Istorijos

2020.04.02 10:59

Į Kosta Riką dėl banglenčių sporto išvykusi Deimantė: su laiku baimė peraugo į pagarbą vandenyno galybei

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.04.02 10:59

Alytuje užaugusi Deimantė Gregerytė vasarodavo prie Dzūkijos ežerų, todėl gamta ir vandens stichija jai buvo artimos visada. Kaip ir šiltas oras. Atradusi banglenčių sportą ir pavargusi nuo lietuviškos darganos, mergina išvyko gyventi į Kosta Riką, kur gali bet kada lėkti į paplūdimį plaukioti. „Mane žavi viskas, kas supa šį užsiėmimą. Vanduo ramina, įspūdingi ir momentai, kai lydi saulėlydį ant lentos ar sutinki kokį vietinį gyventoją – delfiną ar vėžlį“, – portalui LRT.lt pasakoja Deimantė.

Dar iki apsisprendimo išvykti į Kosta Riką pašnekovė pagal universiteto mainų programą kurį laiką gyveno Ispanijoje, taip pat dirbo ir keliavo JAV. Būtent šioje šalyje lietuvė išbandė banglenčių sportą. „Nežinau kas – adrenalinas, saulė, vanduo ar banglentėmis plaukiojantys žmonės, tikriausiai visas derinys, susijęs su šiuo sportu, įtraukė“, – sako lietuvė.

Grįžusi užbaigti ekonomikos studijų Lietuvoje, per atostogas ji vykdavo į kraštus, kuriuose galėdavo gaudyti bangas. Kaskart besibaigiant atostogoms Deimantė sako jautusi, kad laiko, kurį gali mėgautis banglenčių sportu, per mažai.

Pokyčių galimybė atsirado netikėtai – Lietuvoje pašnekovė įsidarbino tarptautinėje kompanijoje, kuri, kaip paaiškėjo, savo filialą turėjo ir Kosta Rikoje. Bendraudama su kolegomis iš šios šalies, Deimantė sužinojo, kad banglenčių entuziastams ten tikras rojaus kampelis. Jų pasakojimai pažadino norą persikelti ir dirbti Kosta Rikoje esančiame įmonės filiale.

„Lietuvoje nieko netrūko, turėjau ir karjeros galimybių, ir kitų hobių, tačiau norėjosi pamatyti pasaulio, viliojo šilti kraštai, kur ošia bangos. Galiausiai po beveik 3 metų darbo Lietuvoje išvykau į Kosta Riką be bilieto atgal“, – pasakoja pašnekovė.

Artimiesiems ir draugams toks Deimantės sumanymas nebuvo netikėtas, mat ji vis pasvajodavo apie gyvenimą svetur. Ir šiandien pašnekovė dėkinga tiek tėvams, tiek sesėms, kurie visada palaikė jos sprendimus. Tačiau nežinomybė dėl laukiančio gyvenimo toli nuo namų kėlė nerimą.

Iki tol jai nebuvo tekę keliauti tropiniuose kraštuose, todėl nežinojo, kaip seksis prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų, nerimą kėlė ir kirbantys klausimai, ar keliauti vienai saugu.

„Nepasakyčiau, kad esu iš tų, kuriems nuolat reikia iššūkių. Tiesiog natūraliai viskas susiklostė. Nauji pomėgiai, savęs atradimas labiausiai paskatino pasiryžti. Kaip dažnai sakoma, nesinorėjo veltui gailėtis kažko nepadarius. Paklausiau vidinio balso ir ryžausi nuotykiui“, – prisimena ji.

Tiesa, pirminis planas pasikeitė ir vietoj sėslios darbo vietos Kosta Rikos sostinėje San Chosė Deimantė nusprendė patyrinėti tiek Kosta Riką, tiek greta esančias Nikaragvą bei Panamą. Savo gyvenamąją vietą ji keitė kas kelias savaites ar mėnesius, o daugiausia laiko praleisdavo skirtinguose paplūdimiuose, juose su banglente skrosdavo bangas.

Taip keliaudama ji pramoko ispaniškai, iš arčiau susipažino su vietiniais gyventojais ir prisižiūrėjo įspūdingų gamtos vaizdų: nuo paplūdimių iki kalnų ar džiunglių su pasislėpusiais kriokliais.

Po metų kelionių ji grįžo ir įsikūrė Santa Anoje – vos dvidešimt minučių kelio nuo šalies sostinės esančiame priemiestyje. Jau 6-erius metus čia gyvenanti lietuvė dirba apskaitos srityje tarptautinėje įmonėje, o laisvalaikiu lanko jamaikietiško šokio pamokas ir plaukioja banglente.

„Nustebino, kiek daug užsieniečių ne tik atostogų atvyksta, bet ir persikelia čia gyventi. Gal todėl labai greitai nesijaučiau kaip atvykusi iš kitos šalies ir jaučiausi šiltai priimta.

Žmonės draugiški, daug šypsosi, garsiakalbiai. Geriausiai apibūdina jų naudojamas pasakymas „pura vida“ (liet. tyras gyvenimas) vartojamas ir pasisveikinti, ir atsisveikinti, ir padėkoti“, – teigia Deimantė.

Lietuvė sako, jog teko priprasti, kad Kosta Rikoje visus metus temsta jau 18 valandą, todėl, norint kuo ilgiau pasimėgauti dienos šviesa, reikia keltis anksti. Anot pašnekovės, šiandien tik šviesūs plaukai ir žalios akys išduoda, kad ji ne vietinė. Tiesa, tam tikri niuansai, prie kurių Deimantė vis dar nepripranta, egzistuoja.

„Nors šalis panašaus dydžio kaip Lietuva, įveikti transportu tuos pačius atstumus užtrunka žymiai ilgiau. Aišku, kai kur tą apsunkina kalnai ir džiunglės, bet tikroji to priežastis – didelis mašinų kiekis ir vairavimo kultūra. Kai lietuviai pasakoja apie kamščius, norėčiau, kad pamatytų, kas čia darosi“, – juokiasi pašnekovė.

Gyvendama Kosta Rikoje ir bendraudama su įvairių kultūrų žmonėmis, Deimantė sako išmokusi lankstumo. Tačiau, kaip pati teigia, tam tikrų lietuviškų bruožų nepraras niekada: „Tai punktualumas ir žodžio laikymasis. Tenka išmokti kantrybės, kai staiga pažadėti ar suplanuoti dalykai pasikeičia.“

Lietuvoje nieko netrūko, turėjau ir karjeros galimybių, ir kitų hobių, tačiau norėjosi pamatyti pasaulio, viliojo šilti kraštai, kur ošia bangos.

Plaukiodama neišvengia pavojų

Kantrybės, anot pašnekovės, reikalauja ir jos pamėgtas banglenčių sportas. Nors daugelis mano, kad svarbiausia ir sunkiausia užduotis būti pakankamai pasiruošusiam fiziškai, nepaprastai svarbus ir tinkamas nusiteikimas.

„Visi nori rezultatų iškart, o čia gali praeiti mėnesių mėnesiai, kai bandai ir nepagauni bangos arba krenti parblokšta į vandenį. Bet kai po ilgų pastangų pagauni pirmą ilgą bangą, emocijos nepaaiškinamos!

Mane žavi viskas, kas supa šį užsiėmimą. Vanduo ramina, įspūdingi ir momentai, kai lydi saulėlydį ant lentos ar sutinki kokį vietinį gyventoją – delfiną ar vėžlį“, – pasakoja Deimantė.

Lietuvė į profesionalų banglenčių sportą nesitaiko ir sako, kad varžybos jos niekada netraukė. Pašnekovė mėgaujasi procesu, nesvarbu, kiek ir kokių bangų pavyksta pagauti. O kur dar galimybė pabendrauti su drauge į paplūdimį skubančiais bendraminčiais.

Tiesa, pavojingų situacijų išvengti nepavyksta, o ypač pirmuosius kartus. Deimantė pripažįsta, užplūdus adrenalinui, kartais irdavosi ten, kur dar nebūdavo pasiruošusi.

„Prisimenu vieną iš pirmųjų kartų Maroke, kai nusigavome į didesnes bangas. Kurį laiką buvo ramu, bet staiga didelė banga atsirito, o aš nelabai žinojau, kaip jos išvengti.

Taip įsuko, kad kritau žemyn galva, o lenta ant manęs. Tokiais atvejais po vandeniu labai svarbu nepanikuoti. Panika – didžiausias priešas. 10 sekundžių pasirodė kaip amžinybė ir į paviršių iškilau pilnomis akimis baimės“, – pasakoja ji.

Ne vienerius metus šiuo sportu užsiiminėjanti lietuvė šiandien sako išmokusi stebėti aplinką ir sauganti ne tik save, bet ir kitus. Kartą jai yra tekę gelbėti ir skęstantį žmogų – priplaukė, liepė įsikibti į lentą ir drauge sulaukė gelbėtojų.

„Su laiku baimė perėjo į pagarbą vandenyno galybei. Išmokau skaityti vandens judėjimą, naujoje vietoje pasiteirauti vietinių banglentininkų patarimų apie pakrantės ypatumus. Kartais besimaudantys žmonės pamiršta apie vandens sroves ir banglentininkai yra išgelbėję ne vieną skęstantįjį“, – tikina Deimantė.

Mane žavi viskas, kas supa šį užsiėmimą. Vanduo ramina, įspūdingi ir momentai, kai lydi saulėlydį ant lentos ar sutinki kokį vietinį gyventoją – delfiną ar vėžlį.

Ryšio su Lietuva nepraranda

Kol kas lietuvė džiaugiasi galimybe gyventi Kosta Rikoje, tačiau kasmet stengiasi bent 3 savaitėms sugrįžti į Lietuvą aplankyti šeimos ir draugų. Sako, kol kas sunkiai įsivaizduotų gyvenimą kitokio klimato šalyje, tačiau neatmeta galimybės vieną dieną parvykti.

„Esu laisva moteris ir jei dėl kokių aplinkybių prireiktų grįžti, manau, savo gimtojoje Lietuvoje priprasčiau“, – sako Deimantė.

Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.

Taip pat skaitykite

Naujausi