Istorijos

2020.03.23 19:27

Barseloną iškeitė į Vilnių: dokumentinių filmų kūrėjas grįžo kurti juostos apie svarbų Lietuvos istorijos etapą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.03.23 19:27

Dokumentinių filmų kūrėjas Paulius Neverbickas į Lietuvą sugrįžo vos prieš keturis mėnesius. Pašnekovas pripažįsta, po 4 saulėtoje Barselonoje praleistų metų lietuviška lapkričio dargana iš pradžių sukėlė dvejonių dėl priimto sprendimo, tačiau dabar jis jaučiasi laimingas. Be to, viena iš jo grįžimą lėmusių priežasčių – troškimas savo pirmąjį dokumentinį ilgametražį filmą kurti būtent apie Lietuvai reikšmingą istorinį etapą.

Atradimų metai ir namų ilgesys

Pauliaus gyvenimas vingiavo per skirtingas šalis – gimęs Vokietijoje, augęs Lietuvoje, vos baigęs mokyklą vaikinas patraukė į užsienį. Tiesa, pirmiausia ne į Barseloną, o į Danijos sostinę studijuoti.

„Mano tėvai visada norėjo grįžti į Vokietiją, bet laukė, kol mes su sese baigsime mokyklą. Dabar jie gyvena Berlyne. Kai aš išvažiavau į Kopenhagą, tėvai su mano mažu tuomet dvejų metų broliu išvyko į Vokietiją. Tuo metu taip išėjo, kad iškart nebeturėjau namų.

Apsigyvenau Danijoje, tuomet nuvažiuodavau pas tėvus į Berlyną, kur nėra tikri namai, o grįžęs į Lietuvą laiką leisdavau pas draugus. Kaip koks benamis. Aišku, tuomet buvo labai smagu – toks jaunas ir galiu pas draugus apsistoti. Tai Lietuvoje linksmindavausi, o Berlyne būdavau su šeima“, – pasakoja pašnekovas.

Kopenhagoje lietuvis baigė medialogijos studijas. Jų metu nuo mokyklos laikų atsiradęs susidomėjimas trumpų filmų ar klipų kūrimu dar labiau sustiprėjo. Be to, Paulius atrado ir didžėjavimą:

„Ten buvo savęs atradimo ir asmeninio tobulėjimo metai. Studijuojant buvo galima pasiskolinti įvairių įrenginių, tai aš pradėjau skolintis ir filmuoti, nes reikėjo užsidirbti.“

Tiesa, 3 metus praleidęs Danijoje, jis kuo greičiau troško grįžti į Lietuvą. Lėktuvo bilietą nusipirko iškart po paskutinio egzamino.

„Atvažiavau jaunas, išsigandęs viso pasaulio. Baigęs mokyklą nelabai gerai mokėjau anglų kalbą, visą laiką ten būdamas, atrodo, kažko bijojau. Per tuos trejus metus nelabai ir kokių draugų užsieniečių susiradau“, – apie laikotarpį Kopenhagoje pasakoja Paulius.

Barselona praplėtė galimybių ribas

Anot pašnekovo, tada jis neplanavo gyventi kur nors kitur nei Lietuvoje. Tačiau netikėtai sulaukė pasiūlymo iš Europos barmenų mokyklos, su kuria buvo dirbęs studijų Kopenhagoje laikais.

Lietuvis buvo kviečiamas filmuoti kelių vaizdo klipų Tailande ir Sidnėjuje. Netrukus kompanija pasiūlė Pauliui nuolatinį darbą Barselonoje. Praleidęs vos 9 mėnesius gimtojoje šalyje, jis išvyko.

„Galvojau, kad visiškai neturiu, ko prarast: važiuoju, o jei nepatiks, po mėnesio grįšiu. Važiavau su mintimi, kad pabūsiu tris mėnesius, bet tada man pradėjo patikti ir galvojau, kad pabūsiu 6 mėnesius. Galiausiai išėjo taip, kad prabuvau ketverius metus“, – juokiasi pašnekovas.

Jis pripažįsta – pirmi trys mėnesiai buvo sunkūs. Tačiau netrukus Paulius susirado naują patinkantį butą, apsigyveno su 7 kitais užsieniečiais, su kuriais tapo neišskiriamais draugais, be to, iš Lietuvos kartu dirbti atvyko ir geriausias draugas. Po pusantrų metų į Ispaniją persikėlė ir Pauliaus mergina:

„Su draugais sukūrėme 20 žmonių bendruomenę ir kiekvieną dieną kartu leisdavome laiką. Mano dienotvarkė buvo tokia: atsikeli, visą laiką saulė šviečia – čia pirmoji laimingo gyvenimo paslaptis!

Tuomet pavalgai pusryčius, šoki ant savo longbordo (riedlentės – LRT.lt), per 10 minučių pasieki darbą, o po jo grįžti namo, kur pilna draugų. Gyvenimas buvo labai gražus. Daug keliaudavau, nes reikėjo filmuoti visame pasaulyje.“

Anot pašnekovo, jį sužavėjo ir Barselonoje tvyrantis atsipalaidavimas. Nors pats į darbą ir jam pasitaikiusią galimybę žiūrėjo rimtai, dėjo daug pastangų, sako atradęs balansą tarp darbo bei asmeninio gyvenimo.

„Barselonoje gyvena meniški žmonės. Čia važiuoja tie, kurie nori gyventi labiau atsipalaidavę. Jie susiranda kažkokį darbą ir bando gyventi. Ten gaudavau įkvėpimo, kad darbas nėra viskas. Ir dabar, jeigu dvi savaites nieko nedirbu ir žinau, kad labai gerai leidžiu laiką, man nėra jokios sąžinės graužaties.

Vėliau prisėsiu ir susikaupsiu dirbti. Išmokau to džiaugsmo – čia atrodo, kad kuri viską labiau dėl ateities, o ten visi gyvena čia ir dabar“, – mintimis dalijasi Paulius.

Bendraudamas su žmonėmis iš skirtingų pasaulio vietų Paulius pakeitė suvokimą apie galimybių ribas. Kopenhagoje pasaulis jam kėlė baimę, o dabar – suteikia idėjų ir įkvėpimo.

„Man anksčiau atrodė, kad laimėti „Oskarą“ yra misija neįmanoma. O dabar žinau, kad jeigu tai būtų mano gyvenimo tikslas, važiuočiau į Los Andželą, ten pagyvenčiau ir susipažinčiau su žmonėmis, kurie jau turi „Oskarą“. Neaišku, ar man pačiam pasisektų, bet nebeatrodo, jog pasaulyje yra kažkokie nepasiekiami dalykai.

Kai tu išplėti galimybių lubas iš tos Lietuvėlės, supranti, kiek daug gali veikti, kiek daug pasiekti. Pamačius, kaip žmonės visiškai kitaip gyvena ir visiškai kitokius darbus dirba, tai irgi praplečia pasaulėžiūrą, ką tu gali daryti su savo gyvenimu“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis pažymi, kad pagyvenęs užsienyje ir pakeliavęs po įvairias šalis ėmė kitaip vertinti ir Lietuvą. Ypač tada, kai susidūrė su skurdžiai gyvenančiais žmonėmis.

„Mėnesį praleidau Mauricijuje, gyvenau su vietiniais kaimelyje. Ten buvo 18-metis, jis augino dvejų metų vaiką ir gyveno lūšnoje iš šiferio. Jei jis pagauna 4 ryto vieną omarą, tai tada jį parduoda ir turi, už ką nusipirkti pavalgyti. Jie tokie patys draugiški ir laimingi žmonės kaip mes, bet gyvena visiškai kitame kontekste.

Supratau, kaip jiems sunku keliauti, kai yra ne iš Europos. Jiems reikia vizų, o ir pinigų neturi. Mes laimingi, kad gimėme šitoje pasaulio vietoje“, – sako Paulius.

Ryžosi imtis dokumentinių filmų

Pasaulį lietuvis išnaršė filmuodamas įvairius klipus ir trumpametražius dokumentinius filmus. Sako, vieną dieną tiesiog supratęs, jog nėra ko atidėlioti, ir ėmėsi ieškoti istorijos.

Pradžia buvo sėkminga – pirmoji jo dokumentika apie šiaurietiško čiuožinėjimo sportą pernai pateko į vieną iš žymiausių pasaulyje ekstremalaus sporto dokumentinių filmų festivalių.

Lietuvio sukurtos juostos herojumi tapo švedas, kuris jau dešimt metų čiuožinėja ant užšalusių ežerų bei fjordų. Anot Pauliaus, tokia veikla jį žavi dėl paprastos priežasties – kurdamas dokumentiką jis turi progą susipažinti su žmonėmis, su kuriais įprastai nesusipažintų.

„Ir ne tik susipažinti, bet ir susibendrauti. Mes kartu praleidžiame 3–4 dienas: filmuojame, valgome kartu, švenčiame, kai viskas baigiasi.

Tas pats šiaurietiško čiuožinėjimo filmo herojus – su juo praleidau tris dienas ir jis man tapo tarsi tėvu. Mes susiskambiname, labai palaikome ryšį“, – pasakoja pašnekovas.

Pauliui nepaprastai įstrigo ir filmavimas Japonijoje, ten jis kūrė dokumentinį filmą apie sakės daryklą turinčią šeimą. Nors kai kurie šeimos nariai, tarp jų ir 86-erių japonas, angliškai šnekėjo sunkiai, kartu praleistas laikas tapo išskirtine patirtimi.

„Paskutinę dieną sėdėjome gal 10 žmonių jų mėgstamiausiame restorane ir bendravome. Aš tuo metu net išsitraukiau telefoną ir turiu gal valandos laiko mūsų pokalbio vakarienės metu įrašą“, – sako lietuvis.

Jautėsi nepritapęs

Paskutiniais metais Barselonoje Paulius ėmė jaustis atitrūkęs nuo čia verdančio gyvenimo, mat daug dirbo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Be to, atmintyje vis iškildavo ir prisiminimai iš kelių pastarųjų vasarų, praleistų Lietuvoje. Sukti į gimtąją šalį paskatino ir skyrybos su mergina.

„Tada žinojau, kad vienas mano gyvenimo etapas pasibaigė. Jis buvo labai gražus, bet nežinau, ką aš dabar veiksiu gyvenime. Supratau, kad viskas, dabar manęs čia niekas nelaiko ir kad noriu pabūti, paieškoti ramybės namie ir susidėlioti, ką daryti toliau“, – prisimena Paulius.

Nors vieną mintį, kurią norėjo įgyvendinti, pašnekovas jau turėjo. Jis svajojo sukurti ilgametražį dokumentinį filmą ir nusprendė, kad jis turėtų būti ne apie ką kitą, o būtent apie svarbų Lietuvos istorijos etapą. Sako, kad toks sumanymas tapo veikiausiai pagrindiniu stimulu sugrįžti.

Nors kol kas konkrečios informacijos pašnekovas neatskleidžia, jau rašo scenarijų. „Aš niekada Lietuvos blogu žodžiu neminėjau. Žinojau, kad čia yra mano namai ir jie yra tokie, kokie yra. Turėjau ir turiu labai daug draugų, kurie man kaip šeima. Kai grįžtu, čia saugiausia vieta būti ir čia yra įkvėpimas tam filmui“, – teigia Paulius.

Tiesa, jis prisimena, kad prieš keturis mėnesius išlipęs iš lėktuvo jautėsi ne taip, kaip tikėjosi. Į lapkričio darganą iš saulėtosios Barselonos patekusiam lietuviui aplinkiniai atrodė nelaimingi, o jam pačiam sunkiai sekėsi pritapti:

„Atvažiavau lyg ne ta koja. Per pokalbius su žmonėmis atrodė, kad tu nesi tos vietos dalimi, nesupranti, apie ką jie šneka, nes tai vietiniai dalykai, kurie vyksta Vilniuje, o tu kaip iš kosmoso.“

Paskui pašnekovas trims savaitėms išvyko. Po filmavimų Australijoje bei dviejų savaičių Kambodžoje nusprendė pabandyti dar kartą – grįžo į Lietuvą su kitokiu nusiteikimu.

„Supratau, kad viskas yra manyje. Kad negali tikėtis iš vietos, kad ji tau kažką duos, ar iš kitų žmonių, kad jie tave įkvėps. Viskas yra mumyse.

Svarbu, kaip mes galvojame ir ką darome. Tai ir apibrėžia mūsų laimę. Grįžau ramus, susitvarkiau galvoje, dabar priimu taip, kaip yra, ir nesijaudinu dėl to“, – mintimis dalijasi Paulius.

Jis su draugais išsinuomojo butą, darbo erdvę ir šiandien sako besidžiaugiantis gyvenimu Lietuvoje. Nors neatmeta galimybės ateityje vėl išvykti į užsienį, kol kas apie tai negalvoja.

„Išsinuomojau darbo erdvę, turiu kolegų, su kuriais dabar kiekvieną dieną susitinkame, išsinuomojau butą su draugais. Smagu pažinti Lietuvą iš tos rutinos pusės. Anksčiau jausdavausi kaip stebėtojas, o dabar – kaip viso gyvenimo čia dalis“, – teigia pašnekovas.

Taip pat skaitykite

Naujausi