Istorijos

2020.03.11 15:05

Lietuvių šeimoje JAV užaugusi žurnalistė prisimena Kovo 11-ąją: tai nebuvo eilinė diena ir visi tą žinojo

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.03.11 15:05

Amerikos lietuvės Inos Navazelskis šeimoje Lietuva visada užėmė ypatingą vietą. Užaugusi su tėčio pasakojimais ir lietuvių kalba, ji negalėjo likti abejinga Lietuvos laisvės siekiui. Kai į tėvų gimtinę atvyko 1990-ųjų sausio pabaigoje, žurnalistė sako jautusi, jog artėja lemtingi įvykiai.

Ina Navazelskis yra sukaupusi daugiau nei 30 metų žurnalistinio darbo patirtį. Ji gilinosi į Rytų Europos regioną, rašė apie Baltijos šalis Antrojo pasaulinio karo metais ir vėlesniais laikotarpiais. JAV lietuvė yra išleidusi ir knygą „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990-1991 metais“, į kurią sutalpino lemtingu Lietuvai laikotarpiu rinktą medžiagą.

Pastaruosius 20 metų I. Navazelskis dirba Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto Memorialiniame muziejuje Vašingtone, yra atlikusi apie 300 interviu su Holokaustą išgyvenusiais asmenimis, liudininkais ir išvaduotojais lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.

Ryšį su Lietuvą juto nuo mažens

I.Navazelskis abu tėvai gimė ir augo Lietuvoje. Tėtis kilęs iš mažo Daujėnų kaimelio, mama – iš Kauno. Kaip pasakoja pašnekovė, Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje vos dvidešimt kelerių sulaukusį jos tėtį trauktis iš Lietuvos įkalbėjo brolis, I. Navazelskis dėdė.

Jau kurį laiką šeima žinojo ir tai, kad jų pavardė buvo sąrašuose į Sibirą. „Buvo klausimas, ar jie bėga į mišką, ar bus paimti į Raudonąją armiją, ar bus ištremti“, – LRT.lt sako pašnekovė.

Jos mama su broliu ir I. Navazelskis močiute galiausiai taip pat ryžosi palikti Kauną, nors ir buvo labai prisirišę prie gimtojo miesto.

„Mano mamos tėvas jau buvo miręs, bet prieš tai pasakodavo jiems apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie bolševikus, apie revoliuciją ir jiems buvo labai baugu. Galop ir kiti giminės paspaudė, taip jie ir išvažiavo“, – dėsto žurnalistė.

Abu pašnekovės tėvai tikėjosi, kad greit galės sugrįžti, tačiau gyvenimą kurti teko toli nuo tėvynės – už Atlanto. I. Navazelskis sako, jog namuose Bostone visada jautė lietuvišką dvasią:

„Mūsų karta, kai aš ir mano draugai augom, pirmiausia jutom, kad esam lietuviai ir tik po to, kad esam amerikiečiai. Ir lietuvių kalbą pirmiau išmokom. Turiu draugų, pažįstamų, kurie iki šios dienos geriau moka lietuviškai nei angliškai.“

Ypač stiprų ryšį su Lietuva pašnekovei perteikė tėtis. Ji pasakoja žinanti abiejų tėvų gyvenimo Lietuvoje ir pasitraukimo į užsienį istorijas, tačiau mama buvo uždaresnė, o tėtis apie tėvynę kalbėjo dažnai.

Anot I. Navazelskis, išvykęs iš Lietuvos jis daugiau niekada nebeturėjo progos pamatyti savo tėvų, todėl po jų mirties norėjo į Ameriką atsigabenti bent šiek tiek gimtosios šalies ir tėvų žemės.

„Gal 8 dešimtmetyje jis prašė, kad ta senyva moterėlė, kuri juos prižiūrėjo prieš mirtį, atsiųstų truputį žemės iš jų kapo. Ji bandė, bet cenzūra neleido jokios žemės siųsti paštu.

Tai vėliau, kai jis pirmą kartą nuvyko į Lietuvą, parsivežė tos žemės. Laikė maišelyje ir tokioje lietuviškais raštais išbraižytoje dėžutėje ant savo stalo. Tai buvo žemė, kuri turėjo būti su juo palaidota“, – dėsto I. Navazelskis.

Žurnalistės tėtis mirė prieš 10 metų. Atėjus laikui panaudoti tą ilgus metus saugotą žemę, pašnekovė sako pastebėjusi, kad jos buvo likusi tik saujelė, nors, kiek prisimena, tėtis žemės buvo atsivežęs nemažai.

„Mama sakė, kad ir kiti norėjo trupučio tos lietuviškos žemės, tai jis jau buvo išdalinęs. Tai ir parodo, kiek jis juto ir kokia jam Lietuva buvo svarbi.

Čia vis dėlto emigrantų, pabėgėlių likimas ir jis labai liūdnas. Kai nejauti savo vietos ir esi ją praradęs. Tai nereiškia, kad jie nebuvo sėkmingi čia, kad nesukūrė čia savo gyvenimo, bet ilgesys išliko“, – mintimis dalijasi žurnalistė.

I. Navazelskis dar paauglystėje ėmė suprasti, jog turi ne tik lietuvišką, bet ir amerikietišką tapatybę. Tuomet pašnekovei vis labiau į akis kristi pradėjo Amerikoje esančios lietuvių bendruomenės uždarumas. Ji prisimena, kaip vyresnioji karta nuolat pabrėždavo, kad jie – ne amerikiečiai.

„Bendruomenė buvo užsikonservavusi. Bijojo, kad jei atsidarys, tai išsiplės ir nebebus tokia, kokia buvo iki šiol. Reiškia, neįsileido naujų įtakų, buvo tokia dvasinė, psichologinė savisauga ir kai kurios tos vertybės man nelabai patiko.

Man svarbu tauta, svarbu patriotizmas, bet tai nėra aukščiausia vertybė. Aukščiausia vertybė susieta su žmogiškumu ir dešimt Dievo įsakymų.

Kartais man jautėsi, kad buvo perdėtas tas tautiškumas, kuris kitų, svetimų atžvilgiu buvo neteisingas. Nes ir svetimi gali būti labai geri žmonės. Ta uždara bendruomenė buvo gan konservatyvi“, – prisimena žurnalistė.

Pasak pašnekovės, tik prabėgus bene 50 metų, kai JAV pasiekė trečioji emigracijos banga, lietuvių bendruomenė po truputį ėmė suvokti, kad tiek metų išgyvenę Amerikoje jie nebėra vien lietuviai, bet ir amerikiečiai, nes neišvengiamai iš tos šalies perėmė tam tikrų kultūrinių savybių.

Ji pati su Lietuva glaudžiau susipažino, kai 1980-aisiais atvyko į VU organizuotus ir Vilniuje vykusius 6 savaičių trukmės lietuvių kalbos kursus užsienio lietuvių jaunimui. Vėliau ir dar keletą kartų viešėjo Lietuvoje.

Tuomet I. Navazelskis turėjo galimybę daugiau pabendrauti su Lietuvoje pasilikusiais giminaičiais, pamatyti šalį. Sako per tą laiką susipažinusi su daugybe nuostabių žmonių ir tai pakeitė jos požiūrį: „Viskas, kas atrodė užsikonservavę JAV, pasidarė labai gyva ir aktualu Lietuvoje.“

Ypač I. Navazelskis įstrigo viena organizuota ekskursija, kurios metu jie užsuko pasižvalgyti po viename miestelyje esančias kapines.

„Negaliu tiksliai pasakyti, bet atrodo, kad buvome nuvežti į Anykščius. Sustojom miestelio vidury, kur buvo paminklas su didele žvaigžde (tokie paminklai buvo statomi žuvusiems sovietų kariams atminti – aut. past.), jį norėjo mums parodyti.

Bet šalia buvo kapinės. Atsimenu, kai kurie nuėjom ir gal vieną kitą eilę tų antkapių apžiūrėjom. Matėm, kad ten palaidoti žmonės, kurie gimė, sakykim, 1922-aisiais, o mirties data buvo 1946-ieji, 1947-ieji, 1948-ieji.

Žinodami šiek tiek iš tėvų pasakojimų, kiek jie patys žinojo, kas po karo vyko Lietuvoje, matėme, kad ta oficiali istorija – tai raudonosios žvaigždės, o ta istorija, apie kurią negalima kalbėti, minima tik mirties datomis“, – mintimis dalijasi Amerikos lietuvė.

Toks asmeninis susidūrimas su žmonių likimais ir suvokimas, kad apie juos negalima kalbėti, kaip tikina pašnekovė, ją nepaprastai paveikė. „Kai aš apie tai pagalvoju, tas mane jaudina iki šiol. Iš to žmogiško taško – čia buvo kažkieno vaikai, kieno nors broliai ar seserys“, – kalba I. Navazelskis.

Norėjo nušviesti, kas vyksta Lietuvoje

Sekdama įvykius Lietuvoje, 1989-ųjų pabaigoje pašnekovė nusprendė kreiptis dėl Dabarties pasaulio reikalų instituto (angl. Insitute of Current World Affairs) stipendijos ir atvykti į Lietuvą.

Tuomet ji jau buvo baigusi žurnalistikos studijas. Tokį I. Navazelskis sumanymą, kaip pati sako, lėmė tiek asmeniniai, tiek profesiniai interesai. Kadangi žurnalistė mokėjo lietuviškai, o prasidėjęs sujudimas Lietuvoje ir kitose SSRS priklausančiose Baltijos šalyse traukė dėmesį vis labiau, stipendiją gauti pavyko nesunkiai.

Pašnekovės užduotis buvo kas mėnesį pateikti išsamų reportažą apie įvykius Lietuvoje, kuriuos stipendiją suteikęs institutas išplatindavo savo nariams. Tarp jų, sako I. Navazelskis, buvo prie JAV nuomonės formavimo prisidėję svarbūs asmenys – nuo mokslininkų iki kongreso narių.

Kaip prisimena žurnalistė, tuo metu pirmą kartą po daugybės dešimtmečių Lietuva atsirado pasaulio žiniasklaidos akiratyje. „Tiek metų SSRS gyvavo ir ji buvo krauju sukurta. Bent 3 kartos 20 amžiuje nežinojo, koks gyvenimas gali būti be SSRS. Ir staigiai atsiranda tokie įvykiai, kurie gali ją sugriauti.

Žinoma, buvo ir susirūpinimas, ir susidomėjimas iš pasaulio žiniasklaidos. Bet jie nežinojo, kas yra tos mažos pelytės, kurios tam dideliam drambliui pradeda priešintis.

Iš tikrųjų iki to laiko buvo pamiršta ar net nežinoma, kas buvo Lietuva, kas buvo Latvija, kas buvo Estija. Kartais, kai pasakydavai, kad esi lietuvių kilmės, žmonės paklausdavo, ar tai liga. Maniau, kad galiu užpildyti šią spragą“, – pasakoja žurnalistė.

Ji tikina norėjusi būti įvykių sūkuryje ir juto, kad Lietuvoje prasideda lemtingi įvykiai: „Lemtingi ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl Europos ir, galima sakyti, dėl pasaulio. Ką reiškia SSRS ateičiai reformos, kurios vyksta Pabaltijyje, buvo dideli klausimai. Ir ne tik regioniniu lygiu.“

Pasiekusi Lietuvą 1990 metų sausį, I. Navazelskis tapo ne tik Kovo 11-osios, bet ir Sausio 13-osios įvykių liudininke. Ji prisimena Lietuvoje stebėjusi ir rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose solidžią pergalę šventė už Nepriklausomybės siekį pasisakęs Persitvarkymo Sąjūdis. IŠ JAV atvykusios žurnalistės teigimu, iki pat Kovo 11-osios vyko svarstymai dėl tolesnių žingsnių.

„Ar žengti žingsnį, ar nežengti, ar ne per greitai, kaip ir kas tą žingsnį turėtų žengti. Tada buvo toks nėrimas į tą naujai gimusį politikos gyvenimą Lietuvoje, kur tikrai nuo šio momento pradėjo vystytis politinės partijos. Tuo metu vyko veiksmai ne vienoje plotmėje.

Kartais būna, kad stebi kažką, bet ne iki galo tuo metu supranti ir gal tik vėliau suprasi. Taip anais laikais būdavo labai dažnai. Stebėjome, bet kokią prasmę tai turi, kokį poveikį šitie žingsniai turės, tuo metu mes nežinojome“, – kalba žurnalistė.

Lemtinga diena

Pagaliau išaušusi Kovo 11-oji, kaip prisimena I. Navazelskis, buvo lietinga. Ir nors žmonių gatvėse nebuvo daug, tvyrojo ypatinga nuotaika. „Nebuvo minios žmonių kaip per Sąjūdžio mitingus, bet visi buvo apspitę televizorius ir jautėsi, kad kažkas lemtingo įvyks. Tai nebuvo eilinė diena ir visi tą žinojo“, – teigia pašnekovė.

Tai, kad tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo liudininke, Amerikos lietuvei buvo nepaprastai reikšmingas įvykis. Tiesa, ji stengėsi per daug nepasiduoti emocijoms ir pirmenybę teikė savo žurnalistinei misijai:

„Tai nereiškia, kad neturi jausmų, bet reiškia, kad tavo jausmai yra antraeiliai, nes tavo darbas yra stebėti, bandyti suprasti, aprašyti. Man reikėjo verčiau suprasti, kas vyksta nei pajusti, kas vyksta.“

I. Navazelskis sako, jog labiausiai ją sujaudino lietuvių pasiryžimas kontroliuoti savo likimą patiems – kad pamiršę visus prieštaravimus ir nesutarimus, jie sugebėjo ne tik susivienyti ir paskelbti nepriklausomybę, bet ir ją išlaikyti.

„Pagrindinis dalykas buvo, kad nepaisant to, jog buvo dar grėsmių, buvo grasinimų, buvo dar SSRS armija, jau imta atsikovoti vis daugiau ir daugiau erdvės sau. Noras ir galimybė savo likimą pačiam spręsti. Čia ir yra laisvė.

Yra toks pasakymas „žlugusios valstybės“ (angl. failed states). Yra tokių atvejų, kad koks nors kraštas, tauta yra tiek daug blogų dalykų patyrusi, kad jau nebegali atsistatyti, nebeturi tam vidinių sugebėjimų. Tai yra be galo liūdna. Tai, kad Lietuva to išvengė, yra didžiulis dalykas. Nes galėjo būti kitaip“, – įsitikinusi žurnalistė.

Vertina Lietuvoje praleistą laiką

Šiandien žvelgdama į Lietuvoje praleistą laikotarpį, I. Navazelskis jį vertina kaip išskirtinę galimybę iš arti pažinti gyvenimo sovietinėje sistemoje kasdienybę:

„Atsimenu vienas iš mano bičiulių, kai kalbėjomės sakė: „Aš įsivaizdavau, kad nuvažiuosiu ir susitiksiu su žmonėmis, kurie tik kenčia, kenčia, kenčia. Bet taip nėra – jie ir draugauja, ir linksminasi, ir įsimyli.“ Todėl nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad viskas buvo tik kančia.

Bet pagyvenusi Lietuvoje sužinojau, kaip ta sistema veikė dvasią, psichologiją, žmonių tarpusavio bendravimą, vertybių sistemą, įsivaizdavimus, kuriais remdamiesi priimame sprendimus gyvenime.

Tai buvo labai naudinga ir labai svarbi pamoka. Deja, tą pamoką išmokau kitų žmonių sąskaita. Aš galėjau būti stebėtoja, man nereikėjo toje sistemoje gyventi. Ir man gaila, kad taip buvo“, – pasakoja I. Navazelskis.

Anot pašnekovės, Lietuvos nepriklausomybės nepaprastai laukė bei ja džiaugėsi ir išeivijos lietuviai. Vis dėlto teko apsiprasti su mintimi, kad nuo šiol jų veiksmai ir pastangos – antraeilės.

„Man atrodo, kad jiems buvo labai sunku priimti, kad jie nebėra pagrindinis Lietuvos balsas. Staiga Lietuva atgauna savo laisvę, savo nepriklausomybę, savo balsą ir jų, mūsų tėvų kartos, veiksmai tampa šalutiniai, kokie ir turėtų būti. Bet juk tiek daug metų buvo kitaip“, – svarsto pašnekovė.

Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga Amerikos lietuvė viliasi, jog ateityje išnyks skirtis tarp išeivijos ir tautiečių, gyvenančių Lietuvoje.

I. Navazelskis nuomone, vis dar trūksta tarpusavio supratimo, gebėjimo priimti ir įsigilinti į skirtingus likimus bei patirtis – nuo Lietuvoje pasilikusių tautiečių iki svetur išvykusių ar tų, kurie ir gimė ir augo skirtinguose pasaulio kraštuose, bet jaučia ryšį su Lietuvą.

„Yra daug dar stereotipų iš išeivijos apie Lietuvą, iš Lietuvos žmonių apie išeiviją. Tokie dalykai yra įveikiami, kai iš esmės nori pažinti kitą žmogų.

Matyti jį ne per savo prizmę, o kaip jis pats prisistato ir elgiasi. Priimti visus lietuvius tokius, kokiais jie tapo. Reikia daugiau žiūrėti pro langus, o ne į veidrodžius. Man atrodo, jaunoji karta jau tikrai pradeda žiūrėti pro langus“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Kviečiame prisijungti prie „Aš – Lietuvos ambasadorius“ iniciatyvos! Atsisiųskite specialų ženkliuką, nusifotografuokite su juo ir nuotrauką su trumpu aprašymu, koks Lietuvos ambasadorius esate ir kokia jūsų gyvenimo užsienyje istorija, atsiųskite el. paštu lituanica@lrt.lt. Tapkite mūsų pasakojimų apie Lietuvos ambasadorius herojumi! Ženkliuką atsisiųsti galite ČIA.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.