Nebuvimas žyde Lorai nesutrukdė Izraelyje pasiekti karjeros aukštumų. LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojė tvirtina – tas, kas nesikrato darbo, čia pasieks to, ko nori. Visgi Izraeliui Lora dėkinga ne tik už sėkmingą karjerą – ši šalis emigrantei padovanojo du vaikus, nors Lietuvoje jai niekaip nepavyko jų susilaukti.
Gimtuosiuose Kaišiadoryse laidos „(Ne)emigrantai“ pašnekovę visi vadino Laura. Dabar, kai gyvena Izraelyje, ji jau Lora, nes vietiniams taip patogiau. Lora Petruškevič – didelės kosmetikos gamyklos kokybės vadovė. Ji papasakojo, kaip iš paprastos darbininkės labai greitai užkopė karjeros laipteliais, kaip nebūdama žyde pritapo Izraelyje ir kuo ypatinga kosmetika iš Negyvosios jūros druskos, dėl kurios čia pamišę visi turistai.
„Su vyru susipažinau būdama 5 metų, mes kartu augome. 1994 m. jis su mama ir broliu išvažiavo iš Lietuvos, ryšys nutrūko. Po 4 metų grįžo, bandėme palaikyti ryšį, išsiuntėme daug laiškų. Kokioje 11-oje klasėje jis grįžo, sako: Laura, pabandome draugauti. Sakau: gerai. 12-oje klasėje, kai atėjo laikas rinktis universitetą, jis pasakė: arba tuokiamės, arba skiriamės, nes 4 tūkst. kilometrų nerealu. Taip ir nusprendėme tuoktis. Aišku, tėvai buvo prieš“, – pasakoja laidos herojė.
Reikėjo rinktis: nutraukti santykius ir likti Lietuvoje ar vis tik sekti paskui meilę ir pradėti emigrantės gyvenimą. Lora prisipažįsta, kad nuspręsti nebuvo lengva, ypač kai sulaukė mažai palaikymo iš aplinkinių, tačiau dėl savo sprendimo ji niekada nesigailėjo.
„Nusprendėme tuoktis. Prieš santuoką mano tėtis pasakė: „Tu įsitikinęs? Jos charakteris kaip ožkos. Tu tikrai įsitikinęs?“ Kokius 10 kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs. Jis sako: taip, įsitikinęs. Taip ir susituokėme. Po kelių mėnesių jis išvažiavo į Izraelį, po to važiavau aš – bandėme viską [tvarkytis] legaliai, nes čia šiaip sau neįvažiuojama. Advokatas mums pasakė: jeigu viską tvarkome legaliai, užtruks pusę metų. Vyras sako: ne, kraukis čemodanus.
Atvažiavau kaip turistė ir kitą dieną nuėjome įteikti dokumentų. Kaip žinote, Izraelyje biurokratizmas, taip lengvai nieko neduodama. Reikėjo pateikti dokumentus, kad mes kartu gyvename, kad kartu mokame sąskaitas, draugai rašė laiškus, kad mus pažįsta, kad mes tikrai gyvename kartu... Kad tai ne fiktyvi santuoka“, – prisimena emigrantė.
Lora sako, kad Izraelis jai iškart patiko dėl nuostabaus klimato ir vietinės virtuvės, tačiau labiausiai šiai šaliai ji dėkinga už savo vaikus. Pati negali paaiškinti, kodėl, bet Lietuvoje jai nesisekė pastoti, o čia įvyko stebuklas.
„Man Izraelis padovanojo 2 vaikučius, dėl to Izraelį dievinu. Lietuvoje niekas nenustatė, kodėl negaliu pastoti. Susiradau gydytoją, nuėjau, sukišome tikrai daug pinigų, galiausiai pasirodė, kad jis skyrė visai ne tuos vaistus... Buvo labai skaudu. O čia atvažiavus natūraliai – vienas, du“, – pasakoja Lora.
Grįžę į Lietuvą buvo sutikti priešiškai
Natūralu, staiga išvykus iš gimtinės anksčiau ar vėliau užklumpa ilgesys, jis vis stiprėja. Tada žmogus atsiduria kryžkelėje, kai renkasi: grįžti atgal ar ne. Lora su vyru Edvardu buvo nusprendę, kad ekonomiškai sustiprėjusioje Lietuvoje jiems gali sektis dar geriau, todėl buvo grįžę.
Nesijaučiau Lietuvoje kaip namuose. Čia galiu su chalatu išeiti į lauką, apskurus, purvina (...). O Lietuvoje visi per daug susikaustę, visi dėl kažko nelaimingi.
„Sakau: Edvardai, reikia Lietuvoje pabandyti, nenusiraminsiu, gal man ten išeis. Susikrovėme daiktus, viską išpardavėme ir grįžome. Nežinau, gėda, bet nesijaučiau Lietuvoje kaip namuose. Aš čia galiu su chalatu išeiti į lauką, apskurus, purvina, žinote, kaip kartais būna su vaiku... O Lietuvoje visi per daug susikaustę, visi dėl kažko nelaimingi. Vilnius – vienintelis miestas, kur man patiko, žmonės laisvi“, – teigia moteris.
Lora sako, kad tuo metu, kai bandė įsikurti, jautė daugelio lietuvių negatyvų nusistatymą, tarsi priešiškumą grįžtantiems emigrantams, todėl neslepia, kad buvo gerokai sunkiau, nei galėjo įsivaizduoti: „Grįžus į Lietuvą teko girdėti: va, tave vyras paliko. O aš paprasčiausiai pirma grįžau su vaiku... Arba nueini į darbo pokalbį: tu nieko nesugebi. Kai tau nuolatos kartoja, kad nieko nesugebi, įsikali į galvą, kad nieko nesugebi.“
Dabar moteris skaudančia širdimi pripažįsta, kad trumpas sugrįžimas į tėvynę nebuvo sėkmingas: nei jai, nei vyrui nepavyko rasti vietos, kurioje abu jaustųsi laimingi. Todėl jiedu vėl susikrovė lagaminus ir sugrįžo į Izraelį.
Čia Lora atidarė spintų tvarkymo įmonę. Izraelyje tai puiki paslauga, nes, anot pašnekovės, izraeliečiai – visiški tinginiai. Tačiau pora norėjo pirkti namą, o įmonės teikiamo pelno neužteko. Taip Lora nusprendė įsidarbinti fabrike paprasta darbuotoja.
Izraelyje – milžiniška konkurencija, naujokai čia turi pasiruošti kovoti už išlikimą, atvirauja lietuvė ir pripažįsta, kad jai teko nuleisti aukštai iškeltą galvą. Naują gyvenimo etapą šioje šalyje ji pradėjo nuo žemiausios fabriko grandies.
„Pakuodavau prieskonius. Galiausiai jie pamatė, kad galiu daugiau. Pradėjau dirbti parduotuvėje. Tada jie sako: mums trūksta kokybės viršininkės. Sakau: duokite, ką galiu padaryti. Bet pastojau su mažiuku“, – pasakoja laidos herojė.
Iš lietuvės mokėsi ir gamyklos vadovas
Toliau dirbti trijų darbų ji nebegalėjo, tad nusprendė uždaryti savo verslą ir dirbti tik prieskonių fabrike. Tačiau ir tuo viskas nesibaigė – netrukus paaiškėjo, kad moteriai reikia išvis nebedirbti, nes kilęs pavojus vaisiui. Aktyviai emigrantei nieko neveikti sekėsi sunkiai, tad laiką lovoje ji stengėsi išnaudoti produktyviai – griebėsi mokytis rinkodaros subtilybių.
Lora pasakoja, kad Izraelio verslininkai priekabesni ir reiklesni, todėl, jeigu nori išlaikyti darbo vietą, privalai parodyti, kad esi nepakeičiamas. Būtent todėl ji sau neleido atsipalaiduoti, nuolat mokėsi ir tobulėjo. Gimus vaikui po 6 mėnesių ji nusprendė sugrįžti į darbą, o po dar 5 mėnesių Lora gavo geresnį darbo pasiūlymą ir ėmė dirbti kokybės vadove – tikrino kremų, šampūnų, kondicionierių kokybę.
Lietuvė labai greitai pagarsėjo kaip perfekcionistė, kuri pro savo akis nepraleidžia nė vieno pažeidimo. Iš Loros mokėsi net pats gamyklos vadovas.
„Atėjau į fabriką, niekas nedirba su pirštinėm, kepurėm. Stoviu, sakau: kas čia darosi? Po 2 savaičių visi pradėjo dėvėti kepures. Savininkas įlekia be kepurės, pasižiūri į mane, greitai atgal, apsimauna kepurę, įeina su kepure. Aš tik dabar supratau: jam reikėjo žmogaus, kuris būtų kaip policininkas“, – svarsto emigrantė.
Įvairiausių kosmetikos gaminių kokybę tikrinanti moteris pasakoja, kad izraeliečiai pamišę dėl produkcijos iš Negyvosios jūros druskos. Lora visiškai dėl to nesistebi – ši kosmetika tikrai veiksmingai atjaunina.
Lietuvė teigia nenorinti meluoti, todėl nesako, kad Izraelyje lengva. Atvirkščiai – net ir turėdamas geras, gerai apmokamas pareigas negali nustoti stengtis. Konkurencija didžiulė – jeigu tik vadovas pamatys, kad yra geresnis kandidatas, iškart jį ir priims.
„Kas nebijo dirbti, tikrai pasieks, ko nori. Aš nebijau darbo, savininkas irgi žino, kad nebijau, bet mes dirbame nuo ryto iki vakaro, kiekviena minutė suplanuota. Keliuosi 5.45 val., paruošiu visiems valgyti, išvažiuoju 6.30 val., darbe būnu 7 val., viską paruošiu, kad merginoms būtų lengviau. Dirbu iki 17.30 val., per kamščius grįžtu iki 18.30 val., greitai pavalgau, pasiimu mažiuką ir šunį, einame pasivaikščioti, grįžtame, išsimaudome, 22 val. jau reikia eiti miegot. Kai visi tai išgirsta, sako: kaip tu gali? O kitos išeities nėra“, – pasakoja Lora.
Kartais darbuotojai net vyrui skambina, sako: tu pakalbėk su žmona, nes ji jau per daug rėkia. Jis sako: nieko, darbe išsirėkia, namuose rami. Bet jie nebijo – paprasčiausiai gerbia.
Tai, kad nesi žydas, pasiekti karjeros aukštumų netrukdo
Nors kosmetikos fabrike daugiausia darbuojasi emigrantai, Lora vienintelė iš Lietuvos. Reikli lietuvė juokiasi, jog kartais taip išgąsdina savo pavaldinius, kad šie net būna priversti prašytis pagalbos.
„Kartais darbuotojai net vyrui skambina, sako: tu pakalbėk su žmona, nes ji jau per daug rėkia. Jis sako: nieko, darbe išsirėkia, namuose rami. Bet jie nebijo – paprasčiausiai gerbia“, – įsitikinusi ji.
Lora save vadina gyvu įrodymu, kad Izraelyje siekti aukštumų gali ne tik žydai, bet ir bet kurios tautos ar religijos žmonės. „Jiems reikia profesionalų, todėl niekas neklausia, iš kur esi atvykęs“, – aiškina lietuvė.
„Man niekas nepasakė: tu ne žydė, mes tavęs negalime priimti. Tikrai ne. Prisimenu dieną, kai ėjau į darbo pokalbį. Man savininkas po savaitės pasakė: mačiau, kad tu aktyvi, dėl to matau tavo ateitį šitoje įmonėje“, – sako ji.
Lora pasakoja, kad Izraelyje galioja įstatymas, pagal kurį darbdavys, jeigu išsikeli gyventi už daugiau nei 60 kilometrų nuo darbo, privalo arba tave atleisti, arba sudaryti sąlygas važinėti į darbą. Šiuo metu ji į darbą važinėja savo automobiliu – už papildomą laiką jai nemokama, bet už kelionę sumoka darbovietė.
Pasak emigrantės, atlyginimai Izraelyje didesni nei Lietuvoje, tačiau ir kainos čia aukštesnės, todėl išlaidų žymiai daugiau, o ir sutaupyti ne visada pavyksta.
„Didesni mokesčiai, mašinos labai brangios, gyveni bute, moki už žemę. Palyginti su Lietuva, čia minimumas vau, bet už minimumą labai sunku pragyventi. Įmanoma, bet sunku. Kad normaliai gyventum, reikia apie 2 tūkst. eurų. Aš pradėjau irgi nuo minimumo“, – teigia pašnekovė.
Nuostabia Netanijos miesto pakrante Loros šeima džiaugiasi retai – tam tiesiog neturi laiko. Ir ji su vyru, ir vaikai įsisukę į kasdienybės rūpesčius, todėl prie jūros visi atvyksta tik kartą per mėnesį ar dar rečiau. Daug labiau lietuvių šeimai patinka kalnai, kurių apsuptyje netrukus gyvens.
„Gyvename Netanijoje dėl to, kad čia gyvena vyro šeima, brolis ir mama. Bet po kelių mėnesių kraustysimės daug toliau. Dabar stato namą“, – pasakoja Lora.
Moteris nenori spėlioti, ar kada nors grįš dar kartą pabandyti gyventi Lietuvoje, tačiau tvirtina, kad artimiausioje ateityje tokių planų nėra. Izraelyje ji gyvens ne tik dėl savęs, bet ir dėl dviejų savo berniukų. Lora įsitikinusi, kad jiems čia bus geriau, o Lietuvoje ji nesijaučia kaip namuose – nors čia gyvena jos šeima, kurią ji beprotiškai myli, gyventi Lietuvoje emigrantė teigia nenorinti.
Plačiau – kovo 10 d. laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
