Jeigu Airijoje žmogus atrodo kaip benamis, gali būti, kad jis – milijonierius, tikina LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojai Vismantas ir Vaidotas Volkovai. Svečioje šalyje baldų įmonę atidarę broliai juokauja – garsiosios airių grupės „U2“ vokalistui Bono baldų gaminti dar neteko, bet jau teko jo kaimynams.
Vismantas ir Vaidotas Volkovai – du broliai, apie kuriuos sužinoję Dublino lietuviai stebisi, kad jie – tikrai jų tautiečiai. Broliai Volkovai Airijoje gyvena taip seniai ir yra sukūrę tokį išskirtinį verslą, kad kartais sunku patikėti, jog tai padarė du emigrantai iš Lietuvos, seniau Airijoje visiškai nežinomos šalies. Jų prekės ženklo baldai stovi vietos turtuolių namuose. Broliai juokiasi, kad jiems dar neteko gaminti virtuvės spintelių garsiosios airių grupės „U2“ vokalistui Bono, bet jau teko jo kaimynams. Beje, pats Bono gyvena visai netoli nuo salono, kuriame ir kalbinti Airijoje įsikūrę emigrantai.
„Teko susidurti su žmonėmis, kurie gyvena stikliniame name, įkištame į uolą, kuriame visur aplinkui matosi jūra, yra malūnsparnio stovėjimo aikštelė, baseinai, teniso kortai. Vieną kartą, atsimenu, atvažiuoju, atsidaro didžiuliai vartai, stovi didžiulė bažnyčia. Galvojau, gal ten butas bus ar už tos bažnyčios reikia. Pasirodo, ta bažnyčia ir yra namas“, – pasakoja Vismantas.
Svajojantiems apie nuosavą verslą broliai nori pasakyti, kad nereikia galvoti apie milijonus, o tiesiog dirbti – tada pinigai ateis patys. Darbo jų rankos mačiusios daug: nemiegotos naktys, dešimt puodelių kavos per dieną ir nerimas dėl ateities – tokia yra sėkmės kaina.
Sunkiausia buvo pradžioje, pripažįsta Vismantas. Jam antrina ir brolis – nelengva pakelti nežinomybę, kai neaišku, kaip bus tiesiog rytoj, o tavo atsakomybė – ne tik tu pats, bet ir tavo žmona bei vaikai.
Airija – palyginti nedidelė šalis. Ten gyvena apie 5 mln. žmonių, iš kurių daugiau negu penktadalis susitelkę sostinėje Dubline. Nedidelė vieta Europos pakrašty turi daug kuo pasigirti: pradedant garsiais literatūros klasikais, baigiant lig šiol gyvomis muzikos legendomis.
Sklando kalbos, kad ką nors gurkšnodamas Dublino centre gali net neįtarti, kad šalia tavęs sėdi muzikos žvaigždė ar bent jau labai turtingas žmogus. Lietuvoje, Vismanto nuomone, praturtėję žmonės nori tai parodyti, trokšta firminių prekių, kurios visiems aiškiai pasakytų, kas tu esi. Airijoje – visiškai kitaip.
„Airiai niekada nespręs apie žmogų iš to, kaip jis atrodo: jis gali ateiti suplyšęs kaip koks ūkininkas, bet gali būti multimilijonierius. Gali važinėti sena mašina, bet jo namas – gal 20 mln. [vertės]“, – sako Vaidotas.
Kai staiga pradėjo sektis ir lietuvių baldai ėmė plisti po Airiją, broliai stebėdavosi, kaip paprastai apsirengę ir kokiomis senomis mašinomis į saloną atvyksta jų klientai. Dabar jiedu visada budrūs: jeigu žmogus atrodo kaip benamis, gali būti, kad jis – milijonierius.
„Labai turtingi žmonės net pasislepia, nestato mašinos prie salono, kad niekas nepamatytų, jog jie turi tiek pinigų. Turtuoliai čia slepiasi, Lietuvoje – afišuojasi“, – tikina Vismantas.
Klientų ieškoti nebereikia
Nuo tos akimirkos, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė sienos, į Airiją emigravo tūkstančiai lietuvių. Anais laikais Lietuvą ir Airiją skyrė ne tik didelis atstumas, bet ir pragyvenimo lygis. Algos ir kainos Airijoje buvo daug didesnės negu Lietuvoje. Šiandien tokio didelio skirtumo nebėra. Puodelis kavos Vilniuje ir Dubline kainuoja panašiai, drabužiai, degalai – taip pat, o atlyginimų skirtumai irgi nebėra tokie žvėriški. Vis dėlto ne vietiniam ir juolab ne anglakalbiui pradėti verslą, kurį suksi ne tik tarp lietuvių, – ne tokia jau lengva užduotis.
Broliai teigia, kad svarbu atidaryti parduotuvę tinkamoje vietoje ir mokėti bendrauti. Taip pasipila rekomendacijos ir verslas suklesti.
Net baisu apie tokius dalykus svajoti. Įsivaizduodavai, geriausiu atveju Lietuvoje kokią kompanijėlę atsidarysi. Bet niekada nereikia bijoti svajoti, reikia tik daryti.
„Kai pakliūni tarp tų žmonių, viskas išeina savaime, jie tave susiranda patys. Turtingesni visada būna draugai, rekomenduoja jų moterys, žmonos“, – kalba Vismantas.
Tad brolių verslui nei reklamos, nei ieškoti klientų beveik nebereikia. Į Airiją pirmiausia atvyko Vismantas. Prieš tai dirbęs projektuotoju baldų fabrike Lietuvoje jis atvyko paskui airę mylimąją, su kuria tuoj pat ir išsiskyrė. Kelionės tikslas buvo paprastas – porą mėnesių padirbti, pasiimti pinigus ir važiuoti namo. Tačiau nutiko taip, kad jis Airijoje – jau 18 metų.
„Čia atvažiavus teko pradėti viską nuo pat pradžių. Teko dirbti apsaugininku, su greitu maistu... Bet greitai pramokau anglų kalbą, įsivažiavau, pradėjau suprasti, kas kaip veikia, ieškoti adekvataus darbo ir pradėjau dirbti“, – pradžią pamena emigrantas.
Gyvenimą Dubline Vismantas pradėjo su vos 300 eurų piniginėje, kurių daugiau negu pusę išleido visai ne tam, kam planavo. Jauną vaikiną tiesiog apsvaigino užsienio šurmulys – jau pirmą dieną su draugu būdamas mieste jis išleido apie 200 eurų. Vyrai neslepia – čia gėrimo kultūra labai įsišaknijusi. Išlenkti pintą alaus normalu kiekvieną penktadienį.
„Bet airiai geria šiek tiek kitaip negu lietuviai. Nepamatysi jų griūnančių, miegančių. Gėrimas sąmoningesnis“, – sako Vismantas.
Kur nakvoti, dalies pinigų netekęs lietuvis turėjo, bet kitą rytą puikiai suprato: čia ne Lietuva ir nėra artimųjų, kurie bet kada įpils lėkštę sriubos. Nuo šiol teks pačiam rūpintis savimi, o vienintelis pabėgimo planas bus bilietas namo. Tačiau, pasak brolių lietuvių, čia tautiečiai „klijuojasi“ į bendruomenes ir sukuria naujas dirbtines šeimas. Galiausiai šie žmonės tampa artimesni negu draugai, kartais pasidaro vieni nuo kitų net priklausomi.
Emigrantas greitai suvokė ir tai, kad neverta nieko apgaudinėti – ypač vietos teisėsaugos. Dabar pašnekovas su šypsena prisimena, kaip bandė išsisukti su padirbtais dokumentais, ir pripažįsta pridaręs nesąmonių – juk turėti reikalų su vietine policija niekam nemalonu.
Lietuvoje kvalifikuotą darbą dirbęs jaunas vyras Airijoje tapo apsaugininku. Jis lig šiol pamena tą klaikų nuobodulį, kurį jautė valandų valandas stovėdamas prie naktinio klubo.
„Man visai netiko tas darbas, nors buvo gan gerai apmokamas. Bet paskui susiradau darbą projektavimo srityje – toje srityje, kurioje ir dabar dirbu. Čia atvažiavus reikėjo gimti iš naujo“, – pažymi Vismantas.
Kai lietuvis Airijoje apšilo kojas ir nustojo bijoti dėl rytdienos, čia atvyko ir jo brolis Vaidotas. Atvyko atostogų, o atostogos baigėsi darbe.
„Man buvo šokas: pasaulis tuo laiku buvo mažas, nuo vieno miesto iki kito, tolimiausiai – gal kokia Palanga, gal Kaliningrado sritis. Buvau labai apsidžiaugęs, bet [kankino] ir nežinomybė, kas bus, kaip bus“, – pasakoja vyras.
Tačiau baigėsi taip, kad jis pradėjo dirbti, galiausiai Airijoje sukūrė šeimą – taip čia pasidarė jaukiau nei Lietuvoje ir grįžti nebesinorėjo.
Užtruko, kol perprato airišką charakterį
Apie nuosavą baldų verslą broliai tyliai svajojo nuo vaikystės. Aišku, niekada nemanė, kad biurą ir fabriką atidarys ne Lietuvoje, o Airijoje, prestižiniame Dublino rajone.
„Net baisu apie tokius dalykus svajoti. Įsivaizduodavai, geriausiu atveju Lietuvoje kokią kompanijėlę atsidarysi. Bet niekada nereikia bijoti svajoti, reikia tik daryti“, – savo pavyzdžiu remiasi laidos herojus Vismantas.
Gaminę baldus Lietuvoje, paskui dirbę airių kompanijoje, tik atidarę savo įmonę broliai suprato, kad bus sunkiau, negu tikėjosi – per savaitę iš pradžių tekdavo dirbti ir po daugiau nei 100 valandų. Jei ne broliška draugystė, gal nieko nebūtų pavykę. Darbas naktimis, rūpesčiai dėl kiekvienų durelių taip išvargindavo, kad kildavo klausimas – kam viso to reikia, juk galėtų ramiai dirbti kitiems.
Vienas sunkiausių dalykų buvo perkąsti airišką charakterį. Lietuviai mažiau juokauja ir aiškiai sako, ko nori. Airis pirmiausia paplepės apie orą, pajuokaus apie politiką ar paskutinius įvykius, kalbės tarp eilučių lietuviams sunkiai suprantamu dialektu.
Dažnai žmonės žiūri: jeigu aš per dieną parduosiu tiek, padarysiu tiek – skaičiuoja norą, o ne realybę. Skaičiuok realybę ir kas bus, jeigu nepadarysi ir neparduosi. Išsiaiškink 100 procentų, kur eini.
„Pokalbis prasideda nuo: „It‘s a lovely day, what did you think about football match yesterday?“ Ateina į parduotuvę nusipirkti iš tavęs pieno ir bendrauja, šnekučiuojasi, juokiasi už pilvų susiėmę, gal net nėra nieko juokingo pasakyta, bet jie linksmesni nei lietuviai“, – teigia Vismantas.
Brolių planas buvo toks: gaminti nedaug, labai kokybiškai ir už aukštesnę nei vidutinę kainą. Jiedu nepagailėjo pinigų salonui gerame rajone ir štai – dabar klientai tiesiog būriuojasi. Pasak Vaidoto, klientui niekada nereikia nieko grūsti per prievartą – juk gali būti daugybė aplinkybių, kodėl jis atėjo pas tave: „Duoti laisvę, gal jis nori pagalvoti grįžęs, su antra puse pasitarti, gal jis tiesiog buvo pakeliui, žino, kad už pusės metų kažką darys... Tiesiog priimti šiltai ir žiūrėti, kas bus.“
Laidos herojams nepatinka, kad lietuviai, gyvenantys tėvynėje ir esantys svetur, dažnai yra priešinami. Tai tie patys žmonės, kur jie begyventų, pažymi Vismantas. Tad broliai Volkovai žmonių pagal tautybes neskirsto, taip pat kokybiškai baldus gamina ir dubliniečiui, ir vilniečiui, bet pastebi, kad kartais verslauti pradedantys Airijos lietuviai jaučia tarytum nevisavertiškumo kompleksą – mano, kad kas jau kas, bet airis nieko iš jų nepirks. Kita vertus – ir patys tautiečiai ne visada vienas kitą palaiko. Pavydas – gana dažnas tarp Airijos lietuvių.
Broliai verslininkai mano, kad sekasi tiems, kurie mažiau kreipia dėmesį į apkalbas. Jie sako neturintys verslo paslapčių – patarimais dalijasi su visais, kurie tik paprašo.
„Pirmiausia patarčiau išmanyti nišą, kurioje nori kažką daryti, kokia ta niša bebūtų. Nefantazuoti, pasiimti kalkuliatorių, popieriaus lapą... Gal netgi patarčiau prieš tai kelerius metus padirbti toje srityje. Ypač užsienyje“, – patarimu dalijasi Vismantas.
O Vaidotas pataria 10 kartų sau užduoti tą patį klausimą, ar tikrai to nori: „Dažnai žmonės žiūri: jeigu aš per dieną parduosiu tiek, padarysiu tiek – skaičiuoja norą, o ne realybę. Skaičiuok realybę ir kas bus, jeigu nepadarysi ir neparduosi. Išsiaiškink 100 procentų, kur eini. Ne tai, kad „aš galvojau“ – tas jau bus po laiko, turi tai žinoti prieš darydamas. Turi sau užduoti rimtus klausimus – gerą klausimą užduok, gerą atsakymą greit gausi.“
Ir paskutinis – svarbiausias – patarimas: visų pirma reikia svajoti ne apie tai, kaip uždirbsi milijoną, o apie tai, ar už iš verslo gautus pinigus galėsi pats pragyventi.
„Dažnai žmonės tampa patys savo priešais neturėdami valios, motyvacijos, užsivedimo įšoka į tą verslo vežimą, kuris galų gale trenkiasi į sieną. Airiai sako bread and butter – duona ir sviestas. Pirma paragauk tos duonos ir sviesto ir tada žiūrėk, ar tau išeis iškepti skanų pyragą“, – pabrėžia pašnekovas Vismantas.
Plačiau – vasario 25 d. laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
