Nepriklausomybę prieš 30 metų atgavusi Lietuva buvo kuriama ir tų, kurių kišenėje dar ką tik buvo sovietinis pasas, ir tų, kuriems ji liko artima, nors ir nutolusi tūkstančius kilometrų. Tarp pastarųjų galima minėti ambasadorę Gintę Damušytę-Damušis, vaikystėje iš tėvų pasakojimų dėliojusią Lietuvą tik vaizduotėje. Netrukus po Kovo 11-osios pirmuosius žingsnius diplomatijoje žengė ir atkurtoji Lietuvos valstybė, ir ambasadore tapusi G. Damušytė-Damušis, tiesiogiai dirbusi keliuose iš šaliai svarbiausių tarptautinės politikos frontų.
Didelė G. Damušytės-Damušis karjeros dalis klostėsi greta lietuvių, esančių toli nuo Lietuvos. Taip buvo dirbant nevyriausybinėse organizacijose Jungtinėse Valstijose, taip buvo ir vėliau, profesionalios diplomatinės karjeros metais – gyvenimas tekėjo greta skirtingų priežasčių po pasaulį išblaškytų lietuvių, tarp kurių žinomo pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams dalyvio Adolfo Damušio dukra mato daug įkvepiančių pavyzdžių.
Diplomatės asmeninė biografija liudija, kad kai kuriose srityse Lietuva anksti tapo pirmąja, pavyzdžiui, deleguodama moterį į ambasadorės NATO postą, tai pirmas kartas organizacijos istorijoje. Apie tai, ką reiškė pralaužti šiuos ledus, apie pirmą vizitą sovietinėje Lietuvoje ir nuolatinę KGB palydą jos metu – ambasadorės G. Damušytės-Damušis pokalbyje su LRT.lt.
– Kas yra natūraliau diplomatui – būti savo atstovaujamos šalies patriotu ar vis dėlto pasaulio piliečiu, kosmopolitu?
– Manau, natūralu, kad diplomatas būtų patriotas – tas, kuris gina savo šalies interesus, juos pristato kitų šalių atstovams, bet būti pasaulio piliečiu irgi yra natūralus kelias diplomatui, nes vis dėlto dirbame tarptautiniuose vandenyse.
Aš pati karjerą pradėjau misijoje prie Jungtinių Tautų, iškart atsidūriau aplinkoje, kurioje svarstėme ne vien nacionalinius interesus, bet ir tarptautinius klausimus, taigi, reikia turėti platesnį požiūrį, suprasti kitų šalių iššūkius, ypač tų, kurios dominuoja tokiose organizacijose, taip pat ir besivystančio pasaulio, kuriam reikia daug pagalbos. Iškyla ir visokiausi kitokie tarptautiški klausimai nuolat.
– Grįžtant prie jūsų karjeros, juk turėjote ir Lietuvoje ne vieną karjeros galimybę. Bene prieš ketverius metus skelbta žiniasklaidoje, kad buvote tarp kandidatų vadovauti Krašto apsaugos ministerijai, nežinau, kiek gandų, kiek tiesos buvo tame, kad 2007 m. liberalai matė ir palaikė jūsų kandidatūrą vadovauti VSD. Kodėl visgi pasukote ir likote diplomatiniame korpuse?
– Augau Amerikoje, ten gimiau, baigusi aukštąjį mokslą dirbau įstaigoje, kuri vadinosi Lietuvių informacijos centras. Kai ten pradėjau veiklą, darbas buvo visiškai kitoks, orientuotas į Lietuvos laisvės bylos kėlimą, informavome tarptautinę bendruomenę apie žmogaus teisių padėtį sovietų okupacijos laikais. Žinoma, kai prasidėjo Sąjūdis, pradėjome aktyviau tiesiogiai bendrauti su Lietuva ir tam tikra prasme atstovauti.
Padėjome Sąjūdžio dalyviams užmegzti kontaktus užsienyje, organizavome vizitus ir panašiai, taigi mano įėjimas į diplomatinę tarnybą buvo labai natūralus procesas. Ir šis darbas šiaip jau atitinka mano charakterį, esu ramesnio būdo žmogus ir diplomatija man yra arčiau širdies ir labiau atitinka gebėjimus.
– Neabejoju, kad augdama JAV su tėčiu ne kartą kalbėjote apie Lietuvą. Kaip jis ją prisimindavo, kokį Lietuvos vaizdinį turėjote?
– Manau, kad visų dipukų (karo metais persikėlusių asmenų – red. past.) vaikai turėjo romantišką, idealistinį šalies įvaizdį, tėvai nuolat dalindavosi įspūdžiais, nors ir išgyveno labai sunkius laikotarpius karo metu. Bet gyveno nostalgija, Lietuvą prisimindavo ir mums, vaikams, diegė pagarbą ir meilę.
Prie vakarienės stalo mūsų šeimoje dažnai kalbėta apie Lietuvą, mūsų asmeninis gyvenimas taip pat sukosi apie tai, pavyzdžiui, įsteigė „Dainavos“ jaunimo stovyklą Mičigane, joje praleidau nemažai savaitgalių ir vasarų.
– Minėjote romantišką įvaizdį. O kaip reagavote, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Tikriausiai tai buvo jau 90-ieji?
– Ne, pirmą kartą lankiausi dar 1979 metais.
– Tuomet tas romantiškas įvaizdis turėjo labai kontrastuoti su sovietinės Lietuvos tikrove. Koks buvo įspūdis tuomet?
– Mano politiniai nusistatymai buvo aiškūs ir jau susiformavę, kai 1979 m. atvykau į Vilnių. Tuo metu užsieniečiams buvo galima būti čia 5 dienas be teisės išvykti kitur, jeigu neturi leidimo. Patirtis įdomi. Atsimenu, kaip su broliu apsistojome tuometiniame „Gintaro“ viešbutyje, čia greitai pajutome, kad mūsų pokalbių kambariuose klausomasi.
Pamatėme gana vargingą gyvenimą, tereikėjo nueiti į parduotuvę ir pamatyti, kokie yra deficitai. Kai atvyko po kelių dešimtmečių tėvai, jiems irgi buvo šokas pamatyti, kiek nustekenta valstybė buvo nuo tų laikų, kuriuos jie prisiminė.
– Kaip manote, ar jums buvo leista suprasti, kad pokalbių klausomasi prevenciškai, kad nesijaustumėte pernelyg drąsiai, ar tai paaiškėjo visgi netyčia?
– Tikrai netyčia. Kambaryje, pavyzdžiui, buvo radijas, kurio nebuvo įmanoma išjungti, per jį ir buvo klausomasi. Paskui, kai lankėmės pas gimines, atsimenu, kaip jie telefoną nunešdavo į kitą kambarį, uždengdavo pagalve ir pašnibždomis su mumis kalbėdavo. Man, augusiai demokratinėje santvarkoje, kur kalbėta atvirai, tai buvo kultūrinis šokas.
– O fizinio sekimo būta?
– Atrodo, kad taip. Kas rytą sutikdavome giminaičius ar tėvų draugus prie „Gintaro“ viešbučio ir visą laiką aplinkui sukiodavosi vyriškiai. Net ir neva elgetos – vilniečiai mums sakydavo, kad nebūkite naivūs, tie tipeliai bando klausytis, ką kalbame.
Norėjome važiuoti į Kauną dienai, prisijungėme be leidimo prie turistinės grupės, bet buvome sustabdyti, pasakyta, kad negalima vykti.
Atsimenu, ilgai diskutavome, buvo gana komiška, kai „Inturisto“ atstovė išklausė mus, telefonas ant jos stalo suskambėdavo, ji instrukcijas išklausydavo, ragelį padėdavo ir sakydavo: „Ne.“ Pakartojus gal dešimt kartų galiausiai buvo pasakyta „važiuokite“. Pasijutome kaip Orwello knygos veikėjai.
– Peršoksiu į nepriklausomybės laikus. Jūs ir ambasadorius Giedrius Čekuolis turbūt buvote bene svarbiausi diplomatiniame fronte, kai Lietuva siekė įstoti į NATO. Kas jums iš to laikotarpio įsiminė kaip sudėtingiausi momentai?
– Sprendimas man asmeniškai buvo nelengvas, supratau, kad bus nepaprastai daug darbo, bet priėmiau pasiūlymą su entuziazmu. Atvykusi į Briuselį, dariau ką ir kiekvienas ambasadorius, pradėjau lankyti kitus ambasadorius su mandagumo vizitais, prisistatydavau ir „prazonduodavau“ jų šalių požiūrį į NATO plėtrą.
Buvo šokas, kad didesnė dalis NATO narių, ypač senbuvių, atstovų nenorėjo kalbėti ta tema. Klausimas dar buvo per jautrus, rimtų politinių signalų, kad Baltijos šalių priėmimas galėtų būti rimtai svarstomas, nebuvo. Kaip žinia, Rusija visais frontais protestavo argumentuodama, kad tai destabilizuotų padėtį regione.
Bet gana greitai viskas pasikeitė į gerąją pusę, ir nors pirmieji signalai rodė, kad galbūt svarstoma priimti tik vieną Baltijos valstybę, ir buvo kalbama apie Lietuvos pasirengimą tam, vis dėlto, ačiū Dievui, priimtas sprendimas plėstis platesniu mastu.
Kad kelias buvo nelengvas, žinau ne tik iš politinės pusės – buvo dedamos pastangos, kad ir visuomenė suprastų, kad jos parama didėtų. Parama narystei nuo, rodos, kiek daugiau negu 20 proc. greitai išaugo iki beveik 80 proc. Tai buvo vienas aktyviausių mano diplomatinės karjeros etapų, dirbdavome nuo ryto iki vakaro.
– Kai tapote pirmąja ambasadore moterimi NATO istorijoje, esate kartą citavusi Donaldą Rumsfeldą, kuris jus pasveikino Briuselyje ir juokaudamas pridūrė, kad „mano laikais moterų neįleisdavo į plenarinę salę“. Kaip jums šis virsmas atrodė iš vidaus? Ar tai buvo veikiau simbolinis dalykas, ar kokių nors iššūkių, galbūt tokių nuostabų buvo ir daugiau?
– Žinote, kai pradėjau darbą, aš net ir nesuvokiau, kad būsiu pirmoji moteris ambasadorė prie NATO, ir į tai dėmesio daug nekreipiau. Nors buvo ir šiokių tokių anekdotinių istorijų, kurios parodo, kad organizacija tam dar nebuvo pasirengusi.
Pavyzdžiui, vienas pirmųjų mano renginių buvo NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame aš lydėjau ministrą Valionį. Jam parodė, kad jums sėsti štai čia, gerbiamas ministre, o man parodė eiti į vertėjos būdelę.
Kai prisistačiau kaip Lietuvos ambasadorė, vos nenualpo iš gėdos. Yra tokia tradicija, kai NATO šalių ambasadoriai aplanko tarptautinių operacijų ir misijų vietas per metus, tai būdavo tokių atvejų, kai būdavau vienintelė moteris kambaryje.
Bet tikrai nejaučiau nuvertinimo, elgtasi tikrai pagarbiai, tuometinis NATO generalinis sekretorius labai palaikė mane asmeniškai, buvo tikrai nepaprastai gera dinamika, jis atkreipė dėmesį, kad su Lietuvos priėmimu įvyksta ir kitas įvykis, kad prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos prisijungia ir pirmoji moteris ambasadorė. Pirmąją sesiją jis ir pradėjo kreipdamasis į auditoriją „gerbiama ponia ir ponai“.
– Tai turbūt gana unikalus pavyzdys, kai emancipacijos postūmis įvyko ne iš Vakarų į Lietuvą, bet atvirkščiai?
– Taip. Iš tikrųjų maniau, kad netrukus prisijungs ir JAV atstovė prie NATO, bet jos patvirtinimas užtruko ilgiau ir aš tuo metu jau buvau atšaukiama atgal į Vilnių. Bet dabar tokia padėtis jau tapo rutina, norma, o ne išskirtiniu atveju.
– Kalbant apie emigrantus – jeigu reikėtų palyginti išeivius, su kuriais susidūrėte dirbdama JAV, Lietuvių informacijos centre ir kitose veiklose, su emigrantais šių laikų, su kuriais susiduriate kaip ambasadorė, kuo skiriasi šių kartų santykis su Lietuva?
– Su išeiviais, gimusiais svetur, jautėsi tikrai dideli patriotiniai jausmai, noras padėti, ypač atgimimo metu išeivija pajuto, kad gali labai stipriai padėti: buvo ir materialinės, ir politinės, agitacinės paramos. (...)
Dabar, aišku, yra visiškai kitos sąlygos, daug emigrantų bando kibti į gyvenimą, rūpi užsidirbti duonai, aprūpinti šeimą, bet yra ir nepaprastai šaunių bendruomenių, kurios aktyviai dirba siekdamos išlaikyti lietuvišką tapatybę, steigia mokyklėles.
Aš netgi savo seniems draugams Amerikoje pasakoju, kad Jungtinėje Karalystėje tokių yra arti 50, tai jie nustemba, nes Jungtinėse Valstijose, ko gero, yra netgi mažiau.
Smagu dirbti su jaunais profesionalais, kurie įsitvirtinę užsienyje ir nori savo patirtį, kontaktus išnaudoti Lietuvos labui – garsinant Lietuvą, pritraukiant investicijas ar tiesiog jungiant institucijas, skatinant mainus, tiesiog skatinant geresnį Lietuvos pažinimą. Ir netgi manau, kad tas potencialas dar iki galo neišnaudotas vyriausybių ir institucijų lygiu.
