Istorijos

2020.03.26 11:55

Izraelyje užaugęs Tomas ne tik pasiruošęs tarnauti šalies kariuomenėje – nori patekti į pavojingiausią būrį

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.03.26 11:55

Izraelyje tarnauti kariuomenėje privalo ir vaikinai, ir merginos, o išsisukinėti nuo prievolės čia ne tik negalima, bet paprasčiausiai – negarbinga. Stoti ginti šalies, kurioje užaugo, jau pasiruošęs Tomas LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja tą darantis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl to, kad jaučiasi skolingas jį vaikystėje nuo priešo rankos saugojusiems kariams.

Lietuvis Tomas Adzgauskas su tėvais ir mažuoju broliu gyvena kurortiniame Izraelio mieste Ašdode, maždaug 30 km nuo neramaus ir pavojingo Gazos ruožo, kur jau daug metų vyksta šaudymai, sprogdinimai, kitokie neramumai. Nėra ko slėpti – tai karo zonos kaimynystė, sako Tomas.

„Prieš porą dienų buvo naujas teroristinis išpuolis. Jie Izraelio pusėn paleidžia helio pripildytus balionus, prie jų pririšę granatas, net bazukos galvutes“, – pasakoja laidos herojus.

Kasdien daug kartų virš Ašdodo gyventojų galvų praskrenda naikintuvai, jų skleidžiamas garsas čia jau nieko nestebina – tai tarsi natūralus įprastos dienos fonas. Kaip teigia pats Tomas, jeigu yra naikintuvai, vadinasi, šalies valdžia saugosi nuo priešų ir gyventojai gali būti ramūs, kad jiems nieko blogo nenutiks.

Nors karo zona ir čia pat, anot Tomo, šis miestas gana saugus – 22 metų vaikinas per savo neilgą gyvenimą matė ir daug didesnių pavojų. Izraelyje gimęs ir užaugęs lietuvis prisimena, kad vaikystėje jo tėvų butas buvo kitoje šalies pusėje, miestelyje, kuris dėl karinių pavojų ištuštėjo.

„Vaikystėje teko patirti ir karą. Prie sienos buvo pagrobti du kareiviai, nuo to jis ir prasidėjo. Izraelis įvedė savo kariuomenę į Libaną, prasidėjo visos nesąmonės su „Hezbollah“... Įsimintiniausias dalykas buvo, kai link Libano pro miestą paprasčiausiai pravažiavo visa tankų divizija.

Nuolat patruliuodavo karinis „Hummer`is“ ir visiems sakydavo būti slėptuvėse, niekur neiti. Mano miestas tapo vaiduoklių miestu. Iš ten bėgo visi, nes tikrai buvo nesaugu. Žinodavome, kad gyvename neramioje vietoje“, – gyvenimą šiaurinėje šalies pusėje prisimena jis.

Nors daug kas Lietuvoje gali pasibaisėti tokiais Tomo prisiminimais, jam pačiam nė kiek dėl tokios aplinkos nekeista, nes nuo pirmų gyvenimo dienų buvo prie to pratinamas.

Galiausiai karo kaimynystė tapo visiškai normaliu reiškiniu. Tą akimirką, kai pasirenki gyventi Izraelyje, privalai susitaikyti su tuo, kad čia bet kada gali kilti neramumų – Ašdodas nėra išimtis.

„Prieš porą mėnesių į Izraelio teritoriją buvo paleista 400 raketų, iš jų 200 numušė „Geležinis kupolas“, o kitos paprasčiausiai nukrito į tuščias teritorijas.

Kai paleidžia raketą, „Geležinis kupolas“ apskaičiuoja jos trajektoriją. Jeigu ji nutaikyta į miestą, jis paleidžia atsakomąjį smūgį ir ji paprasčiausiai sprogsta ore. Jeigu apskaičiuoja, kad raketa nepaklius į gyvenamąsias teritorijas, tiesiog leidžiama jai nukristi“, – kalba pašnekovas.

Turėjau leidimą gyventi Lietuvoje, norėjome bandyti gauti Lietuvos pilietybę, bet Lietuva nepripažįsta dvigubos pilietybės, o Izraelio aš negaliu atsisakyti. Kaip aš galiu atsisakyti pilietybės šalies, kurioje esu gimęs?

Šalies gyventojai žino, kad pavojaus sirenos gali suskambėti bet kuriuo paros metu, net kai to labiausiai nelauki, tačiau į jas reaguoti būtina nedelsiant. Pasislėpti privaloma per 40 sekundžių, atskleidžia Tomas, o jeigu esi atviroje teritorijoje, telieka gultis ant žemės ir užsidengti galvą.

Kaip elgtis išgirdus sireną Izraelyje, galėtų paaiškinti net darželinukai. Tai viena svarbiausių gyvenimo pamokų, kurią šioje šalyje privaloma išmokti pirmiausiai. Darželinukai jau mokomi net tokių dalykų, kaip reaguoti į autobusuose pamatytus įtartinus daiktus – jie puikiai žino, kad būtina apie paliktą krepšį informuoti vairuotoją ar policiją.

Izraelio kariuomenėje tarnybą atlikti besiruošiantis Tomas: garbė ginti savo tėvynę ir šeimą

Nuo tarnystės kariuomenėje niekas neišsisukinėja

Reali grėsmė buvo ne juokais išgąsdinusi Tomo tėvus. Jie bandė grįžti atgal į Lietuvą. 2011 m. Kaune buvo atidarę dėvėtų drabužių parduotuvę, tačiau verslui žlugus po kelerių metų vėl pasuko į Izraelį. Kaune tada liko tik Tomas ir jo vyresnė sesuo. Vaikinas čia baigė lietuvišką vidurinę mokyklą, bandė laimės ieškoti keliaudamas po įvairias Europos šalis.

Keliaudamas po Europą Tomas išbandė įvairius darbus, bet nė vienas jam neprilipo. Praėjusį rudenį vėl grįžęs į Izraelį jis dabar jaučiasi laimingas ir sako, kad šitos šalies jam labai trūko. Izraelis jam – jo namai.

Tomo mama Beata juokauja, kad nuo pat pradžių žinojo, jog anksčiau ar vėliau sūnus vis tiek pasirinks Izraelį – juk prie jo tvarkos ir visų neramumų jis įprato nuo vystyklų.

„Manau, kad gal jam vis dėlto trūko tėvų. Turbūt gyvenime ateina laikas, kai supranti, kas tau yra svarbiau, ko tau reikia šitame gyvenime. Ir jis, man atrodo, priėmė tokį sprendimą“, – kalba Tomo mama.

Sprendimą grįžti Tomas priėmė ne visai pats – atgal į Izraelį jį pakvietė prievolė tarnauti šios šalies kariuomenėje. Užuot vengęs tarnybos ir išsisukinėjęs, vaikinas nusprendė atlikti pareigą.

„Baigė galioti Izraelio pasas, jo nenorėjo pratęsti, nes esu šaukiamojo amžiaus. Pakalbėjau su tėvais ir nusprendžiau grįžti. Turėjau leidimą gyventi Lietuvoje, norėjome bandyti gauti Lietuvos pilietybę, bet Lietuva nepripažįsta dvigubos pilietybės, o Izraelio aš negaliu atsisakyti. Kaip aš galiu atsisakyti pilietybės šalies, kurioje esu gimęs? Taip ir išėjo“, – pasakoja jis.

Tarnauti Izraelio kariuomenėje privalo visi jaunuoliai – ir vaikinai, ir merginos. Dažniausiai tai daroma iškart po mokyklos. Tik tada, kai atitarnauja, jauni žmonės stoja tęsti mokslų į aukštąsias. Tomas pasakoja, kad išsisukinėti nuo kariuomenės, prisigalvoti ligų ir kitokių priežasčių šioje šalyje yra gėda, to niekas nepateisina.

„Izraeliečiai yra kupini patriotizmo. Net gali pastebėti – beveik visur pamatysi Izraelio vėliavas. Jie labai už tai, kad Izraelis – jų žemė. Už tą žemę jie eis ir kovos. Didžiuojasi tuo. Tai labai galima pamatyti armijoje, nes armija jiems yra paprasčiausiai garbė“, – tvirtina laidos herojus.

Sprendimo nepalaiko Lietuvoje esantys draugai

Dabar vaikinui pats intensyviausias pasiruošimo laikas – iki kariuomenės liko mažiau nei mėnuo, todėl jis nori fiziškai pasiruošti galimiems išbandymams. O svarbiausia, sako, gerai pasirodyti per atestaciją, kai komisija sprendžia, į kurį būrį paskirti naują karį.

Baisu, bet kai žinai, kad tai darai dėl savo valstybės, šeimos, tai ir garbės reikalas. Manau, tie garbės reikalai stipresni ir už baimės jausmą.

„Norint patekti į kai kuriuos būrius reikia treniruotis. Ieškoma žmonių, kurie yra fiziškai stiprūs. Ne visi gimę būti kareiviais – tam reikia tikrai stipriai treniruotis, negali eiti nepasiruošęs. Aš bėgioju, sportuoju, stengiuosi kuo mažiau daryti nesveikų dalykų. Svarbiausia – ištvermė“, – tvirtina jis.

Jeigu Tomo norai išsipildys, jis tarnaus pačiame pavojingiausiame, realiai karinėse operacijose dalyvaujančiame būryje. „Baisu, bet kai žinai, kad tai darai dėl savo valstybės, šeimos, nes mano šeima gyvena čia, tai ir garbės reikalas. Manau, tie garbės reikalai stipresni ir už baimės jausmą“, – pažymi vaikinas.

Jo sprendimo tarnauti Izraelio kariuomenėje nepalaiko ir nesupranta Lietuvoje likę draugai. Tačiau Tomas jaučiasi skolingas vaikystėje jį saugojusiems kariams – dabar jo eilė atiduoti duoklę.

Dėl sūnaus pasirinkimo nerimauja ir jo tėvai, tačiau supranta, kad perkalbėti sūnų jau per vėlu – Tomas užsispyręs ir visada siekia to, ko užsibrėžė. Ramindamas mamą jis tėvams pateikia pavyzdžius draugų, kurie jau atitarnavo ir liko labai patenkinti.

Be to, pabrėžia Tomas, ateityje tai labai pasitarnauja ieškant darbo ar stojant mokytis, o ir tarnaujant valstybė kuo toliau, tuo daugiau moka pinigų. Baigus tarnybą taip pat gaunama suma pinigų, pirmus metus studijuojant viską apmoka valstybė.

Izraelio gatvėse galima pamatyti labai daug jaunų kareivių, vietiniai žmonės juos labai myli ir gerbia, o svarbiausia – tai parodo realiais veiksmais. Tomas pasakoja, kad nepabuvojęs kariuomenės dalimi vėliau į kai kurias darbo sritis net nepateksi.

„Kareiviai su uniformomis eina pavalgyti, būna, iš jų net neima pinigų. Nemanau, kad taip kažkur pasaulyje dar vyksta, kaip čia“, – įsitikinęs jis.

Plačiau – kovo 17 d. laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Izraelio kariuomenėje tarnybą atlikti besiruošiantis Tomas: garbė ginti savo tėvynę ir šeimą

Naujausi