Istorijos

2020.03.28 11:21

JAV 15 metų praleidusios režisierės Linos Lytės Plioplytės namų sąvoka kitokia – ji keitėsi su emigracija

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.03.28 11:21

Kai trumpam grįžta į gimtąjį Vilnių, režisierė Lina Lytė Plioplytė apsistoja M. K. Čiurliono gatvėje. Čia vis dar esančiuose jos tėvų namuose gausu žaismingos vaikystės ir maištingos paauglystės prisiminimų. Vartydama senas nuotraukas ji atsidūsta – emigracija jos nepakeitė, bet daug ko išmokė ir privertė į pasaulį pažvelgti visiškai kitu kampu.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete Lina net neįtarė, kaip greitai pasikeis jos gyvenimas. Kai dvidešimtmetė išvyko atlikti praktikos į pašėlusiu tempu gyvenantį megapolį, jis ją sužavėjo, atrodo, visam laikui.

Ne veltui vilnietė režisierė Niujorką iki šiol vadina kieta savo meile ir piktu meilužiu arba stiprios kavos puodeliu. „Jis provokuoja, gundo, yra stiprus ir labai intensyvus. Jo daug ir nors kartais atrodo per daug, norisi dar. Čia išmokau ne vieną svarbią pamoką ir esu be galo dėkinga šiam miestui už daugybę dalykų. Jis man leido užaugti, daug patirti“, – šypsodamasi apie savo miestą pasakojo ji.

Karjerą pradėjusi nuo žurnalistinės praktikos viename Kolorado valstijos žurnale ir darbo kavinėse, tuomet ji net nenumanė, kad taps populiaria dokumentikos ir reklamos režisiere. Netrukus ištekėjusi jauna lietuvė įsitikino, kad daugybė įdomiausių dalykų gyvenime nutinka atsitiktinai.

„Geriausių dalykų nesuplanuosi. Vasarai išvykau tiesiog pažiūrėti, kas ten vyksta, ir negalvojau, kad Niujorkas taps mano namais, liksiu ilgam ir įsimylėsiu. Tikrai maniau, kad tapsiu reportere ir tai bus mano nuotykis.

Žurnalistika visada buvo man artima. Mano močiutė buvo Eltos žurnalistė pokario metais ir aš nuo pat mažens žinojau, kad ši sritis man įdomi. Visada rašiau ir domėjausi žmonėmis. Iki šiol laikau save Hermiu – žinutės skleidėju. Savo kelią pradėjau dirbdama su pramogų žiniasklaida, nes tuo metu man tai buvo įdomu, o dabar savo žinutę skleidžiu per kiną, režisūrą ir projektus“, – sako energinga šviesiaplaukė.

„Niekada nesijaučiau vieniša“

Paklausta, kodėl, galėdama gyventi bet kur ir daug keliaudama su darbo reikalais, Lina pasirinko būtent Niujorką, režisierė nusišypso: „Jis tiesiog taip trenkia į galvą, darai šimtą darbų vienu metu, bet vis tiek jo nori dar ir dar. Ir tai niekada nesibaigia. Šiame mieste aš niekada nesijaučiau vieniša. Ir tai ne apie santykius.

Jei tavo širdis sudaužyta ar liūdi, gali išeiti į gatvę. Mūsų tokių yra ir daugiau. Mes čia mirštame ir gimstame ir tokius pat jausmus tikrai išgyvena daugybė kitų žmonių. Kiti 30 000 Niujorke dabar turbūt taip pat žliumbia, kaip ir tu, tad kaip gali jaustis vienišas?“ – nusijuokė filosofiškai susimąsčiusi Lina.

Tiesa, iš mylimo megapolio prieš pusmetį ji išsikėlė į kiek kitokiu tempu gyvenantį Los Andželą ir pripažįsta, kad tos pašėlusios energijos vis dėlto trūksta. „Ten (Niujorke) aš užaugau. Kažkada dirbau prie pramogų, vėliau rašiau apie madą, augau ir sukūrusi filmą „Amžinai stilingos“, galima sakyti, tapau moterimi. Tai buvo mano lūžis, kurio niekada nepamiršiu. Mano darbas visada sukosi apie žmones. Pasakoti istorijas – įdomiausia jo dalis.

Los Andžele jie (žmonės) kitokie. Čia visi gyvena gražiuose savo namuose ir prabangiuose automobiliuose, o Niujorke gyvenimas vyksta gatvėje. Tačiau nežinau, kuriam laikui šis miestas taps mano stotele. Neskirstau viso gyvenimo galvodama, kur norėsiu pagyventi. Man visur norisi gyventi: Romoje, Paryžiuje, Niujorke bei daugybėje kitų miestų“, – įsitikinusi LRT.lt pašnekovė.

Filmuodama visame pasaulyje L. Plioplytė turi galimybę ne tik keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis, tačiau ir pažinti turistams nematomas miestų puses. Neretai ji keliauja ir tiesiog internetu – su „Google Maps“, apžiūrinėdama dar nelankytų vietų nuotraukas ar klausydamasi pasakojimų.

Neprisiriša prie būsto

Gyvenimas svetur Liną išmokė ir lengviau keisti gyvenamąją vietą. Ji sako neprisirišanti prie būsto, todėl lengvai keičianti ir gyvenamąją vietą, ir projektus. Klausiama apie savo namus režisierė taip pat mįslingai šypsosi. Kol kas jos daiktai Los Andžele, gimtinė Vilniuje, širdis negali apsispręsti, kur geriau – Paryžiuje, Niujorke ar Romoje, o savo būsto ji kol kas neturi.

„Emigracija išmokė savo namais laikyti vietą, kur gali susikrauti savo lagaminus ir ateina tau skirtas paštas. Pats gyvenimas yra mūsų gyvenamoji vieta. Nenoriu sudaryti įvaizdžio, kad man nereikia buto ar pati nesvajoju apie žemę...

Svajoju ir turiu daug visokiausių planų savo galvoje, bet man neatrodo tai didžiausias mano gyvenimo pasiekimas. Mirties patale tikrai negalvosiu apie namus ar kam perduosiu jų raktus. Moteriai pačiai nusipirkti butą yra tarsi išbandymas ar įdomus žaidimas, bet tikrai ne gyvenimo tikslas. Mano tikslas – sukurti kažką turinčio išliekamąją vertę, o ne pagimdyti vaikų ar tiesiog nusipirkti namus. Visi esame skirtingi ir toks mano gyvenimas.

Jei dabar turėčiau įsigyti namus, tai greičiausiai būtų butai Niujorke ir Paryžiuje bei žemė su medžiais aukštuminėje dykumoje trys valandos į rytus nuo Los Andželo“, – sako ji ir priduria, kad šiandien per mažai svajojame, o juk nuo to ir prasideda tikslų įgyvendinimas.

Ir nors emigracija ar ilgalaikės kelionės niekada nebuvo jos tikslu ir svajone, galiausiai tai tapo gyvenimo būdu. Aplankiusi daug šalių L. Plioplytė įsitikino, kad joje susijungė tiek amerikietiškos, tiek ir lietuviškos savybės, o į Lietuvą ji norėtų atnešti daugiau amerikietiško optimizmo. Būtent mokėjimas šypsotis „per prievartą“ ir dažniau sakyti „taip“ jai padeda kasdien atrasti kažką pozityvaus ir nesisieloti, jei šiuo metu ne viskas taip, kaip norisi.

„JAV man suteikė labai daug pamokų. Turėdama ir daug lietuviškų savybių, čia išmokau nebijoti, turėti didelių idėjų. Lietuvoje net nebūčiau drįsusi pasvajoti, kad kursiu projektus, būsiu režisierė ir taip realizuosiu save.

Galų gale, to ir nesiekiau. Buvau operatorė ir filmų kūrėja, o ta amerikietiška svajonė padėjo drąsiai žengti toliau.“

Globalūs skirtumai

LRT.lt pašnekovė taip pat pastebėjo, kad globalus pasaulis pakeitė ir emigraciją. Prieš 15 metų, kai ji paliko Lietuvą, nebuvo galimybių laisvai bendrauti internetu ar nuolat palaikyti ryšio su artimaisiais. Dabar internetas leidžia ne tik patogiau dirbti, studijuoti ar bendrauti, bet ir neišėjus iš namų atrasti bendraminčių.

„Pasaulis keičiasi labai greitai, o dabartinės jaunosios kartos jau gimsta visiškai globaliame pasaulyje. Tačiau čia svarbu neprarasti ir savo tapatybės bei didžiuotis, kad esame baltai, lietuviai. Vos tik išvažiavę norėjome būti kažkuo kitu, tik ne tuo, kas esame iš tiesų. Mes tikri žemės poetai ir tuo esame gražūs, įdomūs“, – samprotavo moteris.

Didelį įspūdį jai paliko Paryžiuje matyta baltų paroda, kurios metu kuratoriai parodė, kaip iš šono mato baltų tautas. Tai ją privertė kitaip pažvelgti į savo kilmę ir lietuvybę, nors kartu ji ir pripažįsta, kad, gyvenant toli nuo Lietuvos, tėvynė natūraliai pradedama romantizuoti.

Kurdama didelį biudžetą turinčius projektus pašnekovė nepamiršta ir širdžiai mielų, tačiau finansiškai ne tokių naudingų darbų. Ir nors L. Plioplytė savo darbą vadina nenutrūkstamu procesu, kuris ne visada yra vien tik malonus, kitokio gyvenimo būdo ji nesirinktų.

Naujausi