Prieš metus Lietuvoje konsultacijų verslą turėjusi vilnietė Renata Underis šiandien gyvena visiškai kitaip. Čikagoje su šeima savo kasdienybę kurianti moteris neatsistebi, kokia rami ir užtikrinta buvo ne tik pildydama dokumentus žaliai kortai gauti, bet ir emigruodama į svečią bei tuo metu visiškai nepažintą šalį. „Aš pati vis dar nesuprantu, kodėl dar nenoriu grįžti namo ir tai buvo pirmas kartas, kai man buvo taip lengva apsispręsti dėl persikraustymo“, – pokalbį pradeda vilnietė.
Spontaniškas sprendimas
Neseniai visa vilniečių Underių šeima šventė metų gyvenimo Amerikoje sukaktį. Praėjusių metų kovo 3-ąją jie ryžosi keisti savo gyvenimą bei palikti ne tik darbą, vaikų mokyklą, bet ir artimuosius. Dar anksčiau R. Underis buvo pasukusi į politiką ir nors joje neužsibuvo, sako, kad tai tapo dideliu jos gyvenimo nusivylimu.
„Norėjau keliauti, kurti, gyventi oriai ir duoti savo vaikams viską, ką gauna civilizuotų šalių vaikai – išsilavinimą be patyčių, įspūdžius, galimybes tobulėti ir augti.
Manau, kad jie mums bus už tai dėkingi. Prisipažinsiu, Lietuvoje man nepavyko įgyvendinti daugelio svajonių, kurias turėjau savo savarankiško gyvenimo kelio pradžioje“, – portalui LRT.lt teigia ji.
Tačiau, kaip šiandien prisimena pašnekovė, tuo metu nežinojo, ar ilgam jie patrauks į emigraciją ir su kuo teks susidurti Ilinojaus valstijoje. Nors Lietuvoje tiek vaikai, tiek ir Renata su vyru buvo įsisukę į greitą gyvenimo tempą, svajonė pamatyti gyvenimą už Atlanto nugalėjo.
Nuo vaikystės besižavėjusi vesternais jauna moteris sako, kad gyventi užsienyje ir emigruoti niekada nenorėjo. Šį savo sprendimą ji vadina spontanišku ir iki šiol svarsto, kas ją paskatino taip beatodairiškai pasielgti.
„Čikaga man visada buvo tas tikros Amerikos simbolis ir ikona. Šį savitos Čikagos paveikslą suformavo dar vaikystėje skaitytos Teodoro Dreiserio knygos. Ir, atrodo, kad niekas nenutinka be priežasties. Amerikoje turiu labai gerą bičiulį, kuris čia gyvena jau daug metų.
Jis man patarė pateikti dokumentus žaliai kortai gauti. Paklausiau jo ir laimėjau (šypsosi). Tiesą sakant, mane sujaudino jo paties istorija, nes savo gyvenimą jis pradėjo nieko neturėdamas, o šiandien jis yra vienas sėkmingiausių mano draugų.
Kai svečiuodamasis Lietuvoje jis užsuko pas mus išgerti kavos, kalbėdamasi supratau, kad šis žmogus turi tai, ko neturiu aš – gyvenimo optimizmą, pasitikėjimą savimi, savo ateitimi bei žinojimą, kad rytoj turės ką valgyti, kur gyventi ir nebijos dėl savo ateities“, – mintimis dalijasi R. Underis.
Ji prisimena, kad tas pokalbis privertė pasijausti taip, kaip iki tol niekada nesijautė. „Tas spontaniškas suvokimas man padėjo suprasti, kad esu tarsi Platono oloje ir realiai matau šešėlius, bet nematau šviesos, gyvenimo ir galimybių. Visada buvo baimė, kad rytoj aš galiu tiesiog neturėti nieko“, – pasakojo moteris.
„Niekada nepasiilgau namų“
Laimėjusi žalią kortą Renata šią žinią pranešė ir savo šeimai. Paklaususi sutuoktinio, ar jis vyks kartu į Ameriką, moteris greitai sulaukė teigiamo sprendimo. „Vyrui pasiūlymas pasirodė įdomus, o vaikai iki šiol yra laimingi, kad gyvena čia“, – sakė ji.
Abejonių šeimai nekilo ir dėl to, kad Amerikoje jų jau laukė būrys čia anksčiau įsikūrusių bičiulių, lietuvių bendruomenės nariai. „Iki šiol labiausiai ilgiuosi mamos, kuri iki paskutinės emigrancijos sekundės labai palaikė, bet niekada nepasiilgau namų“, – prasitarė pašnekovė.
Ryšį su Lietuvoje likusiais draugais visa šeima palaiko socialinių tinklų pagalba. Ir nors kelionės atgal jie neplanuoja, sako, jog čia liko tikrieji namai. Kita vertus, emigracija R. Underis dar labiau suartino ir su Čikagoje gyvenančiais draugais. Ji sako, kad juos visus dar labiau suartino pagalba, kurios sulaukė Renatos šeima vos tik atvykus į Čikagą.
„Būtent draugai palaikė psichologiškai, nes atvykimas į svetimą šalį visada labai siejasi su milžinišku stresu. Jie mums padėjo įsikurti, suteikė visą reikiamą informaciją ir visą laiką jaučiu jų palaikymą net dabar, kai esu pakankamai stipri ir savarankiška“, – kalbėjo lietuvė.
Padedama draugų ir palaikoma savo šeimos narių Renata jau už savaitės turėjo naują darbą, o po kurio laiko pradėjo dirbti prekių iš Lietuvos platinimo įmonėje. Tad nenuostabu, kad didžiausiu iššūkiu tapo ne karjera, o buitiniai reikalai kraustantis.
„Sunku išvykti iš namų su vienu 25 kg sveriančiu lagaminu vienam žmogui. Ten turi sutilpti visas gyvenimas. Palieki užgyventą per daug metų turtą, prisiminimus ir elementariausius asmeninius daiktus, bet ne tai juk svarbiausia.
Kitiems prieš vykstant patarčiau atsikratyti kuo daugiau daiktų, nes atvykus į Ameriką labai greitai „apaugi“ naujais, atsiranda visai kitokie poreikiai ir įpročiai. Po kažkiek laiko net pamiršti, ką palikai namuose. Todėl prieš išvykstant svarbu turėti santaupų ir jausmą, kad jei kas – visada turėsi kur grįžti“, – nusišypso moteris.
Geriausias patarimas
Pasiteiravus, kokį geriausią patarimą šiandien ji duotų pati sau, jei galėtų atsukti laiką atgal, Renata susimąsto. Gyvenime ji nieko nekeistų ir mielai viską vėl pakartotų. Net ir sunkiausias jos emigracijos etapas tapo gera gyvenimo pamoka.
„Gal tik kiek daugiau laiko skirčiau savo draugams, nes per darbą kartais pamirštu paklausti, kaip jiems sekasi. Manau, kad man tiesiog pasisekė, nes turiu nuostabius žmones savo aplinkoje. Protingi draugai – didžiausias laimėjimas gyvenime. Mums tik reikia atidžiai klausytis ir dairytis, kaip sprendimus priėmė tie, kurie šiandien yra sėkmingi“, – svarstė pašnekovė.
Šiuo metu kur kas didesnėje Lenkijos gamintojų prekes skirstančioje įmonėje dirbanti vilnietė stebisi, kad visuomenėje vis dar daug mitų apie emigraciją, o dažniausiai girdimas, kad neva emigruoja tik nevykėliai.
„Tokius teiginius tikrai galime dažnai išgirsti, bet tai nėra tiesa. Dažniausiai išvyksta žmonės, kurie žino savo patirties ir galimybių kainą bei žmonės, kurie turi viziją, misiją ir tikslus. Nors, aišku, pasitaiko ir tokių, kurie tiesiog norėjo išgyventi ir neturėjo kitos išeities.
Taip pat paneigsiu ir mitą apie silpna vadinamą švietimo ir sveikatos sistemą Amerikoje. Abi sistemos yra geros. Tik čia iškyla klausimas, kiek esi pasiruošęs sumokėti už kokybę. Ir šioje šalyje yra viena paprasta taisyklė: gali nusipirkti viską, ko tau reikia, o kokybė priklauso nuo sumos, kurią pasiruošei už tai sumokėti“, – sakė ji ir pridūrė, kad dabar savo ateitį įsivaizduoja tik Amerikoje, nors niekada nežino, kada Lietuvos ilgesys pašauks sugrįžti.
