Istorijos

2020.03.27 11:05

Su šeima į Norvegiją išvykusios Danguolės sunkumai nepalaužė: Lietuvoje namus nuniokojo gaisras, svetur vyrą užklupo liga

Miglius Laurinavičius2020.03.27 11:05

„Kaip ir visi lietuviai, mylintys Lietuvą, galvojome, kad iš namų nė kojos nekelsime. Kad ir kas benutiktų – gyvensime Lietuvoje“, – savo šeimos nusistatymą prisimena Danguolė Trapavičienė. Tačiau moteris su šeima jau 9-erius metus gyvena Norvegijoje, Olgordo miestelyje, nutolusiame nuo šalies sostinės Oslo apie 500 km. Kodėl tuo metu jauna darbšti šeima meilę Lietuvai nustūmė į šalį ir pasirinko emigraciją?

Pradžioje šeimos gyvenimas Lietuvoje klostėsi sėkmingai. Gyveno netoli Birštono, ten nusipirkę ir susiremontavę erdvią sodybą, dalį jos pritaikė kaimo turizmui. Taip atsirado Trapavičių nuosavas verslas. Pajamas pridėjus prie gaunamų Danguolės ir jos vyro atlyginimų, užteko šešių asmenų šeimai ne tik prasimaitinti, bet ir pakeliauti. Tad beliko džiaugtis ir mėgautis gyvenimu jauniems tėvams ir keturioms jų atžaloms.

Tačiau gana ramų šeimos gyvenimą sudrumstė nelaimės: 2011-aisiais sudegė didžioji dalis sodybos, o vėliau, bankrutavus įmonei, kurioje dirbo Danguolės vyras Darius, šeima liko be nuolatinių pajamų, glaudėsi namo dalyje, kuri išliko po gaisro. „Tačiau pats namas buvo tinkamas tik nugriauti“, – prisimena pašnekovė.

„Tada iš paskutinių santaupų nusipirkome karvę, ją išmoko melžti visi šeimos nariai, net ir vyresnieji vaikai. Karvė tapo šeimos maitintoja – taip turėjome pieno, sviesto, net jogurtą patys gamindavome. Pagalbos iš jokių valstybinių institucijų nesulaukėme, nors kreipėmės. Gal išskyrus tai, kad leido patiems pasipjauti malkų miške“, – pasakoja Danguolė.

Anot jos, gyvenimas buvo nelengvas ir dėl spaudusių finansinių įsipareigojimų – reikėjo grąžinti paskolą bankui, kurią buvo paėmę sodybai įrengti. Galiausiai šeima apsisprendė vykti ir įsitvirtinti užsienyje. Pašnekovė pasakoja, kad šeimai padėjo vyro draugas norvegas, pasiūlė jam maisto technologo darbą savo šalyje. Danguolė išlydėjo vyrą į Norvegiją dirbti, o pati pasiliko Lietuvoje su 4 vaikais.

Tuo metu Danguolės gyvenimas su vaikais buvo finansiškai nestabilus: ji gavo pašalpas už vaikus, pinigų siuntė vyras, tačiau tai nebuvo pastovios pajamos. Be to, teisminiai ginčai, susiję su namo gaisru, jauną moterį nuvargino galutinai. Šeimai buvo sunku.

„Kokia gi santuoka, jeigu vaikai savo tėtį mato tik kompiuterio ekrane?“ – kildavo mintis. Buvo momentų, kai vaikai rodydavo į kompiuterio ekraną ir prašydavo „įjunk tėtę“, – prisimindama vieną liūdniausių laikotarpių kalbėjo Danguolė.

Taip atėjo supratimas, kad reikia žengti kitą žingsnį. „Nors ir pirmą kartą į svetimą šalį, kad tik vaikai turėtų tėtį, žmona – vyrą. Šeimai reikia gyventi kartu vienoje aplinkoje“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė. Pasitarusi su vyru, susikrovė keletą lagaminų ir su trimis vaikais išvyko į Norvegiją. Vyriausias sūnus Marius, tuo metu studijavęs Lietuvos sveikatos mokslų universitete, liko gyventi Lietuvoje.

Vyras šeimai buvo sukūręs minimalias sąlygas gyventi Norvegijoje, buto užteko sutilpti visai Trapavičių šeimai. Atvykusi Danguolė nemokėjo nei anglų, nei tuo labiau norvegų kalbos, bet norėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo. Kai vyrui darbą pasiūlęs šeimos draugas atvyko pasiteirauti, ar naujakuriai jau apsiprato, Danguolė išdrįso jo pasiteirauti apie darbo galimybes.

Po savaitės ji sulaukė pasiūlymo. Darbas buvo nekvalifikuotas: cheminėmis medžiagomis išvalytas patalpas reikėjo nuplauti vandeniu. „Kai gavau darbą, tai pirma savaitė buvo kaip tragikomedija: nieko nesuprantu ir su niekuo nesusikalbu. Buvo apėmęs siaubas“, – pasakoja lietuvė.

Planavo netrukus sugrįžti

Šeima ketino užsienyje praleisti keletą metų, kol mažiesiems ateis laikas eiti į mokyklą. Sako norėję, kad vaikai augtų Lietuvoje. Vis dėlto galiausiai buvo nutarta likti Norvegijoje. Darius pats pakankamai gerai išmoko norvegų kalbą, o Danguolė, norėdama pakilti į aukštesnį lygį darbo rinkoje, lankė vietinį kalbų universitetą.

Pramokus norvegų kalbos pagerėjo ir darbas, ir pajamos. Danguolė ir dabar dirba toje pačioje gamykloje realizavimo skyriuje, ten būtinos norvegų kalbos žinios.

Šeimai gyvenant įprastą gyvenimą Darių užklupo netikėta ir sunki liga, todėl buvo kilę pamąstymų sugrįžti namo į gimtinę. Juk ir Lietuvoje abu gyvendami mokėjo mokesčius, turi sukauptą nemažą darbo stažą, taip pat gautų gydymą ar kitokią pagalbą.

Tačiau Danguolės vyrui reikalingas kiek neįprastas gydymas, kuris nėra aiškiai apibrėžtas Lietuvoje, o ir dėl kompensuojamųjų vaistų tvarkos kaitaliojimo tvyro neaiškumas. „Planų sugrįžti gyventi į Lietuvą įgyvendinimas atidedamas neribotam laikui“, – teigia Danguolė.

Be to, jaunesnieji Trapavičių vaikai čia lanko nelietuviškas mokyklas, turi savų pomėgių. Du vyresnieji taip pat sėkmingai kuria savo karjerą Norvegijoje. Gabrielė, baigusi farmacijos studijas, dirba vaistinėje, o Marius išsilaikė licenciją ir vairuoja elektrokrautuvą. „Čia mes viską gauname“, – tikina Danguolė, svečioje šalyje atradusi patogesnį gyvenimą šeimai.

Šeima laisvu nuo darbų metu užsiima ir labdaringa veikla, susijusia su Lietuva. Dariui dėl ligos sunkus fizinis darbas būtų nepakeliamas, o darbas, susijęs su labdara, kur nereikia didelių fizinių pastangų ir nėra griežto darbo grafiko, kaip tik jam. „Tai kaip lengvi fiziniai pratimai, kurie reikalingi Dariui treniruotis“, – sako pašnekovė.

Labdaringa veikla Dariui padeda išlikti naudingam bendruomenei. O ir pačiai Danguolei labdaringa veikla artima, mat prieš 9-erius metus ji įkūrė labdaros asociaciją, kuri globoja vargstančiuosius Lietuvoje. Tai būdas jų šeimai palaikyti ryšį su Lietuva.

Nors artimiausiu metu Trapavičiai neplanuoja sugrįžti į Lietuvą gyventi, Danguolė neatmeta galimybės, jog vieną dieną jų šeima grįš į tėvynę: „Lietuva labai artima ir mylima, mes čia švenčiame visas lietuviškas šventes ir švęsime bei puoselėsime viską, kas lietuviška“, – patikina ji.

Taip pat skaitykite

Naujausi