„Jeigu ne šlykštus darbdavių poelgis, gal dar dabar neturėčiau nuosavo verslo, o dirbčiau kitiems“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojus Mantas Barsteiga. Dublino apylinkėse lietuvis šiandien jau yra žinomas kaip specialistas, sugebantis kokybiškai plėvelėmis aptraukti prabangius automobilius. O jo paties garaže stovi net septyni automobiliai, apie kuriuos kadaise net nebūtų drįsęs svajoti.
Kelionė į Airiją Mantui Barsteigai buvo pati pirmoji. Jaunas, vos 18-kos, niekada anksčiau nebuvęs užsienyje, jis čia atvyko svajodamas apie tą patį, kaip visi užsidirbti važiuojantys žmonės: kad vieną dieną galės negalvoti apie pinigus.
Galimybė pamatyti pasaulį
Dabar pinigų Mantas turi – jų užsidirba iš savo verslo. Apylinkėse lietuvis žinomas kaip tas emigrantas, kuris kruopščiai plėvelėmis aptraukia prabangius automobilius. Automobiliai – didžioji Manto aistra.
Nuo pat vaikystės jo gyvenimas sukosi aplink mašinas, ir dabar, kai gali sau daugiau leisti, naudojasi proga. Jo paties garaže stovi net 7 mašinos – kadaise apie jas net nebūtų drįsęs svajoti.
Tačiau tada, kai susikrovė lagaminus į Airiją, neįsivaizdavo, kad pinigų teks laukti šitaip ilgai, kad prieš tai reikės ištverti pažeminimą ir nepriteklių, pietums valgyti mėsainius iš greitojo maisto restorano ir baimintis dėl ateities.
„Aš nemoku sėdėti vietoje, turiu judėti, turiu dirbti, turiu kažką daryti. Išvažiuoti į užsienį buvo didžiausia svajonė, nes ir sienos buvo ne per seniausiai atsidariusios, tai buvo galimybė pamatyti pasaulį.
Mano tėvai buvo atvykę į Airiją 2000 m., tai čia buvo jau prieš 20 m. Pabuvo tėvai, sugalvojau aš atvykti, taip išėjo, kad tėvas grįžo į Lietuvą, ir su mašinomis išvažiavome dviese į Airiją atgal.
Ieškojau čia darbo gan neilgai. Trukau gal porą, trejetą dienų ir išėjau tiesiai dirbti į „McDonaldą“. Geriausias darbas, bet kartu ir žiauriausias. Sakiau, gyvenime tokio darbo nebedirbsiu niekad, tikrai ne“, – sako M. Barsteiga.
Išvažiuoti į užsienį buvo didžiausia svajonė, nes ir sienos buvo ne per seniausiai atsidariusios, tai buvo galimybė pamatyti pasaulį.
Su magistro diplomu – į valytojas
Į kelią Mantas pasileido taip ir nebaigęs profesinės mokyklos. Išsilavinimas tuomet neatrodė esminis dalykas, norėjosi užsidirbti. Mantas prisimena, kad ir jo žmonos patirtis iš pradžių nebuvo tokia jau lengva.
„Kai susipažinom, ji baigusi magistrus, bakalaurus, viską, dirbo eiline valytoja. Tai kam šiais laikais daug švaistyti laiko tiems mokslams?, – retoriškai klausia pašnekovas. – Aišku, kiti pasiekia kažką iš tų mokslų, aš nieko nesakau, bet išvažiavus į užsienį, ką išmokai Lietuvoje, čia negalioja, tas popierius čia jiems yra tik popierius.“
Jaunas emigrantas apie keliones savo malonumui nė negalvojo – tam neturėjo pinigų. Kai pirmąsyk automobiliu keliavo į Europos pakraštyje esančią Airijos salą, tikėjo, kad nuo šiol gyvenimas keisis tik į gerąją pusę.
„Važiavau mašina, tai man įspūdžių buvo tada apstu, nes važiavom per visą Angliją, per visą Europą, keltai, šlaitai, viskas buvo įspūdinga. Atvažiavom į Airiją ryte, buvo dar tamsu, nieko nemačiau, visi pervargę po trijų dienų kelionės, tai tiesiai namo.
Po to vakaro išvažiavom su tėčiu į tėčio draugo gimtadienį. Tai pirmą kartą atvažiavęs į Airiją, tą patį vakarą sėdau prie mašinos vairo Airijoje. Čia buvo įspūdingiausias dalykas, – pasakoja jaunas vyras. – Važiuoju kita puse. Gerai. Kaip čia dabar važiuoti, kad neišpulčiau sankryžoje į kitą pusę?“
Airija vairuotojams dažnai tampa iššūkiu, nes eismas čia vyksta kaire kelio puse. Tokių šalių Europoje nedaug: be Airijos – tik Didžioji Britanija. O taip pat – Kipras ir Malta – buvusios Britanijos kolonijos. Bet Mantui vairavimas priešinga kelio puse buvo menkiausias iššūkis. Įsidarbinęs greitojo maisto restorane, vaikinas suprato, kad pinigai neateis lengvai.
Surūgę klientai ir pikti pamainos viršininkai
Studentams gal ir gerai kažkiek užsidirbti pradžiai, sako emigrantas. „Buvo nesveikos darbo valandos, darbas būdavo nuo 7 iki 12 val. nakties, – prisimena Mantas. – 7 val. ryto atsidarai, o užsidarai 12 val. Niekada nebūdavo pastovaus grafiko, niekada negali suplanuoti dienos.“
Pasak jo, toks darbas neleisdavo nieko susiplanuoti. „Netgi Airijos nematęs buvau. Jeigu laisva diena, tai lyja, jeigu dirbi – gražu, – prisimena M. Barsteiga. – Niekad nebūdavo laisva diena saulėta. Išeini pro duris, praeina 15 min. ir pradeda lyti. Apsisuki ir atgal namo.“
Karšti riebalai, surūgę klientai, pikti pamainos viršininkai – štai į tokį pragarą pateko Mantas. Tame restorane jis matė daug žmonių, kuriuos gyvenimas privertė leisti jaunystę visai ne taip, kaip jie planavo. Nesunku nuspėti ir ką čia dirbantieji valgydavo pietums. Ir tai tikrai nebuvo pats sveikiausias maistas – mėsainiai.
„Ten nieko kito ir nėra. Mes namuose gamindavomės normalų maistą, bet kai dirbi – tai čipsai, mėsainiai, tipinis airiškas maistas“, – pasakoja Airijos lietuvis.
Slogi nuotaika ir ilgos darbo valandos
Visiems, ketinantiems užsienyje ieškoti kvalifikacijos nereikalaujančių darbų, Mantas sako norintis pasakyti, kad užsienio neįsivaizduotų taip, kaip rodoma filmuose. Realybė daug niūresnė ir sunkesnė. Didžiausias iššūkis Mantui buvo net ne ilgos darbo valandos, o nuolat tvyranti slogi nuotaika.
„Jeigu dirbi salėje, turi judėti, negali atsistoti ar atsisėsti, jeigu neturi ką veikti. Pavyzdžiui, viskas yra tvarkinga, švaru, gražu, neturi ką veikti, tačiau vis tiek turi kažką daryti, negali būti atsirėmęs į sieną, pailsėti, nes iš karto „menedžeris“ iš šono žiūri.
Svarbiausia, kad tie „menedžeriai“ buvo mūsų tautiečiai. Tas mane ypač šokiravo ir aš sakiau: ne, nebenoriu daugiau tokio darbo“, – atvirauja Mantas.
Svajojo apie Lietuvą
Jauną vaikiną Airijoje vis dažniau pradėjo lankyti liūdesys. Pinigai, kuriuos gaudavo dirbdamas nekenčiamą darbą, buvo maži ir nedžiugino. Visi draugai – likę Lietuvoje.
Kadangi kiauras paras dirbdavo, su niekuo nespėjo susipažinti, o ir anglų kalbos dar gerai nemokėjo. Mantas vis dažniau save pagaudavo svajojantį apie Lietuvą – šalį, kurioje visus pažįsta, kur gyvenimas lengvas ir paprastas.
„Tai mane kaip ir išgelbėjo, kaip ir neišgelbėjo. Man buvo akies infekcija, tai turėjau grįžti į Lietuvą, kreipiausi į gydytojus. Nutariau, kad nebenoriu būti Airijoje, – prisipažįsta Mantas. – Buvo tokia, kaip čia sakoma, krizė užėjusi, kaip visiems užeina. Ir išvykau. Aišku, tėvas buvo labai piktas dėl šito.“
Prisiminus nupurto šaltis
Mantas grįžo namo, bet rankos niežtėjo pabandyti dar kartą. Jis niekaip nesusitaikė su nesėkminga emigracija. Sako norėjęs įrodyti, kad gali įsitvirtinti bet kur pasaulyje, kad nors ir nebaigęs didelių mokslų, turi darbščias rankas ir gerą galvą.
Vyras grįžo į Airiją. „Dirbau valymuose, valiau miesto dviaukščius autobusus. Su mama kartu važiuodavom dirbti, tai aš taip per mamą ir gavau darbą. Tada supratau, ką reiškia sunkus darbas. Tada pagalvojau, kad tas „McDonaldas“ studentams yra gerai, – pasakoja emigrantas. – Dirbau valytoju daug metų, apie 5 m.“
„Už kiekvieną eurą atidirbau su kaupu“, – apie didesnę savo algą sako Mantas. Prisiminus, kaip sunkiai su mama triūsė tuose autobusuose, jį lig šiol nupurto šaltis.
„Būtent prie autobusų valymas buvo žiauriai sunkus, nes tokiu šaltu oru būni, eini per lauką į autobuso vidų, ten šalta, drėgna, turi valyti autobusą ir turi išvalyti greitai, nes valanda, dvi – ir viskas turi būti gatava. O vasarą būdavo atvirkščiai. Vasarą karšta, visas šlapias tiesiog.
Baisu buvo. Ir mano mama ten daug metų dirbo, aš sakiau: kaip tu gali taip dirbti, aš neįsivaizduoju. Po to buvau perkeltas, gavau darbą ligoninėje, reabilitacijos centre, tai ten buvo jau lengviau“, – sunkaus darbo išbandymus prisimena pašnekovas.
Pakilo pareigose
Naujoje darbovietėje lietuvis išdrąsėjo – ėmė spausti viršininkus, kad jį paaukštintų. Šitaip pagaliau iš valytojo tapo vadinamuoju „supervaizeriu“, o lietuviškai – vadybininku. Tokį darbą gauti įmanoma tik tada, kai gerai įvaldai anglų kalbą.
„Kalba čia yra numeris vienas. Kadangi dabar dar daugiau emigrantų yra, neslėpsim, yra ir rumunų labai daug čia privažiavusių, tai ta kalba lieka jau nelabai kam ir reikalinga, ypač valymuose. Bet „supervaizeris“ turi susišnekėti su svetimšaliu, mums yra lengviau susišnekėti, tarkim, su latviais, rusais, moldavais, rumunais, nes turim savo akcentus, einam, kad ir su pirštais vienas kitam parodom, viskas aišku.
Tikrai buvau piktas, kraujas virė stipriai, nes neina net paaiškinti tos emocijos, kaip jaučiausi.
O su airiais, anglais jau yra sudėtingiau. Po to taip išėjo, kai paskutinius metus dirbau valymo kompanijoje, buvau perėjęs į menedžerius, gavau laboratoriją, turėjau 4 ar 5, dabar jau neatsimenu, žmones. Aš realiai šiek tiek prisidėdavau prie valymo, bet visa kita – organizuodavau“, – tikina M. Barsteiga.
Už pastangas – it šlapiu skuduru
Naujos pareigos Mantui patiko. Jis manė, kad vadybininku dirbs ilgai, o gal vieną dieną jį dar kartą paaukštins. Deja, taip neatsitiko. Emigrantui lig šiol skaudu, kad darbdaviai su juo pasielgė šitaip negražiai.
„Kuomet išvažiavau atostogų, gavau tokią žinutę. Kai pamačiau, buvau šokiruotas iš dalies. Aš toje kompanijoje dirbau 5 m., pakėliau jų objektą, iškėliau labai gerus reitingus, uždirbau, ir gaunu žinutę, kad mums tavęs nebereikia tame objekte. Viskas, tu esi perkeliamas į kitą vietą. Gerai, perkelia, tai perkelia, gal geriau ką žinosiu. Grįžtu, tai toks perkėlimas buvo, kad aš pusę metų sėdėjau visiškai be darbo, man niekas nemokėjo nei pinigų, nei nieko“, – nusivylimo neslepia emigrantas.
Tą akimirką lietuvis jautėsi nusivylęs viskuo – ir Airija, ir savimi. Jis negalėjo patikėti, kad taip sunkiai dirbęs, darbui atidavęs viską, atgal gavo šitokį pažeminimą.
„Tikrai buvau piktas, kraujas virė stipriai, nes neina net paaiškinti tos emocijos, kaip jaučiausi. Ir į teismus aš jau ten daviau, ir visa kita, stresas, viskas buvo susidėję. Tai realiai to tarpo kartais netgi neprisimenu. Atsimenu, kai eidavau į teismą, daugiau nieko. Ir tai dar buvau nepatenkintas, nes gavau tokį prastą studentą advokatą.
Arba turėjau eiti ieškot kito darbo, arba turėjau pradėt dirbti sau. Tai nusprendžiau, sakau: kas bus, tas, surizikuosiu.
Jau netgi pats paskui nuėjau į paskutinį teismą, jau visiškai nieko nesakiau, nes matau, kad nieko nebus ir pasidaviau. Bet aš sakiau: aš sugrįšiu, bet sugrįšiu su savo verslu. Ir viskas“, – pasakoja rankų nenuleidęs M. Barsteiga.
Hobis virto nuosavu verslu
Taigi iš kitos pusės tiems darbdaviams Mantas sako yra ir tam tikra prasme dėkingas. Nes jeigu ne šlykštus jų poelgis, gal dar dabar vyras neturėtų nuosavo verslo, o dirbtų kitiems. Pašnekovas sako, kad savo srityje jo įmonė Dublino apylinkėse – pirmas numeris. Automobilius pagražinti norintys klientai stovi eilėse.
„Buvau pradėjęs įgyvendinti savo hobį – mašinas klijuoti laisvalaikiu, po darbo, nes darbas buvo nuo 3 val. nakties iki 14 val. dienos. Visą kitą dieną laisvas buvau. Tai ir pradėjau tokį darbą. Nuo to karto pasakiau: viskas, jeigu taip žmonės negerbia žmonių, tai aš paėmiau, susirinkau daiktus ir išėjau dirbti sau“, – prisimena emigrantas.
Pasak vyro, jam tai buvo geras spyris pradėti nuosavą verslą. „Aš jau tada vieną kitą žmogų turėjau, kuris norėdavo kažką pasidaryti. Bijojau, tačiau kito šanso neturėjau, – pripažįsta Mantas. – Arba turėjau eiti ieškot kito darbo, arba turėjau pradėt dirbti sau. Tai nusprendžiau, sakau: kas bus, tas, surizikuosiu. Laiptelis po laiptelio, reklama, feisbukas... Dabar nuo 2016 m. oficialiai dirbu sau. Jau 4 metai.“
Nuosavą verslą Mantas pradėjo tikrai ne pačiu palankiausiu periodu. Santaupų jis neturėjo, todėl suktis stengėsi kuo pigiau. „Mano verslas realiai prasidėjo nuo 100 eurų investicijos. Pradėjau viską sąžiningai nuo 100 eurų. Mėginau iš pradžių pardavinėti plėveles mašinų klijavimui siųsdamasis iš Kinijos, bet, aišku, žmonės buvo informuoti, kad ji yra kiniška.
Mano verslas realiai prasidėjo nuo 100 eurų investicijos.
Aš neklijuoju, aš tik galiu parduoti. Tai buvo tokia situacija, kad ką parduodavau, ką uždirbdavau, sau nė cento nepasiimdavau, mesdavau viską grynai į „biznį“. Gaunu 100, uždirbu 300, tai tuos 300 dėdavau atgal į verslą. Ką vėl iš tų uždirbu – vėl investuoju.
Taip sau nieko ir nepasilikdavau. Gal 10 eurų degalams, dar kažką, bet taip viską sąžiningai kišau, kišau, kišau ir po truputį žiūriu, sakau: įdomu, pardavinėju, bet neklijuoju. Sakau, pamėginsiu, kaip čia kas viskas vyksta. Ant savo mašinos vieną kokią detalytę mažą, antrą... ir žiūriu, kad jau visa mašina apklijuota. Ir mamos mašina apklijuota. Jau ir draugai prašo, draugų draugai... Taip viskas ir prasidėjo“, – nuosavo verslo pradžią prisimena Dublino lietuvis.
Klientų netrūksta
Mantas automobilį gali pakeisti taip, kad jis bus neatpažįstamas. Kainos prasideda nuo tūkstančio eurų. Nusipirkus, pavyzdžiui, baltą „Audi“ ar „Ferrari“, ir atvykus pas Mantą, pora dienų darbo ir paruošiamas tokios spalvos automobilis, kad net nebus aišku, kaip jį įvardyti dokumentuose.
„Kai žmogus perka mašiną, pamato raudoną, bet jis norėtų, pavyzdžiui, juodos, o juoda kokiais 2–3 tūkst. brangesnė. Tai ir padaro tokį sprendimą: kam man pirkti kitą brangiau, jeigu investuosiu papildomai tik tūkstantį ir turėsiu tokią spalvą, kokios norėsiu.
Dabar žmonės pradeda pirkti bet kokios spalvos mašiną, atvažiuoja, apsiklijuoja, išvažiuoja. Pasidaro spalvą, kokios būtent patys nori, apie kokią svajoja. Kiti keičia kas pusę metų spalvas. Turiu vieną klientę, kuri tą daro kas pusę metų. Buvo juoda mašina, aš ją padariau mėlyną. 8 mėnesiai praėjo, pakeičiau į oranžinę. Dabar ji jau vėl svarsto kažką daryti. Yra žmonių, kurie nori išsiskirti iš gatvės rutinos“, – nuosavu verslu džiaugiasi M. Barsteiga.
Šeimai laiko lieka nedaug
Verslas nuosavas, bet darbo nuo to – nė kiek ne mažiau. Veikiau gal atvirkščiai. Sukasi lietuvis kol kas dažniausiai vienas, tik kartais, kai jau visai nespėja, pasisamdo pagalbininkų.
Gyvenam, kad nebūtų – kyšt į kišenę ir viską tik taupyti, taupyti.
„Jeigu įskaičiuoti keliones, tai išvažiuoju 6 val. ryto ir grįžtu 21 val. vakare, bet dažniausiai grįžtu 22, 23 ar net 24 val. nakties. Tada čia išeina daug, 14–15 val. Grįžti, išsimaudai, pavalgai ir miegoti. 5 val. gal pamiegi ir viskas, užtenka.
Savaitgalius leidžiu su šeima. Stengiuosi jau atidėti sekmadienį, šventa diena, stengiuosi laikytis griežtai, o šeštadieniais jau irgi stengiamės bent nuo pietų būti visi kartu. O taip tai gan intensyvios dienos gaunasi: vaikas į mokyklą, aš į darbą, žmona į darbą ir be vakaro vienas kito nematom, kartais būna, kad šeima nemato savaitę manęs. Anksti keliuosi, išvažiuoju, grįžtu, jau visi miega, vėl tokia rutina“, – atvirauja nuosavą verslą Dubline vystantis lietuvis.
Svajoja apie nuosavą būstą
Mantas sako jau matęs ne vieną sunkiai plušantį lietuvį, kuris per visus darbus susigadino sveikatą: nei normaliai išsimiega, nei pavalgo, o paskui darbai baigiasi ligoninėje ar net Lietuvoje pas artimuosius. „Baisu, todėl ir keičiu patalpas į geresnes, plius perku įrangą, kad saugočiau nugarą – keltuvai, visa kita“, – sako pašnekovas.
Pinigų Mantas dabar turi, bet labai turtingas nesijaučia – atsiradus daugiau pinigų, atsiranda ir daugiau priežasčių juos leisti. Du vaikai, nuolatinės kelionės po Airiją, investicijos į verslą. Be to, jau ir valgyti norisi ne greitojo maisto restoranuose, ir rengtis ne iš dėvėtų rūbų parduotuvių.
Mano tikslas yra aprūpinti savo šeimą ateičiai.
„Aš išleidžiu, žmona taupo. Aš perku, nueinam į parduotuvę, mažai jau kada žiūrim į tas kainas, ką norim, tą nusiperkam, leidžiam sau daugiau, ko norim, drabužį geresnį ar kažką.
Mūsų dabar planas yra įsigyti savo būstą, nusipirkti savo namą. Jeigu turėsim namą, bus vaikas, turės ateičiai. Mano tikslas yra aprūpinti savo šeimą ateičiai. O toliau atostogos gali būti ir visa kita, vaiką užauginti ir atostogų“, – artimos ateities planus vardina emigrantas.
Plačiau – laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
