipinė airė šventėje – tai dvi skirtingos moterys.
„Mes neišeiname į lauką pasirodyti, bet jeigu šeimos susirinkimas, jeigu jau, kaip sakau, „ladies days“, kur moterys išeina laimėti kažko, dėl savo pasirodymų, kur yra arklių lenktynės ar kažkas, tada jau tu to nepasakysi, – pasakoja emigrantė. – Jos tada rengiasi, leidžia pinigus, nes tada jos išeina į žmones, jos yra vertinamos. <...> Ypač visi tie fermeriai. Jie gi fermeriai, jie vaikšto su dumblinais batais, nes jie dirba, bet jeigu jie išeina, jie pasirodo – užsideda patį brangiausią kostiumą. Moteris taip pat: kepurė, viskas, kaip turi būti – ledi.“
Taip pat skaitykite
Nors atvykėlių iš Lietuvos Airijoje – tūkstančiai, Astos klientės daugiausiai yra airės. Toks atvejis – gana išskirtinis, nes dažniausiai nuosavą verslą nusprendę kurti lietuviai savo prekes ar paslaugas pirmiausia siūlo čia esantiems tautiečiams, o tik paskui imasi vilioti vietinius. Turėti airių klientų laikoma verslo sėkme, mat kad ir kiek daug lietuvių čia būtų, airių vis tiek daugiau.
Klientės Astą vertina už gebėjimą paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Ji kuria ne tik idealios figūros damoms, bet ir stambesnėms, žemo ūgio ar netobulų proporcijų moterims, kurioms pasipuošti svarbiai šventei daug sunkiau nei „manekenėms“.
Jos tada rengiasi, leidžia pinigus, nes tada jos išeina į žmones, jos yra vertinamos. <...> Ypač visi tie fermeriai. Jie gi fermeriai, jie vaikšto su dumblinais batais.
„Jeigu nueini į parduotuvę, tau sako: šiandien turim rožinę, mėlyną, geltoną, toks ir toks fasonas. Bet galbūt tam žmogui visiškai netinka nei prie akių, nei prie gražaus mūsų fasono. Tai ir yra parduotuvė – ji duos, ką turi. O aš duosiu, kad tiktų būtent asmenybei“, – neabejoja A. Jakubson.
Tos, kurios nori Astos sukurtos suknelės ar kostiumėlio, žino: kainos čia prasideda nuo 500 eurų. Kuo brangesnė medžiaga, kuo daugiau detalių – tuo brangiau. Kai kurios suknelės – nuo galvos iki kojų – padengtos mažais karoliukais. Kiekvienas prisiūtas rankomis. Toks drabužis gali kainuoti netgi 3 tūkst. eurų ir tai dar ne riba!
Pernai Asta susigalvojo tikslą – parodyti savo kuriamus drabužius už Airijos ribų. Ne Lietuvoje, o didesnėje šalyje. Moteris dalyvavo konkurse ir šitaip gavo galimybę savo kūrinius demonstruoti Paryžiuje. O paskui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Los Andželą, kur akis į akį susipažino su pasaulinėmis garsenybėmis.
Plačiau apie Astos Jakubson sėkmę – laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
